Trumpalaikės investicijos ir jų finansavimo šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Trumpalaikės investicijos ir jų finansavimo šaltiniai

LIETUVSO ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

APSKAITOS IR FINANSŲ KATEDRA

Regimantas SRIEBALIUS

Ž.ū.buhalterinės apskaitos ir finansų specialybės neakivaizdinių studijų

4 kurso 3 gr. studentas, studijų knygelės Nr. 992161

TRUMPALAIKĖS INVESTICIJOS IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Žemės ūkio finansų kursinis darbas

Darbo vadovė : lektorė V.Kaunienė

Kaunas-akademija 2003

UŽDUOTIS

PLANAS

Įvadas ————————————————————————————————————– 4-5

1. Trumpalaikių investicijų ir jų finansavimo šaltinių praktinės

ir teorinės literatūros apžvalga—————————————————————————-6-8

2. Trumpalaikės investicijos ir jų finansavimo šaltiniai —————————————————9

2.1 Verslo strategija ir verslo planavimas —————————————————————–9-10

2.2 Investicijų poreikio atsiradimas ir jo įvertinimas ———————————– ——————10

2.2.1 Investicijų planavimas, Baumo modelis ————————————————————10-13

2.2.2 Verslo aplinkos įvertinimas ————————————————————————– 13-15

2.2.3 Marketingo strategija ———————————————————————————-15-16

2.2.4 Finansinis planas—————————————————————————————16-17

2.2.5 Investicijų projektų vertinimo metodai ————————————————————-16-17

2.3 Trumpalaikės investicijos————————————————————————————17

2.3.1 Trumpalaikės investicijos į LR ūkį——————————————————————-17-20

2.3.2 Iždo vekseliai——————————————————————————————-20-21

2.3.3 Trumpalaikiai indėliai———————————————————————————22-23

2.3.4 Apyvartinių lėšų papildymas ————————————————————————-23-24

2.4 Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai———————————————————24

2.4.1 Investicijų finansavimo šaltiniai———————————————————————-24-26

2.4.2 Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai—————————————————–26-30

Išvados ir pasiūlymai ———————————————————————————————31

Naudota literatūra ———————————————————————————————— 32

ĮVADAS

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.

Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.

Investicijos – lėšos skirtos papildomam kapitalui finansuoti. Jeigu šiomis lėšomis gausinamas ar modernizuojamas ilgalaikis turtas (t.y. pastovus kapitalas, jos laikomos kapitalinėmis investicijomis). Jei už papildomas lėšas įgyjamas trumpalaikis turtas ar sprendžiami kitos einamojo momento problemos (padengiamas įsiskolinimas), laikoma, kad tos investicijos papildo įmonės apyvartines lėšas.

Jeigu investicijos skirtos verslui, iš jų visuomet siekiama ekonominės naudos (mikrolygyje-bendrosios produkcijos, pelno prieaugio; makrolygyje – bendrojo vidinio produkto, nacionalinių pajamų prieaugio, kuris sudaro sąlygas gerinti gyvenimo kokybę).

Jeigu investuojama į negamybinę sferą, siekiama kitų (neekonominių) efektų-socialinių, kultūrinių, gamtosauginių ir pan.), kurie taip pat kaip ir ekonominiai gerina gyvenimo kokybę. Privatūs asmenys paprastai investuoja į verslo plėtimą, nors dalis jų tampa ir kultūros ar socialinių objektų mecenatais. Valstybė per savo investicijų politiką apsisprendžia, kur investuoti biudžeto nepaprastąsias lėšas. Pereinant iš komandinės į rinkos ekonomiką, vis daugiau valstybės įmonių privatizuojama, todėl valstybės investicijos į verslą vis mažėja, todėl nepaprastosios išlaidos skiriamos infrastruktūrai plėtoti,
taip pat daliniam dalyvavimui stiprinant kai kuriuos verslo sektorius.

Investicijų procese viena kapitalo forma (piniginis kapitalas) paverčiamas kita: a) perkamos naujai įsteigtos įmonės akcijos (ar seniau veikiančios įmonės nauja akcijų emisija) ir šie pinigai panaudojami papildomam materialiam ar nematerialiam turtui įgyti; b) perkamas materialus ir nematerialus turtas. Tuo atveju, jeigu įsigyjamos tik seniau išleistos akcijos ar nuperkama veikianti įmonė, išleisti pinigai nelaikytini investicijomis, nes jais tik pakeičiamas savininkas.

Statistikai investicijomis laiko tik kapitalinius įdėjimus, t.y. išlaidas pastatams, statiniams, įrengimams, mašinoms, transporto priemonėms įsigyti, statybai ir esamam ilgalaikiam materialiajam turtui atnaujinti (išskyrus einamąjį remontą), nors ekonominė investicijų prasmė yra platesnė. Kuomet stokojama apyvartinių lėšų, jų papildymas būna daug svarbesnis verslo sėkmei negu investavimas į nepilnai išnaudojamus gamybinius pajėgumus.

Investavimas – labai svarbi verslo įmonės veiklos sritis. Kiekvienas verslininkas investuodamas į savo verslą tikisi gauti pelną. Investicijų efektyvumas yra vienas iš svarbiausių kriterijų priimant sprendimą investuoti. Investuoti apsimoka tik tuomet, kai pajamos iš investicijos laukiamos didesnės už atsiradusias papildomas išlaidas susijusias su investuotu kapitalu, susidedančias iš kapitalo nusidėvėjimo, nuosavo bei skolinto kapitalo palūkanų normos ir priedo, kompensuojančio lėšų investavimo riziką.

Šio darbo tikslas yra detaliai išnagrinėti kokios yra trumpalaikio investavimo galimybės Lietuvos Respublikoje, kokie keliami reikalavimai norint sėkmingai parengti investicijų projektą ir sėkmingai jį įgyvendinti. Be to vienas iš darbo tikslų yra apžvelgti trumpalaikių investicijų finansavimo šaltinius.

Tai pakankamai aktuali tema šiuo Lietuvai svarbiu laikotarpiu. Investicinės galimybės auga su kiekvienu žingsniu link Europos Sąjungos. Norint sėkmingai pasinaudoti galimu Europos Sąjungos finansavimu reikia mokėti jį ,,pasiimti“, tam tikslui Lietuvos verslininkai turi žinoti kaip, kada ir kur investuoti, mokėti paruošti investicijų projektus ir žinoti kaip sėkmingai juos įgyvendinti.

TRUMPALAIKIŲ INVESTICIJŲ IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ PRAKTINĖS IR TEORINĖS LITERATŪROS APŽVALGA

Kalbant apie investavimą, o būtent apie trumpalaikes investicijas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas gi yra investicijos ir ką reiškia būtent trumpalaikės investicijos, nes daugumos autorių nuomonės šiuo klausimu yra skirtingos. Lietuvos Respublikoje investavimas reglamentuojamas investicijų įstatymu, akcinių bendrovių įstatymu bei kitais įstatymais ir norminiais aktais.

1999 m. liepos 7 d.. Lietuvos investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 3 straipsnyje yra išskiriamos galimų investicijų rūšys :

1. Investicijų rūšys pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui:

1) tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;

2) netiesioginės (portfelinės) investicijos – investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.

2. Investicijų rūšys pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą):

1) vidaus investicijos – Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje;

2) užsienio investicijos – užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.

3. Investicijų rūšys pagal investuotojo statusą:

1) valstybės investicijos – investicijos valstybės poreikiams tenkinti nacionalinio biudžeto, valstybės (savivaldybių) fondų lėšomis, Lietuvos valstybės (savivaldybių) vardu gautomis paskolomis, valstybės (savivaldybių) įmonių lėšomis ir kitu valstybės (savivaldybių) turtu bei valstybės (savivaldybių) suteikiamomis paskolų garantijomis;

2) privačios investicijos – Lietuvos Respublikos ir užsienio privačios nuosavybės teisės subjektų investicijos;

3) užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijos.

4. Investicijų rūšys pagal investavimo objektą:

1) kapitalo investicijos – investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti;

2) finansinės investicijos – visos investicijos, išskyrus nurodytas šios dalies 1 punkte.

Taigi kaip matome įstatymas išskiria investicijas pagal įtaką ūkio subjektui, pagal investuotojo nuolatinę buveinę, pagal investuotojo statusą ir pagal investavimo objektą. Pagal investavimo objektą išskiriamos kapitalo investicijos, t.y. investicijos ilgalaikiam turtui įsigyti arba jo vertei padidinti, ir finansines investicijas. Tačiau nėra išskirtos investicijos pagal investavimo laikotarpį t.y. ilgalaikės ir trumpalaikės investicijos. Įstatyme nėra
trumpalaikių investicijų sąvoka.

Vilniaus kolegijos išleistoje mokomojoje knygoje ,,Įmonių finansai“, autorė O.Buckiūnienė, investicijos apibrėžiamos kaip – ,,lėšos ilgalaikiam materialiam turtui kurti, įsigyti arba modernizuoti ir nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar lėšų socialinėms reikmėms“. Tačiau su šiuo teiginiu nesutikčiau ir mėginčiau prieštarauti. Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Autorė O.Buckiūnienė pažymi, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Manyčiau, kad atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, indėlius, trumpalaikes obligacijas ir t.t. Taigi ekonomine prasme daryčiau išvadą, kad trumpalaikės investicijos turėtų būti priešingos ilgalaikėms t.y. kai investuojama į trumpalaikį turtą, t.y. investicijos iki 1 metų laikotarpiui.

Tačiau dauguma autorių savo veikaluose nepažymi kokios gi gali būti trumpalaikio investavimo galimybės. Dauguma darbų skirta ilgalaikėms investicijoms, investicijų projektai, projektų atsipirkimo įvertinimas skaičiuojamas 5-10 metų, o kaip gi trumpalaikis investavimas pvz. 1 mėn, 2 mėn.

J.Čiulevičius paskaitų konspekte ,,Žemės ūkio investicijos“ rašo, kad žemės ūkio gamyba daugiašakė, sezoninė. Darbe aprašomos ilgalaikės investicijos žemei pirkti, moderniai ir efektyviai technikai pirkti, naujoms technologijoms diegti, produkcijos laikymo ir perdirbimo verslui plėtoti, žemės ūkio kooperacijai plėtoti. Tačiau apie trumpalaikio investavimo galimybes sezono metu nėra užsiminta. Sezoninė gamyba reiškia, kad tam tikru sezono metu gamyba suaktyvėja ir tuo metu reikia daug gamybinių, be to ir finansinių pajėgumų. Kartais būtina investuoti papildomų lėšų, o dažnai žemdirbiams ir trūksta apyvartinių lėšų, kad normaliai vykdyti gamybinį procesą. Taigi reikėtų trumpalaikių investicijų į apyvartines lėšas. O pasibaigus sezonui, realizavus produkciją turimi laisvi finansiniai fondai galėtų būti investuojami iki kito sezono, pavyzdžiui į terminuotus indėlius ar kt.

Skaitant ir kitų autorių darbus nuosekliai susipažinti su investicinių planų, projektų sudarymu, investavimo ekonominės naudos įvertinimu, bet pasigendama informacijos apie trumpalaikio investavimo galimybes, nes daugiausia visi aprašomi investiciniai projektai ilgalaikiai.

Geresnis vaizdas susidaro skaitant literatūrą apie investicijų finansavimo šaltinius. O.Buckiūnienė knygoje ,,Įmonių finansai“ nuosekliai išvardina trumpalaikius finansavimo šaltinius : trumpalaikis banko kreditas, komercinis kreditas ir komerciniai vekseliai, kreditas su užstatu, faktoringas, forfeitingas, lizingas.

J.Čiulevičius ,,Žemės ūkio investicijos“ skirsto investavimo šaltinius į vidaus ir užsienio. Vidaus šaltiniai : nuosavo lėšos, skolintos lėšos, valstybės finansavimas. Pelnas yra vienas nuosavų lėšų svarbiausias investicijų finansavimo šaltinis. Jis turi būti svarbiausias tiek savo dydžiu, tiek reikšme. Pelnas, atskaičius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, paprastai dalijamas į dvi dalis : skirta vartojimui ir neskirstomąjį pelną, liekantį įmonės žinioje ir priskiriamą investicijų finansavimo šaltiniui. Kitas svarbus nuosavas investicijų finansavimo šaltinis yra turto nusidėvėjimo atskaitymai, tačiau tai ilgalaikių investicijų finansavimo šaltinis ir apie tai darbe nešnekėsime. Reikėtų sutikti su autoriaus nuomone, kad pelnas pats svarbiausias ir geriausias investicijų finansavimo šaltinis. Įmonė gaunanti pelną ir investuojanti gautą pelną tampa žymiai patrauklesne ir patikimesne. Tačiau pradedančioms verslą įmonėms sunku iš karto gauti tiek pelno, kad jį galima būtų skirti investicijoms. O kalbant apie trumpalaikes investicijas daugiau norisi apžvelgti skolintų lėšų panaudojimo galimybes, ką ir mėginsime išsiaiškinti šiame darbe – kokie gi yra skolinti finansavimo šaltiniai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas A.Bogdanovičius skeptiškai vertina šiandieninę Lietuvos kapitalo rinką : ,,Vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionuoja dešimt metų, tačiau iki šiol įmonės beveik nesinaudoja galimybe finansuoti savo veiklą platinant viešas vertybinių popierių emisijas, o investuotojai turi mažą pasirinkimą vertybinių popierių, į kuriuos galėtų pelningai ir saugiai investuoti lėšas“. Su šiuo teiginiu galima sutikti nes išties trūksta informacijos ir galimybių saugiai investuoti lėšas.

TRUMPALAIKĖS INVESTICIJOS IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Verslo strategija ir verslo planavimas

Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų vertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą
laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus. Strategija – tai detalus, visapusiškas, kompleksinis planas, užtikrinantis misijos ir tikslų siekimą arba verslo strategiją – tai priemonių ir taisyklių sistema ilgalaikiams pagrindiniams verslo tikslams pasiekti, atsižvelgiant į : išorinės aplinkos teikiamas galimybes, kylančias grėsmes, vidinius privalumus ir trūkumus. Kad parengti verslo strategiją reikia žinoti : verslo tikslus, išorinę bei vidinę verslo aplinką.

Verslo organizacijos strategijų sistemą sudaro : integracijos strategija, korporacinė strategija, verslo vienetų strategija, funkcinė strategija, operacinės strategijos.

Integracijos strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, kurią taikydama verslo organizacija integruojasi į visuomenės gyvenimą, tampa jos sudėtine dalimi. Tai aukščiausio lygio strategija. Integracijos strategijos užtikrinimo priemonės yra naujų darbo vietų kūrimas, kokybiški produktai ir paslaugos, geras darbo apmokėjimas, sąžiningas mokesčių mokėjimas.

Korporacinė strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, kuria apsprendžiama verslo organizacijos ekonominė struktūra, verslo kūrimo, augimo ir pertvarkymo tempai. Korporacinės strategijos sritys yra organizacijos bendrųjų tikslų apibrėžimas, verslo sferų parinkimas ir suderinimas, verslo organizacijos įsigijimo būdų numatymas, veiklos apimčių ir krypčių numatymas, struktūros parinkimas, suformavimas ir koregavimas.

Verslo vienetų strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, pagal kurią tvarkoma konkreti verslo sfera arba jų grupė siekiant įsitvirtinimo rinkose ir augimo.

Funkcinė strategija – tai taisyklių ir priemonių visuma, kurią taikant užtikrinamas pagrindinių įmonės funkcijų vykdymas konkrečiose verslo vienetuose.

Operacinės strategijos – tai taisyklių ir priemonių sistema materialinio aprūpinimo, gamybos ir pardavimo procesų racionaliam vyksmui užtikrinti.

Organizacijos strategija turi būti optimali, sprendimai turi užtikrinti maksimalų strategijos įgyvendinimo efektą. Pagrindinis efektyvumo kriterijus – įmonės konkurentabilumas, įsiskverbimas ir įsitvirtinimas rinkose. Strategija turi būti ilgalaikė.

Pirmas strateginio planavimo žingsnis organizacijos vidinės aplinkos tyrimas. Aplinkos analizė tai procesas, kurio pagalba strateginio plano sudarytojai kontroliuoja organizaciją įtakojančius vidaus ir išorės veiksnius.

Atsižvelgiant į verslo strategiją yra sudaromi ir investicijų projektai arba verslo planai. Investicijos gali būti ilgalaikės, susietos su strateginiu įmonės planu, arba trumpalaikės. Bet kokiu atveju siekiant investuoti reikia atlikti eilę veiksmų tam, kad įvertinti investicinį projektą. Dažniausiai turi būti atsakyta į klausimą – ar investuoti apsimoka ?

Bet kokiu atveju plečiant verslą, siekiant gauti finansavimą yra sudaromi verslo planai, investicijų projektai.

Verslo ar investicijų plano struktūra nėra griežtai apibrėžta, tačiau turi tam tikras, dažniausiai pasitaikančias, dalis : 1) reziumė – įmonės veiklos charakteristika, vadovai jų patirtis, verslo idėja, reikalingų lėšų poreikis, panaudojimas, atsipirkimo laikas, pagrindiniai rizikos veiksniai; 2) įmonės veiklos analizė – įmonės istorija, veiklos kryptys, produkcijos aprašymas, turimos technologijos, reikalingos žaliavos ir medžiagos, darbuotojų kvalifikacija; 3) siūlomo projekto esmė – idėja, pagrindiniai parametrai, pagrindiniai tyrimai; 4) rinkodaros planas – rinkos tyrimai, rinkodaros rinkinys, pardavimų prognozė; 5) gamybos planas – gamybos procesas, technologinė įranga, gamybiniai pajėgumai, žaliavos ir medžiagos, atsargos ir sandėliai; 6) organizacinis planas – juridinė įmonės forma, nuosavybės struktūra, organizacinė struktūra, personalas; 7) finansinis planas – lėšų poreikis ir finansavimo šaltiniai, pelno ataskaita, balansas, pinigų srautų ataskaita, lūžio taško radimas, sąnaudų prognozė, ekonominiai finansiniai rodikliai.

Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ir tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė tampa beprasmė. Labai dažnai blogi planai veikia visą organizacijos būklę, todėl planavimas yra labai svarbus.

Investicijų poreikio atsiradimas ir jo įvertinimas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2496 žodžiai iš 8240 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.