Juozas Gruas – vienas ymiausių Xxa. antrosios pusės raytojų. J.Gruas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir mogaus paveikslą. Aminas problemas jis sprendia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktikumą, dramatizmą. Raytoją domina mogaus prigimtis ir jos atskleidimas kratutiniais konfliktų atvejais.
Meilė, diazas ir velnias – tai J.Gruo tragikomedija, parayta 1967metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi prieai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje raytojas mąsto apie aminas vertybes, mogaus gerumą, numogėjimo prieastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – diazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, oka, geria, muasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgesi su drauge Beatriče.
Andrius – tai veiklos mogus, niekados nenuilstantis, kaskart griebiasi naujos veiklos, ieko naujų nuotykių. Tačiau is veikėjas yra praktiko proto. Jis siekia iniciatyvos, kupinas naujų sumanymų. Deja, jo veikla niekados neatnea mogikumo vaisių. I tėvo Andrius paveldėjo nuomią sielą, polinkį į prievartą, smurtą. Jam patinka kitus valdyti, aplinkiniams įsakinėti. Dramos pradioje Andrius tik fantazuoja apie vagystes, mogudystes ar iprievartavimus, tačiau i io veikėjo charakterio jaučiama, kad veikėjas yra linkęs į sadizmą ir gali realizuoti savo sumanymus. Andrius pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot Andriaus, neleidia jaunimui įgyvendinti savo tikslų. is veikėjas neturi jokių idealų, ir Beatričės pranaystė, kad Andrius gali prieiti tokią ribą, kurią perengęs nieko nesupras, isipildo. uvus Beatričei, Lukas paklausia: Ar mus suaudys?, o Andrius ramiai atsako: U ką?. Andrius neturi dvasinio gyvenimo. Jis uaugęs be religijos, be kultūros, tradicijos, idealų.
Visa tai Julius savyje sukaupęs. Gyvenimas Juliui – tai beprotnamis, kur monės maitinami viltimi kaip pupomis. Jo manymu, pasaulis neturi ateities, prasmės: Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe. Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą keliančių idėjų. Kitaip tariant – baisiai didelio ir graaus melo. Julius jaučia savo egzistencijos tragizmą. Jo pastangos viską suprasti, isiaikinti daro jo gyvenimą gyvesnį ir spalvingesnį. Jis atkakliai siekia Betos meilės, galvoja apie darbą, meilę, eimą, nori auginti vaikus, ir tik Beatričė priverčia jį dar kakuo tikėti: A susimąsčiau. Pradėjau galvoti, kad a – mogaus parodija, kad reikia būti kitokiam…. Dramos pabaigoje vienintelis Julius skuba paskui bėgančią nusiudyti Beatričę. Jis supranta, ką reikia Beatričės auka ir koks beviltikas jo gyvenimas, nuopuolis.