Turizmas Lietuvoje
5 (100%) 2 votes

Turizmas Lietuvoje

1121314151617181

Turinys

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………..2

I. TURIZMO RAIDA PASAULYJE…………………………………………………………….5

1.1. Kaimo turizmo vystymasis užsienyje…………………………………………………..6

1.2. Lietuvos kaimo turizmo istorija…………………………………………………………..7

1.3. Europos Sąjungos kaimo politika…………………………………………………………8

1.4. Lietuvos nacionalinė turizmo politika…………………………………………………..10

1.4.1. Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu…………………………………12

II. KAIMO TURIZMAS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE……………………………15

2.1. Lietuvos kaimo plėtra…………………………………………………………………………15

2.2. Kaimo turizmo įtaka Lietuvos vietinei bendruomenei…………………………….17

2.3. Rekreacijos ištekliai Lietuvoje…………………………………………………………….20

2.3.1. Gamtiniai rekreaciniai ištekliai…………………………………………21

2.3.2. Kultūriniai rekreaciniai ištekliai……………………………………….23

III. PASIŪLA IR PAKLAUSA KAIMO TURIZMO RINKOJE……………………26

3.1. Kaimo turizmo produktas ir rinkodara…………………………………………….26

3.2. Kaimo turizmo sodybų paplitimas Lietuvoje……………………………….28

3.3. Apgyvendinimo įstaigų tipai………………………………………………………….32

3.4. Rekreacinė veikla ir įrengimai kaimo sodybose………………………………..32

3.5. Kaimo turizmo sodybų lankomumas……………………………………………….33

3.6.”Gandrų” sistema…………………………………………………………………………..35

3.7. Lietuvos jaunimas kaimo turizmo rinkoje………………………………………..38

3.8. Pasiūlos ir paklausos analizo išvados………………………………………………43

IV. KAIMO TURIZMO LIETUVOJE RAIDOS PROGNOZĖS……………………44

4.1 Kaimo turizmo sodybų reklama………………………………………………………44

4.2. Lietuvos turizmo reklama užsienio turistams……………………………………45

4.3. Turizmo specialistų rengimas…………………………………………………………46

4.4. Specialistų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programos……………………47

4.5. Kaimo turizmo plėtros prognozės……………………………………………………49

IŠVADOS………………………………………………………………………………….50

LITERATŪRA………………………………………………………………………53

SANTRAUKA (SUMMARY)………………………………………………………55

PRIEDAI…………………………………………………………………………….58

ĮVADAS

Kaimo turizmo plėtra – tai naujų idėjų ieškojimo ir jų įdiegimo procesas.

Lietuva kaip naujas tarptautinio turizmo regionas formuojasi Vidurio Europos ir pietryčių Baltijos jūros šalių geografinėje ir ekonominėje erdvėje, išsidėsčiusioje geografiniu požiūriu strateginėje vietoje. Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto srautai bei didžiulės artimos turizmo rinkos yra svarbūs veiksniai tarptautinio turizmo vystymui. Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Vienas iš tokių produktų yra kaimo turizmas. Prasidėjęs dar viduramžiais, palaipsniui jis tapo masiniu reiškiniu visame pasaulyje ir šiandien tai – atskira turizmo šaka, jungiančia agro, pramoginį, kultūrinį-gamtinį, etninį turizmą. Savo darbe aš trumpai aprašau kaimo turizmo vystymosi laikotarpius, analizuoju kaimo turizmą šiuolaikinėje Lietuvoje ir prognazuoju plėtros perspektyvomis.

1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai

Šio darbo tikslas – ištirti naujai besiformuojančios turizmo šakos – kaimo turizmo – plėtros galimybės Lietuvoje. Manau, kad kaimo turizmo plėtra yra naudinga mūsų visuomenei daugeliui aspektų ir sudarius palankias sąlygas, ji turi visas galimybes plėtotis toliau. Tačiau jei kaimo turizmo paslaugų plėtrai plačias galimybes atveria turtingi mūsų šalies gamtiniai-kultūriniai-socialiniai ištekliai, nacionalinės ypatybės, patogi geografinė ir geopolitinė padėtis, tai šį verslą ribojančių veiksnių yra ne ką mažiau: investicijų į kaimo turizmą stygius, informacijos, reklamos stoka, profesinio-kalbinio parengimo silpnumas, organizacinės struktūros bei įstatymų bazės netobulumas, nusikalstamumas šalyje.

Todėl pradėdama šį darbą, susiformulavau tokius tiklsus:

1. Išanalizuoti kaimo turizmo atsiradimo priežastį Lietuvoje ir pasaulyje.

2. Išsiaiškinti Vyriausybės politiką kaimo turizmo plėtrai.

3. Sužinoti apie tarptautinius kaimo turizmo centrus.

4. Išanalizuoti kaimo turizmo išsivystymo lygį šiuolaikinėje Lietuvoje.

5. Išnagrinėti kaimo turizmo pasiūlą ir paklausą.

6. Numatyti plėtros galimybės ir perspektyvos

Siekdama įgyvendinti šiuos tiklsus, iškėliau tokius darbo uždavinius:

1. Formuoti
teigiamą Lietuvos kaip patrauklios turizmo šalies tarptautinį įvaizdį.

2. Apibrėžti sąvoką kaimo turizmas.

3. Aptarti kaimo turizmo formavimasi poreikį.

4. Nustatyti kaimo turizmo plėtros Lietuvoje potencialą ir kliūtis.

5. Remiantis baigiamuoju darbu populiarinti kaimo turizmą Lietuvoje ir užsienyje.

6. Šiam darbui panaudoti profesines kompetencijas, įgytas studijų metų.

1.2. Darbo metodai

Diplominio darbo rengimą galima suskirstyti į 4 etapus. Kiekvieno etapo pabaigoje gauti rezultatai buvo panaudojami tolimesniame darbe.

Pirmasis etapas – diplominio darbo temos pasirinkimas ir suderinimas su dėstytoju. Vadovauti sutiko dėstytoja N. Kapustinskienė. Pasitariau su darbo vadove ir nusprendžiau, kad diplominis darbas bus skirtas kaimo turizmui. Bebejo, šios temos pasirinkimą lėmė jos aktualumas. Susidomėjimas kaimo turizmu sparčiai auga visose visuomenės lygmeniuose ir tai galima pastebėti turizmo programose per paskutiniuosius šešerius metus. Tapo aišku, kad kaimo turizmo vystymas ir populiarinimas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje plečia Lietuvos, kaip turistinės valstybės, galimybes ir leidžia formuoti teigiamą šalies įvaizdį. Nacionalinėje turizmo plėtros programoje kaimo turizmas įvardijimas kaip prioritetine ūkio šaka ir jam skirta daug dėmesio ir lėšų. 1998 metais sudaryta atskira Kaimo turizmo programa. Kad kaimo turizmas perspektyvus rodo ir tai, kad kartu su ekonomistais ir verslininkais pradėta ruošti kaimo turizmo specialistus įvairiose Lietuvos mokyklose. Tas faktas irgi turėjo įtakos temos pasirinkimui, nes aš tikiuosi, kad mano darbas turės ne tik praktinę bet ir teorinę reikšmę ir pasitarnaus žmonėms, besidomintiems kaimo turizmu.

Antrasis etapas – duomenų ir įvairių šaltinių rinkimas. Rašydama diplominį darbą, daug dėmesio skyriau literatūros šaltinių paieškai. Teko ne vieną kartą apsilankyti M. Mažvydo, VPU, A. Mickevičiaus bibliotekuose, taip pat apsilankiau turizmo parodoje ir kažkiek informacijos radau internete, bet tai daugiau reklaminio pobūdžio informacija. Rašydama šį darbą, aš rinkau ir apdorojau informaciją, analizavau kaimo turizmo poveikį aplinkai, taikydama marketingą ir ekonomiką rinkos tyrimams, versdama man reikalingą medžiagą iš anglų kalbos. Tačiau buvo keletą sunkumų, su kuriais aš susiduriau, rinkdama medžiagą ir duomenis tiriamajai daliai. Tai informacijos ir kaimo turizmo tyrimų stoka. Todėl teko naudotis įvairiuose leidiniuose rasta medžiaga, iš kurios aš sudariau bendrą kaimo paslaugų pasiūlos ir paklausos santykį.

Trečiasis etapas – surinktos literatūros analizavimas, grafikų, lentelių ir darbo turinio sudarymas. Surinkus literatūrinę, kartografinę ir vaizdinę medžiagą, buvo sudarytas darbo turinys, kuriuo remiantis buvo rašomas darbas. Ne visa surinkta medžiaga buvo svarbi ir tinkama, todėl reikėjo išanalizuoti ir parinkti tik svarbiausią, kad atskleistų darbo tikslą.

Ketvirtasis etapas – remiantis duomenų analize išvadų ir perspektyvų pateikimas.

Darbo metu panaudojau 5 metodus:

1. Aprašomasis – įvairios literatūros surinkimas, skirtas kaimo turizmui nagrinėti.

2. Sintezės – gautos medžiagos nagrinėjimas ir tinkamos medžiagos naudojimas diplominiam darbui.

3. Kartografinis – grafikų sudarymas.

4. Vaizdinis – nuotraukų panaudojimas diplominiam darbui.

5. Statistinis – anketavimas ir lentelių sudarymas.

1.3. Literatūros šaltinių apžvalga

Rinkdama medžiagą diplominiam darbui, daug informacijos radau A. Mickevičiaus bibliotekoje, o taip teko apsilankyti „Vivattur“ parodoje, kur nemažai surinkau informacijos apie atskiras kaimo sodybas. Dvi pagrindinės knygos, kuriomis naudojausi, buvo „Kaimo turizmas“ ir „Kaimo turizmo organizavimas“. Pirmąją knygą išleido autoriai A. Armaitienė, P. Grecevičius, A. Urbis ir kt. 1999 metais. Ši mokymo priemonė skiriama žemės ūkio mokyklų kaimo turizmo specialybės studentams ir ūkininkams, besiverčiantiems kaimo turizmu. Pirmojoje dalyje supažindama supažindama su žmogaus rekreacine veikla ir bendrąja turizmo sistema. Kitose dalyse aprašoma kaimo turizmo struktūra, sitema ir rinkodara. Šioje knygoje aš radau man reikalingos informacijos kalbant apie kaimo turizmo sąvoką, kaimo turizmo klasifikaciją, istorinę raidą.

Antrąją knygą išleido toks autorių kolektyvas kaip: R. Butavičienė, A. Damulienė, T. Jazbutis ir kt. Sudarė šią knygą I. Vainienė 2001 m. Šioje mokymo priemonėje pateikiami svarbiausių kaimo turizmo temų konspektai, praktiniai kaimo turizmo organizavimo pavyzdžiai, vaizdinė medžiaga, užduotys ir temos diskusijoms, svarbiausių žodžių žinynas 5 kalbomis. Šioje knygoje aš radau daug informacijos apie kaimo turizmo ištekius ir rekrecinę veiklą kaimo sodybose.

Labai pasitarnavo madžiaga apie kaimo turizmą anglų kalba, kurią man parekomendavo dėstytoja R. Pankiene. Tai buvo knyga “The Business of Tourism“ parašyta J. Christopheriu Holloway 1998 m. JAV. O taip pat seminaro, vykusio Vilnaius Kolegojije 2003 metų vasario menesį, įvairių autorių konspektai, kuriuose radau man reikalingos informacijos apie kaimo turizmą Europos šalyse.

Teko pasinaudoti laikraščiais: Kauno diena [14], Valstybės žinios [8]; žurnalais: Turizmas [13-15]. Žurnalo Turizmas kiekviename leidinyje galima rasti skyrelį apie kaimo turizmą, kurį
Girena Pašiškevičiūtė. Ten aš perskaičiau įvairias nuomones kaimo turizmo verslo klausimu. Nagrinėjant kaimo sodybų paplitimą Lietuvoje, tinkamiausiu šaltiniu buvo katalogas „Poilsis Lietuvos kaime“, kurį išleido Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Šiame kataloge buvo pateiktos 128 kaimo sodybos, kurios buvo sugrupuotos į tam tikrus sodybų tipus. Nemažai medžiagos suradau interneto puslapiuose apie kaimo turizmo programas ir įstatymus.

I. TURIZMO RAIDA PASAULYJE

Turizmas, prieš tapdamas pakankamai sudėtinga sistema praėjo ilgą plėtojimosi laikotarpį.

Turizmo užuomazgos glūdi tuose laikuose, kai žmonės pradėjo gyventi sėsliai ir užsiminėti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Senovės egiptiečių kelionės Nilu ir finikiečių kelionės po Viduržemio jūrą prekybos, karo, religiniais tikslais siekia tris tūkstantmečius prieš mūsų erą.

Su senovės Roma siejamas pirmųjų viešbučių atsiradimas. Žlugus Romos imperijai

(I m.e.a.) ir ypač sumažėjus keliavimui sunyko nakvynės namų bei tavernų tinklas. Turizmo atgimimas prasideda viduramžiais vėl suaktyvėjus prekybai ir kelionėms. Visos Europos svetingumo sektoriaus vystymui didelę įtaką darė procesai, vykstantys Anglijoje. Angliją užkariavus Normanams (1066 m.) keliautojų skaičius pradėjo augti, o apgyvendinimo paslaugas peraugo į profesionalų lygmenį, savininkai įkūrė komercines įstaigas.

Laikotarpį nuo seniausių laikų iki XIX amžaius pradžios galima pavadinti pavienių keliautojų ar nedidelių grupių keliavimo era. Periodas, kuris tęsėsi nuo XIX a. pr. iki XX a. pradžios keliavimo ir turizmo istorijoje apibūdinamas kaip elitinio turizmo periodas. Be to, šiuo periodu pasirodo pirmosios organozacijos, teikiančios turizmo paslaugas. Thomas Kukas – žinomas keliautojas, apkėliavęs aplink pasaulį per 222 dienų, patobuliną turizmo sistemą, įvedus keliautojų čekius, viešbučio vaučerius ir užsakomuosius reisus. Jo dėka XIX a. pabaigoje vis labiau keliauti pradeda vidurinioji klasė. Aukštesnio rango valdininkai traukiniais keliauja į savo vasarnamius, kurie buvo netoli nuo miesto.

Trečiasis etapas – masinio turizmo laikotarpis. Jis apima laikotarpį nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Masinio turizmo idėjos atradėjai buvo anglas Freddie Lakeris ir šveicaras G. Duttvaileris. Jų įkurtos firmos pradėjo pardavinėti pigias turistines keliones tai visuomenės daliai, kuri negalėjo leistis į brangias tolimas keliones.

Po Antrojo pasaulinio karo turizmas tampa išsyvisčiusių šalių daugumos gyventojų poreikių ir praranda savo, kaip prabangos dalyko, pozicijas. Masinis turizmas baigė formavimosi periodą aštuntojo dešimtmečio pradžioje (1974-1976 m.) ir įgavo tokį mąstą Europos šalyse, kad pusė gyventojų keliavo bent vieną kartą per metus. Vakarų Europos šalyse 1950 – 60-iais prasidėjo turizmo įmonių, viešbučių, motelių, įvairių pasilinksminimo įstaigų masinės statybos laikotarpis.

Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pradėjo ryškėti turizmo individualizacijos kryptis, veikiama vis ryškiau stebimų ekonomikos humanizacios, socializacijos ir ekologizacijos tendencijų, kai visuomenės dėmesio centre atsiranda asmenybė su poreikių įvairovė. Iškylus paklausai – atsiranda profesinis, sportinis, gydomasis, kultūrinis pažintinis ir kt. turizmas.

Turizmo plėtra įgijo globalines apimtis ne tik augimo tempais, bet ir įvairiais tarptautiniais tinklais bei tarptautinėmis organizacijomis. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurtos Pasaulinė turizmo organizacija (WTO, 1975 m.), Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (WTTC, 1990 m.) ir kitos.

Naujas šiuo amžiaus reiškinys – kaimo turizmas. Organizuotas kaimo turizmas įvairiose šalyse prasidėjo vystytis skirtingai: vienur jau 6-ame, kitur tik 9-ame XX amžiaus dešimtmetyje. Lietuvoje kaimo turizmo sąvoka pradėta vartoti prieš 50 metų, nors pats kaimo turizmas atsirado dar ankščiau.

1.1 Kaimo turizmo vystymasis užsienyje

Kaimo turizmas, kaip laisvalaikio leidimo forma, Europoje atsirado antroje XVIII a.pusėje. Tiesa, iki to laiko kaimo vietovės taip pat buvo naudojamos poilsiui (medžioklei ir kt.), tačiau prieinamos buvo tik priveligijuotai žemės savininkų mažumai. Ir tik XVIII a. ėmė gausiai keliauti viduriniosios klasės atstovai. Jie važiuodavo ne tik į ekskursijas po Europą, lankė žymias vietas, jų akiratyje atsidūrė gamta ir kraštovaizdis. Taigi, romantinis judėjimas paskatino kaimo turizmo atsiradimą.

Kai kuriose šalyse yra labai senos kaimo turizmo tradicijos. Šveicarijoje, Austrijoje ir Švedijoje nuo seno ūkininkavimas ir turizmas kaime buvo glaudžiai susiję. Turizmas, ypač kambarių nuoma, buvo viena iš ūkininkavimo išlikimo sąlygų. Prieš karą penktadalis Austrijos, Šveicarijos ir Švedijos ūkininkų priimdavo vasaros poilsiautojus, kai tuo versdavosi tik 8% Vokietijos ir Danijos, 4% Prancūzijos ir tik 2% Italijos ūkininkų.

Didžiausias kaimo turizmo paklausos padidėjimas užfiksuotas 1945 metais. Tai, aišku, sutapo su bendru turizmo augimu. Tačiau pagrindinis veiksnys, lėmęs sparčią kaimo turizmo plėtrą, buvo išaugęs privačių automobilių skaičius. Gerėjant gyvenimo lygiui bei ilgėjant laisvalaikiui, daugelyje industrinių šalių žmonės galėjo dažniau lankyti kaimą.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimo turizmo
plėtra šalyse vyko ne vienodai. Rytų ir Centrinės Europos šalyse, kurios priklausė komunistiniam režimui, kaimo turizmu buvo verčiamasi neįteisinus verslo, nes bet kokia individuali iniciatyva verslui buvo traktuojama kaip spekuliacija. Uždaros valstybinės sienos trukdė turistų judėjimui.

Tuo tarpu Vakarų Europos šalys šioje srityje toli pažengė į priekį. Kaimo turizmo verslas ėmė populiarėti kaip papildomas verslas ūkininkams. Prancūzija buvo pirmoji Europos šalis, įkūrusi kaimo turizmo paslaugų teikėjus vienijančią organizaciją. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugos teikiamos visoje Vakarų Europoje. Kiekviena šalis turi vieną ar kelias paslaugų teikėjus jungiančias organizacijas, kurios kontroliuoja paslaugų kokybę, jas reklamuoja. Kuriasi tarpatautinės organizacijos, pvz. Europos šalių kaimo turizmo asociacija EUROGITES vienija 16 šalių kaimo turizmo asociacijas. Tarptautinė Europos ekoturizmo ir agroturizmo asociacija (ECEAT) į bendrą tinklą sujungė apie 15 000 ekoturizmo ir agroturizmo sodybų 22 šalyse (įskaitant Lietuvą).

1.2 Lietuvos kaimo turizmo istorija

Kaimo turizmo raida Lietuvoje yra labai susijusia su bendra Lietuvos istorija. Nuo viduramžio laikų prasidėjo migracija iš kaimo į miestą ir atvirkščiai. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su kaimu išvyko į miestus, o miesto buržuazija įsigijo nuosavybę kaime. Pradėjo sparčiai augti dvarų, kuriuose pasiturintys miesto gyventojai praleisdavo nemažai laiko, vaidmuo. Daugelyje jų poilsiaujama iki dabar. Pasikeitus keliavimo sąlygoms (išsiplėtus geležinkelių tinklui ir padaugėjus privačių automobilų), buvo nuolat grįžtama į kaimą; tai susiję su ilgomis moksleivių ir studentų atostogomis. Taip pat keliavo žmonės, gimę kaime ir turintys ribotus ekonominius išteklius. Paprastai jie apsistodavo kaime pas savo gimines, draugus arba išsinuomotuose namuose.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kaimo turizmas plėtojosi nuo tada, kai susikūrė didmesčiai. Galima teigti, kad tai yra urbanizacinis fenomenas – kol nebuvo miestų ir specifinių miestietiško gyvenimo būdo problemų, tol nebuvo šnekama apie poilsį kaime.

Lietuvos kaimo turizmo raidoje galima išskirti tris etapus, priklausomai nuo istorinės – politinės situacjos šalyje, nes nuo to priklausė ir kaimo turizmo plėtra:

· Poilsis kaime tarpukario Lietuvoje (1918-1941 m.);

· Atostogos kaime kolūkinės sistemos periodu (1945-1990 m.);

· Kaimo turizmas atkūrus nepriklausomybę (nuo 1991 m.)

Trečiajame dešimtmetyje populiariausios poilsio vietos Lietuvoje buvo skirstomos į 3 grupes:

§ pajūrio kurortai (Palanga, Šventoji, Neringa);

§ kurortai su mineraliniais šaltiniais (Druskininkai, Birštonas);

§ kitos kaimo vietovės (Zarasai, Kazlų Rūda, Kačerginė, Kulautuva, Tytuvėnai ir kt.), kuriose per metus apsilankydavo apie 5000 poilsiautojų.

Apie 1930 m. į kaimo vietoves plūstelėjo keliautojai, gamtos mylėtojai, poetai, skautai, gimnazistai. Jie keliaudavo padedant jaunimo kelionių globos komitetams, įsteigtiems visose apskrityse, o kiekviename rajone veikė jų skyriai. Alytaus, Pagėgių, Tauragės apskrityse minimi ūkininkai kaip komiteto skyrių vadovai arba kaip „keliavimo bičiuliai“, į kuriuos gali kreiptis keliautojai. Vasarą ūkininkai savo sodybose turistams leisdavo pasistatyti palapines, o žiemą už nedidelį mokestį juos priimdavo nakvynei.

1930 m., pripažįstant turizmo svarbą pabaltijo šalims, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valdžios atstovai nusprendė Paryžiuje ir Londone įsteigti Pabaltijo turizmo ir informacijos biurus. Vienas iš šių biurų tikslų buvo teikti informaciją apie galimybę pernakvoti pas ūkininkus, žvejus ar kitus vietos gyventojus.

Apie 1937 m. randama duomenų, kad ūkininkai turi pajamų iš keliaujančių turistų. Poilsis kaime buvo mėgstamas dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pigesnio pragyvenimo ir geresnio poilsio. Tai buvo raiškiausias kaimo turizmo laikotarpis Lietuvoje.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė kaimo turizmo veiklą Lietuvoje. Okupavus Lietuvą, žemės ūkis iš pagrindų buvo pertvarkomas. Kuriant kolūkius ir tarybinius ūkius, sugriauta privačių ūkių struktūra ir apribota kaimo turizmo veikla.

Nuo 7-ojo dešimtmečio kaimo turizmas vėl pradėjo atsigauti. Kaimo žmonės, gyvenantys gražiausiuose Lietuvos kampeliuose, priimdavo poilsiautojus iš Lietuvos ir kitų buvusios TSRS respublikų. Lietuvos kaimuose ėmė kurtis įvairūs poilsio kompleksai. (pvz., Palūšėje, Plateliuose ir kt.). Lietuvos kurortai garsėjo buvusioje TSRS. Tuo metu Lietuva buvo daugelio Vakaruose propaguotų mokslinių idėjų bei patirties perėmėja. Jau prieš 40 metų susidomėta rekreacijos mokslų, daug dirbta formuojant Lietuvos rekreacijos ir turizmo teorinę – erdvinę sistemą, parengta pirmoji šalies turizmo vystymo schema.

Po 1991 metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėtos politines, ekonomines ir socialines reformos ženklina naują etapą ir turizmo sferoje. Turizmas įvardintas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Parengta Nacionalinė turizmo plėtros programa (1994 ir 1997 metais), įsteigta Lietuvos Turizmo asociacija, pradėtos naujos kaimo turizmo plėtros etapas. 1998 metais buvo parengtas ir priimtas LR Turizmo įstatymas. Pagal šį įstatymą valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra Nacionalinė turizmo
programa bei regioniniai projektai. Įstatymas valstybės prioritetu skiria vidaus ir atvykstamąjį turizmą, kurie įvardijami kaip eksporto paslauga. Įstatyme apibrėžti minimalūs turizmo paslaugų reikalavimai, siekiant eliminuoti verslo įvaizdžiui nepalankius veiksnius, gerinti turizmo paslaugų kokybę vartotojų atžvilgiu.

1.3 Europos Sąjungos kaimo politika

Visą Europos kaimo politiką daugiau ar mažiau įtakoja radikalūs pasikeitimai žemės ūkyje. Iki 1980-ųjų metų buvo manoma, jog pirmoji kaimo vietovių užduotis – maisto produktų gamyba (tiek visuomenės, tiek politikų nuomone), o kaimo politikos varomoji jėga – maisto produktų gamybos didinimas kaip galima žemesnėmis kainomis. Vėliau, du labai svarbūs įvykiai radikaliai pakeitė šią nuostatą. Pirmasis, ankstyvaisiais 1980-aisiais metais Europos Sąjungoje, bendrosios žemės ūkio politikos pasekmė buvo žemės ūkio produkcijos perprodukcija. Antrasis, 1989-aisiais metais geležinės uždangos ir Sovietų Sąjungos žlugimas, kuris sugriovė Sovietų rinką, nuo kurios priklausė Centrinės Europos ūkininkai.

Europos žemės ūkio politika susidūrus su šiais dviem įvykiais, pasikeitė pakankamai greitai, bet skausmingai. Politikos pasikeitimus iššaukia ne tik šie du įvykiai, bet ir kiti faktoriai.

Pasaulio prekybos derybos gali priversti Europos Sąjungą sumažinti jos finansinę paramą ūkininkams bei jos eksporto subsidijas maisto produktams. Auga visuomenės susirūpinimas gyvūnų gerove ūkiuose, galvijų ligomis ir jų galima įtaka žmonių sveikatai, taip pat intensyvios žemdirbystės poveikiu aplinkai. Vėliau pasikeitimus kaimo politikoje įtakojo Europos Sąjungos narių skaičiaus išaugimas nuo 12 iki 15, prisijungus Austrijai, Švedijai bei Suomijai 1995-aisiais. Tolimesnes politikos permainas Europos Sąjungoje įtakojo išplitimas į Rytus.

Šios permainos atsispindi 2000-ųjų metų AGENDOJE – pagrindinėje Europos Sąjungos politikos ataskaitoje. AGENDOJE 2000 numatomos permainos susijusios su Europos Sąjungos išplitimu bei Europos Sąjungos lėšų perpaskirstymu. Ši AGENDA apima laikotarpį nuo 2000-ųjų iki 2006-ųjų. Kelios šio dokumento nuostatos susijusios su kaimo plėtra: laipsniškas lėšų, skirtų maisto produktų gamybos, perdirbimo ir eksporto palaikymui, mažinimas:

Ų palaipsniui mažinamas maisto gamybos ir eksporto finansavimas;

Ų alternatyvių veiklų plėtra įprastoje žemės ūkio politikoje;

Ų Kaimo Plėtros Reguliavimas (KPR), kuriuo remiantis Europos Sąjungos narės kuria ir įgyvendina jų pačių nustatytas kaimo plėtros programas. Šios programos buvo sukurtos remiantis KPR nustatytų galimų veiklų sąrašu. Viena iš jų yra kaimo turizmo vystymas.

Europos Sąjungoje veikia LEADER programa (įkurta 1990 m.), kuri remia kaimo plėtros projektus, skirdama dalį dėmesio ir turizmui. Iš 217 LEADER vietovių visoje Europos Sąjungoje turizmas dominavo 71. Ši programa kol kas skirta tik ES šalims narėms. Tačiau keli kultūrinių projektų pavyzdžiai Lietuvoje buvo finansiškai paremti per LEADER : kultūrinio paveldo pažinimo centro organizavimas, kultūrinė keliaujanti barža ir kt.

LEADER+ iniciatyva yra skirta mažoms kaimo teritorijoms, kurios sudaro vientisą vienetą geografiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Pasirinktos teritorijos turi turėti minimalų kiekį žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurie būtini įgyvendinant tam tikrus planus. Mažiausiai 50 proc. kaimo bendruomenės narių turi sudaryti ūkiniai – socialiniai partneriai.

LEADER+ parama koncentruojama tokioms kryptims:

Ų integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimui;

Ų bendradarbiavimui tarp kaimo bendruomenių;

Ų kaimo plėtros dalyvių švietimui ir mokymui visose kaimo vietovėse.

SAPARD programa – Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa – įsteigta ES Tarybos reglamentu 1999 metais.

Šios programos SAPARD (Special Pre-Accession Programme for Agriculture and Rural Development) pagrindinė paskirtis – padėti 10-čiai Centrinės ir Vidurio Europos šalių, besirengiančių stojimui į Europos Sąjungą, pasiruošti dalyvavimui bendroje Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje CAP (Common Agriculture Policy) ir vieningoje Europos Sąjungos rinkoje.

SAPARD tikslai:

· pagelbėti kiekvienai šaliai-kandidatei nustatyti jos žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus besirengiant stojimui į Europos Sąjungą;

· padėti kiekvienai šaliai-kandidatei suderinti jos vykdomą nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką su bendrąja Europos Sąjungos žemės ūkio politika;

· pagelbėti šalims-kandidatėms išspręsti pagrindines žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas.

Antiagrokultūriniai dalykai, tokie kaip kaimo turizmas, šiose programose dar nėra užėmę tvirtų pozicijų.

Tokiu būdu ES programos skatina naują kaimo plėtros programų kūrimą tiek ES valstybėse, tiek valstybėse, kurios dar tik ruošiasi stoti į ES. Šios programos nėra tipinės, todėl šioje srityje vyriausybės turi pakankamai laisvės pasirenkant kryptis bei priemones atitinkančias ES reikalavimus. Be to, daugelis šių vyriausybių turi jų pačių sukurtas kaimo plėtros programas, kurios yra dalinai finansuojamos ES.

Šioje diskusijoje auga susidomėjimas regionais, kurie geografiškai yra mažesni nei valstybė. Toks planavimas yra teisingas pasirinkimas,
sprendimus, susijusius su svarbiausiais ginčijamais rajono ir kaimo plėtros klausimais. Taip pat auga susidomėjimas vietinio lygmens vaidmeniu. Daugelis mano, jog kaimo plėtros programos bus efektyvesnės tuo atveju, jei jos bus inicijuotos vietiniame lygmenyje. Plačiai diskutuojama apie vietinį bendradarbiavimą, vietinių grupių veiklą bei planavimą “iš viršaus į apačią” ir “iš apačios į viršų” . ES naudojasi planavimo iš apačios principu, kadangi sprendimai priimti žemiausiuose lygmenyse yra konkrečiausi ir realiausiai atspindintys situaciją.

1.4 Lietuvos nacionalinė turizmo politika

Turizmas, kaip ir kitos ūkio šakos, yra valstybės planuojamas ir reguliuojamas procesas.

Kalbėdama apie tolydų kaimo turizmo vystymąsi, aš išskirčiau 3 pagrindines priežastis, kurios lemtų kaimo turizmo plėtrą.

Tai:

ü Vyriausybės turizmo politika;

ü Įvairios Europos Sąjungos skatinimo programos ir projektai;

ü Turizmo plėtojimo finansavimas ir investicijos.

Turizmo politika – tai valstybės veiksmų, kryptingai veikiančių turizmą, numatančių kiekvienai šaliai svarbius tikslus ir jų įgyvendinimo priemones, visuma.

Lietuvoje valstybinio turizmo valdymo funkcijas vykdo Vyriausybė, Valstybinis turizmo departamentas, apskričių viršininkai bei savivaldybės. Valstybė užtikrina racionalų ir efektyvų šalies turizmo išteklių naudojimą, apskaitą ir apsaugą, taip pat skatina turizmo klubų ar kitų turizmo visuomeninių organizacijų veiklą.

Turizmo srityje parengti dokumentai ir projektai nuo 1997 – 2003 m.:

ü 1998 m. kovo 19 d. patvirtintas Turizmo įstatymas, nustatė turizmo verslo ir savaveiksmio turizmo organizavimo principus bei prioritetus, turizmo paslaugų teikimo reikalavimus bei turizmo išteklių naudojimo sąlygas.

ü Patvirtinta Nacionalinė turizmo plėtros programa (1993 m. balandžio 27 d. ir 1999 m. liepos 1 d.)

ü Lietuvos kaimo turizmo plėtojimo programa. (1998 m.)

ü Kultūrinio turizmo plėtros programa. (1998 m.)

ü Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (2000 m. birželio 13 d.).

1.Valstybinio turizmo departamento parengti teisės aktų projektai:

· LR Turizmo įstatymo pakeitimo Įstatymas,

· LR turizmo paslaugų ir išteklių valstybės registro nuostatai.

2. Valstybinio turizmo departamento finansuoti užsakomieji darbai:

· Lietuvos kurortų plėtros strategija 2001 metais.

· 2000 metais Utenos apskrities kempingų išdėstymo schema ir galimybių studija.

· EuroVelo trasos parinkimas ir vaizdavimas GIS priemonėmis.

· Pietų Lietuvos regiono autoturizmo plėtros analizė ir jos įgyvendinimo galimybės.

Taip pat rengti atskirų Lietuvos apskričių ekonominės plėtros strategijos, Lietuvos nacionalinių parkų vystymosi planai, Lietuvos rekreacinių zonų (pajūrio) vystymosi planai ir strategijos.

2001 m. LR Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas LR turizmo paslaugų ir išteklių valstybės projektas. Šio Registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti LR turizmo įstatyme bei Registro nuostatuose nurodytus duomenis apie Lietuvos Respublikoje teikiamas turizmo paslaugas ir turizmo išteklius, naudojant geoinformacinius duomenis.

2000 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo priimtas aktas dėl Nacionalinės turizmo plėtros programos įgyvendinimo.

Nacionalinės turizmo plėtros programos tikslai:

o įvertinti turizmo sektoriaus pokyčius pastaraisiais metais;

o parengti tolesnę turizmo sektoriaus plėtros politiką ir jos įgyvendinimo būdus bei nustatyti priemones, skatinančias Lietuvos turizmą;

o suformuoti valstybės paramos, investicijų pritraukimo ir investavimo prioritetus;

o padidinti vietinio ir atvykstamojo turizmo mastą; skatinti Lietuvos turizmo produktų eksportą;

o nustatyti Lietuvos įvaizdžio formavimo ir turizmo propagavimo priemones.

Atskiroms turizmo rūšims (kaimo turizmui, kultūriniam turizmui) plėtoti parengtos tikslinės programos, todėl Nacionalinėje turizmo plėtros programoje akcentuojami tik pagrindiniai šių turizmo rūšių aspektai.

Kas liečia kaimo turizmą šioje programoje, įvardijimos tokios priemonės:

· Parengti ir patvirtinti kaimo turizmo rėmimo priemones (prioritetą teikti nepalankioms ūkininkavimui teritorijoms);

· Leisti kasmetinį Lietuvos kaimo turizmo paslaugų katalogą.

Nacionalinė turizmo plėtojimo programai buvo skirta 623,8 tūkst. Lt., o Lietuvos turizmo politikos formavimui 850,3 tūkst. Lt. Jos tikslas – vykdyti Valstybinio turizmo departamento nuostatuose numatytas funkcijas.

1.4.1. Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu

Kaimo turizmas valstybiniu požiūriu svarbus verslas. Pirmiausia dėl bendros ekonominės situacijos ir ūkio pertvarkos. Pamažu šis verslas įsitvirtina šalies ūkio struktūroje, tampa jos ekonomikos dalimi. Ši veikla kaip sudėtinė šalies turizmo įvardyta ir LR Seimo patvirtintoje Nacionalinėje turizmo plėtojimo programoje. (žr. aukščiau). Kaimo turizmo plėtros ypatumams ir prioritetams įvertinti parengta Kaimo turizmo programa. Šį verslą apribuoja net trys Lietuvos Respublikos įstatymai, parengta jo juridinė bazė.

Turizmo įstatyme kaimo turizmas apibūdinamas kaip apgyvendinimo paslaugos, kai už nustatytą mokestį ar be mokesčio išnuomojama apgyvendinimui įrengta individuali gyvenamoji patalpa arba atskiri kambariai ir nuomojamų kambarių (numerių) yra
ne daugiau kaip 6. (1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667, V sk. 18 str. 1 d.). Jei kambarių yra daugiau, šiai apgyvendinimo paslaugas teikiančiai sodybai jau taikomi apgyvendinimo paslaugų įmonės reikalavimai.

Kokie skirtumai? Jų daug. Esminis tas, kad Turizmo įstatyme nustatyta, jog kaimo turizmas – šeimos verslas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (1998 m. lapkričio 24 d. Nr. VIII – 935) apgyvendinimo paslaugų įmonė apibūdinama kaip atitinkanti smulkiosios įmonės statusą, kai suteikiama galimybę samdytis darbuotojus.

Ūkininkai, individualių namų savininkai, kaimo turizmo organizatoriai prašo turizmo departamentą siūlyti valstybinėms institucijoms kaimo turizmą pripažinti žemės ūkio paskirties verslu. Kaip paaiškino Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir regioninių ryšių skyriaus specialistai, žemės ūkio paskirties verslas apibrėžtas LR ūkininko ūkio įstatyme (1999 m. gegužės 4 d. Nr. VIII – 1159), kur žemės ūkio veikla (verslas) laikoma „ūkio veikla, apimanti žemės, miškų iš vidaus vandenų ūkio produktų perdirbimą, realizavimą ir paslaugas šiai veiklai.“ (I sk. 1 str. 4 d.). Tad kaimo turizmas reglamentuotinas tik kaip pagalbinis ūkininko ūkio ar sodybos verslas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4351 žodžiai iš 8559 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.