Įvadas…………………………………………………………….……………3
III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5
II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..25
1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………25
2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38
III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46
Išvados………………………………………………………………………..58
Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61
Įvadas
Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties
atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo
ir pasibaigimo problemoms.
Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo
priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m.
Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis[1]. Kadangi
sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo
tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra
pakankamai sudėtingi, įstatymais.
Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis,
reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis
skirsnis[2] ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis[3].
Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą
dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis
siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso projekto[4] nuostatoms, susijusioms su šio
darbo tema.
Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio
draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik
nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk
draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio
pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu
palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.
Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties
reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo
rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat
lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos
ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių
darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl,
analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės
teoretikų: Serebrovskio[5], Hanselo[6], Fonteino[7] ir kitų veikalais.
I. Turto draudimo sutarties samprata
Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau
asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl
civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo[8] .
Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių
prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.
Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu
panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis
yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo
sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas
(premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus
draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris
įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos
Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties
sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464
straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties
apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija
įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo
atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui,
kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą)
sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas
ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta
ko kita.
Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš
požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.
Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas[9]. Asmens draudimo sutartis
apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą
paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas,
Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo
sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo
sutartimi[10].
Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri
skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui
nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam
draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas
atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų
apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse
netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine)[11].
Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška
draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis)[12].
Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina,
pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties
požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-
Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga
kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas[13]. Dar senovės Romoje
buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est.
Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir
Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties
sąvokos.
Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina,
tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko
savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų
sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio
kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462
straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464
straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465
straipsnis).
Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra
draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas
atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti
draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti
suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę
reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes
už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus
draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties
sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).
Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis
sandoris[14], ar realinis[15]. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė,
grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį
reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi
sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21
straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai
draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje
gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram
laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo
įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta
pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas
neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta
kitaip.
Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę
apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo
pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.
Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis
sandoris[16]. Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir
pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų
sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties
sąlygos[17]. Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko
pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas
būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką
draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis
laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu
sandoriu.
Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje
draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios
akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal
Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.
Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką
atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti
draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl
Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių
(rizikinių) sutarčių[18].
Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti
kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti
draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis
aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai
draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas
nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės
sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577
straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis,
kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar
neįvykimo[19]. Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis
įvykis.
Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas
nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo
sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]. Dabar
galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo
sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577
straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į
sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis[21]. V.
Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias
prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį
rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi
dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti
pasirašyti[22]. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama
draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties
terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių
susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį
kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis
įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį
kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant
iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi
šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė
organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų
ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo
besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam
ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai,
įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos
laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės
automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės),
pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti
draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti
visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis
su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus
naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš
šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.
Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae
personae[23]. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu
pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga
tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui
visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio
pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928
m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie
ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą
suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas
nesiteirauja.”[24] 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti
visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo
išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties,
jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais
pareiškimais [25].
Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra
vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia
apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju[26].
Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas.
Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo
įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.
Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar
sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo
objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės
šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas,
Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų[27]. Juk draudikas draudimo
sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz.
atstatyti
sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas,
sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių
pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo
interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio
įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK
draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra
draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu[28]. Teorijoje
draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia
draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes)[29].
Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso
kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464
straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos
Respublikos įstatymams turtinius interesus:
1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo
kaupimu;
2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir
ligomis;
3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;
4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam
fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui[30].
Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais
interesais, būtinos šios sąlygos:
1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra
draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis
draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;
2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro
asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas
tai išveda iš draudimo intereso sampratos[31]. Draudimo interesas – nauda,
kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui,
turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai
netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens –
draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl
draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;
3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai,
išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai,
visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis
draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos
Respublikos įstatymams.
Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti
draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats
draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią
sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo
dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje
laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties
dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį
asmuo turi draudimo dalykui[32]. 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino
nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo
intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act
(labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą
įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios
nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose[33].
Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina
tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas
reikšmingas tik turto draudimui[34]. Turto draudimo sutartis negalioja,
jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo
sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas
apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl
papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę
draudimo suma, pagrindas[35].
Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo
panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius)
skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų[36]. Atskyrimo esminis
pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia
netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo
nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne
praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų
turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės
teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės
Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo
santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės
reguliavimo dalykas[37]. Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta
tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos
nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
projekte[38]. Civilinio kodekso
projekto 18 skirsnis skirtas draudimo
teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659
straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių
prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660
straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar
atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo
organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.
Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija.
Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis
skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o
laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina[39]. Laidavimas savo
prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas,
tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra
vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo
sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo
užtikrinimo būdas[40]. Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221
straipsniai) draudimo sutartis taip pat skiriasi savo savarankišku pobūdžiu
ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė,
garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo
užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas nurodo, jog draudimo sutartis,
skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina[41]. Be to,
pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o
draudimo sutartis – realinis.
Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai
kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo
sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo
sutarčiai.
Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius
nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas
arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui,
galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo
išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai,
ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą[42]. Todėl
objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas
draudiminio įvykio pasekoje.
Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita,
turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo
sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės.
Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali
pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės
draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai
prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik
nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime,
nenustato jokių draudimo sumos dydžio apribojimų. Todėl tik turto draudime
galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo
suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties
terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant
turto draudimo sutarties sąlygas.
Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės
teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką,
regreso teisė į asmenį, dėl kurio kaltės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo
įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,
neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą[43].
Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso
teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo
trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti
grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia
draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes
kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis
asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį
atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.
Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą,
yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos
Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo
atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui,
išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo
teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už
nuostolius[44]. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios
formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo
perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos)
draudimo teisei[45].
yra skirtumas tarp subrogacijos
(subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju
draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga
(pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant
iš kalto asmens, o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo
perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo
reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti
sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo
išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios
sąlygos[46]. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis
kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą
Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi
reikalavimo perleidimo instititutas.
Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi
nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o
regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė
prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės
senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo
įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto
957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą:
draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto
draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar
kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą
asmens atžvilgiu[47].
Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas
draudimo teisėje priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi,
raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis:
užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo
išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio
sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis
įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė,
atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,
neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai
iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios
metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis
UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470
litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus
rajono apylinkės teismas patenkino[48].
Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į
draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir
draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų
turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės
atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau
Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir
laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip.
Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas
(pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes
draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į
asmenį (kredito gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos
Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito
gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje[49]. UAB
“Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės
numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra
prekinio kredito davėjas[50]. Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už
prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato,
jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas[51]. Įvykus draudiminiam įvykiui
– nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka
draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas
privalo “atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir
importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių
2.3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui
suteikęs bankas[52]. Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo
išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į
draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata
yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų
draudimo taisyklėse Nr. 005[53]. Tokia kredito draudimo forma,
besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius
santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m.
gruodžio 11 d.
Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir
negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas
nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas
negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų
gražinimu[54]. Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato
apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso