TREČIOJO REICHO PLANAI
LIETUVOS TERITORIJOS IR
GYVENTOJŲ ATŽVILGIU
1. A. Hitlerio Rytų politika
A. Hitlerio požiūris į Rytų Europos šalis ir tautas buvo primityvus ir siauras. Sovietų Sąjungą ir jos okupuotas šalis jis laikė atsilikusiais, puslaukiniais kraštais. A. Hitleris Sovietų Sąjungoje nematė ir nenorėjo matyti tautinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų ir įvairovės. Visos slavų ir neslavų tautos jam tebuvo pilka ir menkavertė masė. A. Hitlerio nuomone, tautiniu pagrindu kuriant okupacinius administracinius vienetus tebuvo lengvinama vokiečiams valdyti. Jis nesiekė skatinti Sovietų Sąjungoje antirusiškų ir antikomunistinių tautinių judėjimų. Tautiniai ir etnografiniai skirtumai turėjo padėti siekti svarbiausio tikslo – vokiečių viešpatavimo .
Ponų ir vergų santykių pavyzdžiu A. Hitleris laikė senovės Spartą – „aiškiausią rasinės valstybės pavyzdį istorijoje“. Jam Sparta imponavo tuo, kad joje 6 tūkst. vergvaldžių (spartiečių) valdė 345 tūkst. vergų (helotų). Rytų Europa Vokietijai turėjo tapti tuo, kuo Didžiajai Britanijai buvo Indija. Rytuose, A. Hitlerio manymu, turėjo atsirasti naujo tipo valdovų. Tik valdant didelius plotus (erdves) esąs išugdomas pasitikėjimas savimi ir padedama įveikti smulkiaburžuazinį ribotumą. Valdydami Rytus, vokiečiai prilygsią anglams.
Agresyvūs nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta „tautos be erdvės“ (Volk ohne Raum) teorija. A. Hitleris savo veikale „Mano kova“ (Mein Kampf) rašė, jog svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir tvyrančios neaprėpiamos „žemės be tautų“ (Raum ohne Volk). „Gyvybinės erdvės“ teorijos buvo pateikiamos kaip vienintelė išeitis vokiečių tautai, kaip panacėja nuo visų bėdų. Vokietijoje valdžią paėmus nacionalsocialistams, geopolitikos ir rasių teorijos tapo valstybine politika. Pagal nacistinę rasių teoriją kultūros ir pažangos kūrėja, istorijos variklis esanti nordinė (šiaurinė) rasė. Ši rasė (pirmiausia vokiečiai ir kitos germanų tautos) dėl savo rasinio ir kultūrinio pranašumo turinti teisę valdyti „žemesnes“ tautas, vokiečių tauta turinti būti „ponų tauta“ (Herrenvolk). Nacių propaganda, pasinaudodama geopolitikos ir rasių teorijomis, sugebėjo psichologiškai paveikti didelę vokiečių tautos dalį, įtikinti ją esant pranašesnę už kitas tautas, mobilizuoti agresyviems ir nepaprastai žiauriems karams, nežmoniškam elgesiui su užkariautomis tautomis.
A. Hitleris veikale „Mano kova“ suformulavo naują germanizacijos sampratą. Jo nuomone, užkariautų tautų vokietinimas esanti neteisinga politika, nes ji skatinanti rasių susimaišymą ir išsigimimą. Dėl to reikią germanizuoti žemę, bet ne žmones, t. y. naujas teritorijas apgyvendinti vokiško kraujo žmonėmis, o „rasės atžvilgiu svetimus elementus“ pašalinti. Tokią politiką, pasak A. Hitlerio, pajėgsianti vykdyti tik nacionalsocialistinė valstybė.
Vokietijos kariuomenės, t. y. vermachto, generalinio štabo viršininkas F. Halderis savo dienoraštyje 1940 m. liepos 31 d. aprašė A. Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą. Pasitarime su Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadais A. Hitleris išdėstė žaibo karo strategiją, nurodė svarbiausių smūgių kryptis ir pareiškė, kad Ukraina, Gudija ir Baltijos valstybės atiteksiančios Vokietijai, o Suomija būsianti išplėsta iki Baltijos jūros .
1940 m. kovo 20 d. A. Hitlerio būstinėje buvo svarstomi Sovietų Sąjungos užpuolimo planai. Fiureris pabrėžė, kad karas su Sovietų Rusija būsiąs ypatingas, tai būsianti žūtbūtinė dviejų nesutaikomų pasaulėžiūrų kova. Karo tikslas – visiškai sunaikinti bolševizmą ir sovietų valstybę. Tokiame „ideologiniame“ kare negalį būti jokio pasigailėjimo priešams, tradicinių karo normų laikymosi. Šiame pasitarime A. Hitleris pareiškė, kad Šiaurės Rusija atiteksianti Suomijai, o Baltijos valstybės, Ukraina ir Gudija tapsiančios Vokietijos protektoratais. Komunistinė inteligentija ir komisarai būsią sunaikinti, o susiformuoti naujai inteligentijai šiose Šalyse nebūsią leista .
Iki pat Sovietų Sąjungos užpuolimo A. Hitleris nebuvo tvirtai apsisprendęs dėl okupuotų Pabaltijo kraštų likimo. Jis svyravo tarp Vokietijos protektorato ir aneksijos. Po sėkmingos karo pradžios 1941 m. liepos 16 d. A. Hitleris sukvietė į būstinę kitus Trečiojo reicho vadus (Alfredą Rosenbergą, Hermanną Goringą, Hansą Lammcrsą, Wilhelmą Keitelį, Martiną Bormanną) apsvarstyti užimtų kraštų valdymo reikalų. Įžanginėje kalboje A. Hitleris pabrėžė, kad Pabaltijo kraštai, Bialistoko sritis, Krymas, Galicija, Baku, Saratovo sritis ir Kolos pusiasalis turi būti prijungti prie Vokietijos. „Visas Pabaltijys turi tapti reicho dalimi“, – kalbėjo A. Hitleris. Be to, jis patarė Vokietijos karo tikslų atvirai neskelbti, bet jų beatodairiškai siekti, visus reikiamus „darbus“ – šaudymus, trėmimus ir pan. – vykdyti. Dauguma pasitarimo dalyvių, išskyrus A. Rosenbergą, pritarė A. Hitlerio
planui įvesti tiesioginį vokiečių okupacijos režimą ir okupuotoje SSRS neatkurti tautinių valstybių.
Buvęs SS ir policijos vadas Ostlande (Rytų krašte, t. y. Baltijos šalyse ir Gudijoje) Friedrichas Jeckelnas 1946 m. sausio 2 d. sovietų teismui Rygoje teigė, kad A. Hitleris ne tik norėjo prie Vokietijos prijungti Baltijos šalis, bet ir neigiamai vertino jų gyventojus dėl nuolatinio priešinimosi vokiečių veržimuisi į Rytus. A. Hitleris ketino vienus gyventojus išvežti darbams į Vokietiją, kitus suvokietinti, trečius sunaikinti, o Baltijos šalyse apgyvendinti vokiečių kareivius.
Apskritai Lietuva A. Hitleriui buvo per menkas svarstymų objektas, ir jis plačiau apie jos gyventojų likimą nekalbėjo. A. Hitleris savo „Užstalės pokalbiuose“ tik vieną kartą (1942 m. liepos 24 d.) užsiminė apie Lietuvą: ,,Ir kai jam praneša, kad Lietuvoje nebėra žydų, tai yra labai svarbus įvykis. Gi lietuviai per trumpą sovietinio režimo egzistavimo laikotarpį savo kailiu gana gerai įsitikino, kas yra žydai“.
Nenuostabu, kad laki A. Hitlerio vaizduotė mažoms šalims skyrė labai menką dėmesį. Jo įsitikinimu, tik didelė erdvė galinti garantuoti tautai laisvę ir gerovę. Jis kėlė globalines Rytų erdvės užvaldymo ir tvarkymo idėjas. Trečiojo reicho valdžios įstaigos šias idėjas sukonkretindavo ir paversdavo planais. A. Hitleris buvo lemtingų sprendimų iniciatorius, o kiti – tik jo valios vykdytojai.
2. Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos planai
Vienas svarbiausių nacistinės Vokietijos Rytų politikos planuotojų ir specialistų buvo Pabaltijo vokietis A. Rosenbergas. 1933 m. balandžio mėn. jis buvo paskirtas NSDAP Užsienio politikos žinybos (Aussenpolitisches Amt) vadovu. 1941 m. balandžio 20 d. A. Hitleris paskyrė A. Rosenbergą Rytų Europos erdvės klausimų centralizuoto tvarkymo valdybos įgaliotiniu. Savo pavaduotoju A. Rosenbergas pasirinko Vestfalijos krašto gauleiterį Alfredą Meyerį, Politikos skyriaus vadovu – Georgą Leibbrandtą. 1941 m. balandžio 23 d. A. Rosenbergas įgaliojo Šlėzvigo-Holšteino gauleiterį Hinrichą Lohse nagrinėti Pabaltijo kraštų tvarkymo klausimus.
Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, A. Rosenbergas parengė 1941 m. balandžio 2 d. Pagal jo planą Sovietų Sąjunga turėjo būti padalyta į šiuos tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną (Vidurinę Aziją). Svarbiausias politinis tikslas – susilpninti Rusiją. Ypač svarbi atsvara Rusijai, pasak A. Roscenbergo, turėjo būti Ukraina, kuriai jis ketino suteikti ribotą nepriklausomybę .