Turto draudimo sutartis
5 (100%) 1 vote

Turto draudimo sutartis

1121314151617181

Įvadas…………………………………………………………….……………3

III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5

II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..25

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………25

2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38

III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46

Išvados………………………………………………………………………..58

Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61

Įvadas

Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties

atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo

ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo

priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m.

Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis[1]. Kadangi

sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo

tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra

pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis,

reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis

skirsnis[2] ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis[3].

Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą

dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis

siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso projekto[4] nuostatoms, susijusioms su šio

darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio

draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik

nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk

draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio

pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu

palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties

reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo

rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat

lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos

ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių

darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl,

analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės

teoretikų: Serebrovskio[5], Hanselo[6], Fonteino[7] ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau

asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl

civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo[8] .

Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių

prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu

panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis

yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo

sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas

(premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus

draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris

įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos

Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties

sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties

apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija

įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo

atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui,

kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą)

sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas

ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta

ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš

požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.

Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas[9]. Asmens draudimo sutartis

apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą

paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas,

Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo

sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo

sutartimi[10].
Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri

skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui

nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam

draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas

atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų

apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse

netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine)[11].

Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška

draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis)[12].

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina,

pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties

požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-

Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga

kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas[13]. Dar senovės Romoje

buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est.

Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir

Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties

sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina,

tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko

savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų

sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio

kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462

straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464

straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465

straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra

draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas

atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti

draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti

suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę

reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes

už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus

draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties

sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis

sandoris[14], ar realinis[15]. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė,

grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį

reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi

sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21

straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai

draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje

gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram

laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo

įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta

pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas

neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta

kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę

apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo

pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis

sandoris[16]. Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir

pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų

sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties

sąlygos[17]. Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko

pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas

būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką

draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis

laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu

sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje

draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų

nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios

akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal

Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti

draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl

Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių

(rizikinių) sutarčių[18].
Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti

kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti

draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis

aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai

draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas

nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės

sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis,

kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar

neįvykimo[19]. Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis

įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas

nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo

sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]. Dabar

galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo

sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į

sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis[21]. V.

Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias

prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį

rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi

dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti

pasirašyti[22]. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama

draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties

terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių

susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis

įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant

iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi

šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė

organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų

ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo

besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam

ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai,

įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos

laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės

automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės),

pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti

draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti

visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis

su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus

naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš

šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae

personae[23]. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu

pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga

tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui

visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio

pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928

m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie

ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą

suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas

nesiteirauja.”[24] 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti

visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo

išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties,

jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais

pareiškimais [25].

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra

vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia

apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju[26].

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas.

Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo

įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar

sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo

objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės

šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas,

Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų[27]. Juk draudikas draudimo

sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz.

atstatyti
sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas,

sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių

pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo

interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio

įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK

draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra

draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu[28]. Teorijoje

draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia

draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes)[29].

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso

kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos

Respublikos įstatymams turtinius interesus:

1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo

kaupimu;

2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir

ligomis;

3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam

fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui[30].

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais

interesais, būtinos šios sąlygos:

1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra

draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;

2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro

asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas

tai išveda iš draudimo intereso sampratos[31]. Draudimo interesas – nauda,

kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui,

turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai

netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens –

draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl

draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;

3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai,

išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai,

visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos

Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti

draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats

draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią

sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo

dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje

laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties

dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį

asmuo turi draudimo dalykui[32]. 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino

nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo

intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act

(labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą

įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios

nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose[33].

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina

tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas

reikšmingas tik turto draudimui[34]. Turto draudimo sutartis negalioja,

jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo

sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas

apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl

papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę

draudimo suma, pagrindas[35].

Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo

panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius)

skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų[36]. Atskyrimo esminis

pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia

netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo

nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne

praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų

turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės

teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės

Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo

santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės

reguliavimo dalykas[37]. Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta

tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos

nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

projekte[38]. Civilinio kodekso
projekto 18 skirsnis skirtas draudimo

teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659

straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių

prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660

straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar

atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo

organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.

Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija.

Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis

skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o

laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina[39]. Laidavimas savo

prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas,

tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra

vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo

sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdas[40]. Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221

straipsniai) draudimo sutartis taip pat skiriasi savo savarankišku pobūdžiu

ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė,

garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas nurodo, jog draudimo sutartis,

skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina[41]. Be to,

pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o

draudimo sutartis – realinis.

Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai

kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo

sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo

sutarčiai.

Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius

nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas

arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui,

galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo

išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai,

ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą[42]. Todėl

objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas

draudiminio įvykio pasekoje.

Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita,

turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo

sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės.

Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali

pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės

draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai

prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik

nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime,

nenustato jokių draudimo sumos dydžio apribojimų. Todėl tik turto draudime

galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo

suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties

terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant

turto draudimo sutarties sąlygas.

Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės

teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką,

regreso teisė į asmenį, dėl kurio kaltės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo

įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,

neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą[43].

Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso

teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo

trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti

grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia

draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes

kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis

asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį

atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.

Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą,

yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos

Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo

atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo

teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už

nuostolius[44]. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios

formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo

perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos)

draudimo teisei[45].
yra skirtumas tarp subrogacijos

(subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju

draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga

(pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant

iš kalto asmens, o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo

perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo

reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti

sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo

išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios

sąlygos[46]. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis

kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą

Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi

reikalavimo perleidimo instititutas.

Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi

nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o

regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė

prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės

senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo

įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto

957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą:

draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto

draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar

kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą

asmens atžvilgiu[47].

Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas

draudimo teisėje priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi,

raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis:

užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo

išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio

sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis

įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė,

atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,

neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai

iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios

metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis

UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470

litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus

rajono apylinkės teismas patenkino[48].

Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į

draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir

draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų

turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės

atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau

Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir

laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip.

Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas

(pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes

draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į

asmenį (kredito gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos

Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito

gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje[49]. UAB

“Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės

numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra

prekinio kredito davėjas[50]. Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už

prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato,

jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas[51]. Įvykus draudiminiam įvykiui

– nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka

draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas

privalo “atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir

importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių

2.3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui

suteikęs bankas[52]. Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo

išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į

draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata

yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų

draudimo taisyklėse Nr. 005[53]. Tokia kredito draudimo forma,

besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius

santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m.

gruodžio 11 d.
Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir

negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas

nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas

negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų

gražinimu[54]. Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato

apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4191 žodžiai iš 8368 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.