Turto draudimo sutartis
5 (100%) 1 vote

Turto draudimo sutartis

Įvadas…………………………………………………………….……………3

III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5

II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..25

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………25

2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38

III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46

Išvados………………………………………………………………………..58

Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61

Įvadas

Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties

atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo

ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo

priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m.

Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis[1]. Kadangi

sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo

tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra

pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis,

reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis

skirsnis[2] ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis[3].

Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą

dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis

siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso projekto[4] nuostatoms, susijusioms su šio

darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio

draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik

nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk

draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio

pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu

palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties

reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo

rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat

lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos

ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių

darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl,

analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės

teoretikų: Serebrovskio[5], Hanselo[6], Fonteino[7] ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau

asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl

civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo[8] .

Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių

prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu

panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis

yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo

sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas

(premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus

draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris

įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos

Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties

sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties

apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija

įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo

atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui,

kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą)

sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas

ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta

ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš

požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.

Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas[9]. Asmens draudimo sutartis

apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą

paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas,

Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo

sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo

sutartimi[10].
Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri

skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui

nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam

draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas

atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų

apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse

netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine)[11].

Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška

draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis)[12].

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina,

pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties

požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-

Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga

kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas[13]. Dar senovės Romoje

buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est.

Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir

Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties

sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina,

tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko

savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų

sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio

kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462

straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464

straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465

straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra

draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas

atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti

draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti

suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę

reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes

už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus

draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties

sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis

sandoris[14], ar realinis[15]. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė,

grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį

reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi

sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21

straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai

draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje

gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram

laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo

įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta

pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas

neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta

kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę

apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo

pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis

sandoris[16]. Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir

pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų

sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties

sąlygos[17]. Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko

pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas

būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką

draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis

laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu

sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje

draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų

nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios

akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal

Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti

draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl

Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių

(rizikinių) sutarčių[18].
Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti

kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti

draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis

aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai

draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas

nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės

sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis,

kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar

neįvykimo[19]. Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis

įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas

nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo

sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]. Dabar

galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo

sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į

sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis[21]. V.

Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias

prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį

rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi

dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti

pasirašyti[22]. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama

draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties

terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių

susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis

įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant

iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi

šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė

organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų

ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo

besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam

ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai,

įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos

laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės

automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės),

pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti

draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti

visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis

su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus

naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš

šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae

personae[23]. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu

pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga

tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui

visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio

pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928

m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie

ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą

suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas

nesiteirauja.”[24] 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti

visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo

išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties,

jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais

pareiškimais [25].

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra

vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia

apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju[26].

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas.

Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo

įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar

sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo

objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės

šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas,

Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų[27]. Juk draudikas draudimo

sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz.

atstatyti
sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas,

sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių

pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo

interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio

įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK

draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra

draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu[28]. Teorijoje

draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia

draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes)[29].

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso

kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos

Respublikos įstatymams turtinius interesus:

1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo

kaupimu;

2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir

ligomis;

3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam

fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui[30].

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais

interesais, būtinos šios sąlygos:

1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra

draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;

2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro

asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas

tai išveda iš draudimo intereso sampratos[31]. Draudimo interesas – nauda,

kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui,

turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai

netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens –

draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl

draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;

3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai,

išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai,

visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos

Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti

draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats

draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią

sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo

dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje

laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties

dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį

asmuo turi draudimo dalykui[32]. 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino

nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo

intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act

(labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą

įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios

nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose[33].

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina

tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas

reikšmingas tik turto draudimui[34]. Turto draudimo sutartis negalioja,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2519 žodžiai iš 8368 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.