TRAGIŠKUMO IR KOMIŠKUMO KATEGORIJŲ SAMPRATA, SUPRATIMAS IR AIŠKINIMAS ŠIŲ KATEGORIJŲ ESTETINĖ PRASMĖ.
TURINYS
Įvadas…………………………………………………………………………………….2
Tragizmo esmė…………………………………………………………………………..3
Komizmas – sociokultūrinė realybė………………………………………………….….5
Literatūra…………………………………………………………………………………8
ĮVADAS
Estetiškai vertinant reiškinius žmogus nustato savo viešpatavimo pasaulyje matą. Šitas matas priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio ir jos charakterio, jos gamybos, kuri atskleidžia vienų ar kitų daiktų gamtines savybes, reikšmę. Tai paaiškina, kad estetika gali pasireikšti įvairiausiose formose: puikumas, bjaurumas, išdidumas, nusižeminimas, tragizmas, komizmas ir t. t.
Kuo platesnė žmogaus visuomeninė praktika, tuo plačiau plečiasi estetinių savybių ir reiškinių estetinio vertinimo ratas.
Pabandysime išnagrinėti tokias estetines formas, kaip tragizmas ir komizmas. Žmogaus istorijoje turbūt nėra tokios epochos, kad joje nebūtų tragiškų įvykių. Žmogus mirtingas, ir kiekviena asmenybė, kuri gyvena sąmoningą gyvenimą, bando suvokti savo požiūrį į mirtį ir nemirtingumą. 20 amžius – tai didelių socialinių sutrikimų, krizių, permainų amžius, kuriuos įvairiausiose pasaulio taškuose sudaro sudėtingas, įtemptas situacijas. Todėl mes turime analizuoti tragizmo problemą, bandydami suvokti pasaulį, kuriame mes gyvename.
Tragizmas egzistuoja ten, kur susiduria jėgos, kiekviena iš kurių skaito save teisinga. Nėra vienos tiesos. Ji išskaidyta ir tragedija atskleidžia tai. Pasaulis reikalauja nuo žmogaus visuotinio žinojimo. Neišvengiamas žinių trukumas, neišsilavinimas dažnai tampa didžiausių tragedijų šaltiniu.
Tragizme galime suvokti visuotines būties problemas, tai susiję su žmonijos paieškomis išeities. Šioje kategorijoje, pabrėžę K. Jasperis, atsispindi ne šiaip sau žmogaus nelaimė dėl mažų sutrikimų, o nelaimė visos žmonijos, kai kuris fundamentalus būties netobulumas.
Tragizmo šaltinių esą specifiniai visuomeniniai prieštaravimai –kolizijos tarp visuomeninio būtinumo, subrendusiu reikalavimu ir neįmanomu laikinu praktišku jo įgyvendinimu.
Tragizmo esmė
Tragedija – tai rustus žodis, kuris pilnas beviltiškumo. Jame yra šaltas mirties atspindis. Bet kaip rytmečio šviesoje ir šešėlyje mes pamatome daiktus padidintus, taip ir mirties suvokimas priverčia žmogų stipriau pergyventi būties. nuostabą ir kartumą, džiaugsmą ir sudėtingumą. Ir kada mirtis šalia, tai šitoje “rubežio” situacijoje galime ryškiau pamatyti visas pasaulio spalvas, jo estetinį lobį, emocijų grožį, išryškėja tiesa ir melas, gėris ir blogis, žmogaus egzistavimo esmė.
Tragedija – visada optimistinė tragedija, nes net mirtis joje tarnauja gyvenimui.
Tragizmas atskleidžia:
1. asmenybės žūtį arba jos sunkias kančias;
2. nesugražinamą jos trukumą žmonėms;
3. nemirtingus visuomeninius pradmenys, kuriuos įdiegė nepakartojama asmenybė, ir jų tęstinumas žmonijos gyvenime;
4. visuomeninę esmę žmogaus gyvenime.;
5. tragiško charakterio aktyvumą priklausomai nuo aplinkybių.;
6. pasaulio būsenos filosofinį suvokimą;
7. istorinius, laikinai neišsprendžiamus prieštaravimus..
Tragedija pateikia gyvenimo koncepciją, kuri atskleidžia jos visuomeninę esmę. Žmogaus būties esmę ir tikslą neįmanoma rasti nei gyvenime sau, nei atsiskyrus nuo savo gyvenimo: asmenybės vystymas turi vykti ne visuomenės sąskaita, bet vardan visuomenės, vardan žmonijos. Iš kitos pusės, visa visuomenė turi vystytis žmoguje ir jo dėka, o ne priešingai ir ne jo sąskaita. Toks aukščiausias estetinis idealas, tai yra kelias humanistinio sprendimo problemos žmogaus ir žmonijos.
Tragiškumas gyvenime pasireiškia gyvenime įvairiai: nuo vaiko mirties arba žmogaus mirties, kuris pilnas kūrybinės energijos, nuo tragedijos vieno žmogaus iki tragedijos visos tautos. Tragizmas gali pasireikšti ir žmogaus kovoje su gamtos reiškiniais. Bet svarbiausias šaltinis šios kategorijos – kova tarp gėrio ir blogio, mirties ir nemirtingumo, kur mirtis įtvirtina gyvenimo vertybes, atskleidžia žmogaus egzistavimo prasmę., kur vyksta pasaulio filosofinis suvokimas. Dar Davidas Jumas savo traktate “Apie tragizmą” atkreipė dėmesį į tai, kad tragiškoje emocijoje yra sielvartas ir džiaugsmas, siaubas ir pasitenkinimas (Д. Юм. О трагедии. «Вопросы литературы», 1967, № 2, стр. 161). Tragiškumas prasideda ten, kur žmogus visas galimybes išnaudoja iki galo, žinodamas, kad žus. Tai lyg asmenybės įtvirtinimas savo gyvybės kaina.
Tragiškas herojus – tai nešiotojas ko tai – kas išeina iš tradicinių individualių būties rėmų, nešiotojas valdžios, principo, charakterio, demono. Tragedija parodo žmogų jo didybėje, laisva nuo gėrio ir blogio, rašo Jaspersas, pagrisdamas šią padėtį Platono mintimi apie tai, kad iš mažo charakterio neišsiskleidžia nei pyktis, nei gėris, didelė natūra geba ir dideliam pikčiui ir dideliam
gėriui.
Tragedijoje, pagal Gegelio nuomonę, žūtis yra ne tik sunaikinimas. Ji reiškia išsaugojimą pasikeitusio pavidalo to, kas šioje formoje turi žūti. Prislėgtai būtybei savo išsaugojimo intelektu Gegelis kaip priešpriešą pateikia išsilaisvinimo idėją “vergiškų samprotavimu”, gebėjimas aukoti savo gyvenimą vardan aukščiausių tikslų. Gebėjimas suvokti begalybės vystymosi idėja Gegeliui tai yra svarbiausia charakteristika žmogiško suvokimo.
Žmogus išeina iš gyvenimo negrįžtamai. Mirtis – pasivertimas gyvo į negyvą. Bet gyvame pasilieka gyventi tai kas mirė: kultūra saugo viska kas praėjo, tai yra ne genetinė žmonijos atmintis. Kiekvienas žmogus – tai visa visata. G. Geinė sakė, kad po kiekvienu antkapiu – viso pasaulio istorija, kuri negali dingti nepalikusi savo pėdsakų.