Ugdymo principai
5 (100%) 1 vote

Ugdymo principai

Ugdymas — visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Šitaip supratę ugdymą, turime pabrėžti, jog šiame procese tam tikrus santykius arba bendravimą užmezga vyresnieji (tėvai, mokytojai ir pan.), turį patirtį ir net specialiai pasirengę ją perteikti (tai mokytojai, kurie organizuoja mokykloje mokymo procesą), ir vaikai, jaunoji karta, kuriai ši patirtis perduodama. Vadinasi, vyresnieji natūraliai vadovauja – jie perteikia žmonijos sukauptų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dalį įvairių vertybių, bendravimo formų ir pan. pavidalu, vadovauja veiklai ugdytinių, perimančių šią patirtį; kartu šiame procese vyresnieji, remdamiesi perteiktomis žiniomis bei vertybėmis, formuoja auklėtinių požiūrį į visą aplinką ir kitus žmones, jų charakterių bruožus, elgesio įpročius, taip pat ugdo gebėjimus, pažintines galias (mąstymą, kalbą, vaizduotę, dėmesį ir pan.). Tačiau ypatingą vaidmenį ugdyme vaidina organizuotas mokymo procesas, kurį vykdo mokykla, — čia per palyginti trumpą laiką ugdytiniai ypač daug sužino ir išmoksta.

UGDYMO PRINCIPŲ IR TAISYKLIŲ SAMPRATA

Ugdymo dėsniai ir dėsningumai atskleidžia objektyvius pedagoginių reiškinių aspektus, jų esmę, svarbiausius ryšius. Jie yra teoriniai pedagoginių -reiškinių modeliai ir duoda galimybę suformuoti norminį modelį – principą. Principas (lot. principium – pagrindas, pirmasis šaltinis) reiškia kurio nors mokslo pagrindini pradinį teiginį, svarbiausią idėją, vidinį įsitikinimą kuo nors ar pagrindinę elgesio taisyklę.

Gausi principų visuma kelia poreikį juos klasifikuoti ir kartu nustatyti veikimo sferas. Vienas klasifikavimo kriterijų gali būti norminio modelio apibendrinimo (konkretumo) laipsnis.

Pagal šį kriterijų sąlyginai galima skirti pedagogikos objekto ir pedagogikos dalyko principus.

VADOVAUJANTIEJI, aukščiausio apibendrinimo laipsnio principai yra pedagogikos objekto, t.y. ugdymo, kaip visuomeninio reiškinio, norminiai modeliai. Prie jų galima priskirti atitinkamo prigimties, vientiso žmogaus formavimo, permanentinio pedagogikos ir mokyklos atsinaujinimo, švietimo prioriteto bei kitus principus.

Žemesnio apibendrinimo laipsnio yra pedagogikos dalyko, t.y. kryptingo mokymo ir auklėjimo, principai. Šiuos norminius pedagoginio proceso modelius galima suskirstyti į tris pogrupius: bendruosius, dalinius ir specifinius.

BENDRIEJI principai būtų humanizavimo ir demokratizavimo, tautiškumo, diferencijavimo ir integravimo, veiklos, kompleksiškumo ir kt.

DALINIAIS principams priskirtini pagrindiniai tradiciniai didaktikos ir auklėjimo teorijos teiginiai.

SPECIFINIAI principai veikia siauriausioje pedagoginių reiškinių srityje, jie yra žemiausio apibendrinimo laipsnio. Prie specifinių priskirtini valdymo, vaikų ir jaunimo organizacijų, mokslinių tyrimų, pavienių mokomųjų dalykų didaktikų, mokymo planų sudarymo, ugdymo turinio transformavime, profesinio konsultavimo ir kitų ribotų pedagoginės veiklos sričių principai.

Asmenybės vientisumo principas. Žmogus suprantamas ir ugdomas kaip biopsichosociologinė – kosminė esybė. Jis egzistuoja biologiniame, psichologiniame, socialiniame – technologiniame ir gamtiniame – kosminiame laukuose.

Asmenybės struktūra labai sudėtinga. Į ją įeina tokios postruktūrės kaip kryptingumas, parengtumas, psichiniai procesai, biologiškai sąlygotos savybės. Visos asmenybės savybės postruktūrės yra susijusios ir veikia viena kitą.

Asmenybės vientisumo principas rekomenduoja bendraujant derintis prie vaiko minčių, žodžių bei veiksmų, lavinti ugdytinio intelektą, jausmus ir kūną, ugdytojui įsisąmoninti savo psichinius ir fizinius procesus.

Gebėjimo išlaikyti ir spręsti pagrindinių žmogaus egzistavimo polių prieštaravimus principas. Polių prieštaravimai gali būti tokie;

– biologinio lauko: gyvenimas ir mirtis, palankus ir nepalankus paveldėjimas, fiziologinė norma ir patologija, sveikata ir liga bei kt.;

– psichologinio lauko: psichinė norma ir patologija, sąmonė ir nesąmonė bei kt.;

– socialinio – technologinio lauko poliai: žmogaus socialinių ryšių pilnatvė ir jų griovimas, socialinė harmonija ir disharmonija, materialinė gerovė ir negerovė, visuomeninis pripažinimas ir nepripažinimas bei kt.;

– gamtinio – kosminio lauko poliai: ekologinė harmonija ir disharmonija, egzistavimas (būtis) ir neegzistavimas (nebūtis) bei kt.;

Pasirengimo realizuoti universalią kūrybinę kiekvieno žmogaus esmę pagrindinių jo egzistavimo tikslų ir galimybių ribose principas. Reikalinga sudaryti palankiausias sąlygas ugdytinio galimybėms atsiskleisti, jo saviraiškai.

Bendrieji principai

Šiai grupei priklauso humanizmo ir demokratizavimo, tautiškumo ir integravimo, kompleksiškumo, veiklos, teigiamo emocinio fono ir kt. principai.

Humanistinio ugdymo principai

Keletas pagrindinių humanistinio ugdymo principų. Pirma, mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti. Antra, noras mokytis ir išmanymas kaip mokytis yra svarbiau už faktines žinias. Trečia, vienintelis svarbus mokinio darbo prasmingumo rodiklis yra tai, kaip jis pats vertina savo mokymosi rezultatus. Ketvirta, jausmai yra taip pat svarbūs kaip ir faktai ir mokytis jausti yra tiek pat svarbu kaip ir mokytis mąstyti. Ir pagaliau, mokinys mokosi tik tada, kai jis nejaučia
baimės.

Savimoka

Pirmasis humanistinio ugdymo principas – mokiniai turi pasirinkti, ko jie mokysis. Go-odmanas teigia, kad nieko iš tiesų negalima išmokti, jei tai neatitinka kokių nors poreikių, norų, nepatenkina smalsumo ar neatitinka svajonių; visa kita, kas išmokta, labai greitai pamirštama (Goodman, 1964).

Antras humanistinio ugdymo principas – mokyklos, ypač jaunesniųjų vaikų mokyklos, turi išleisti mokinius, kurie norėtų toliau mokytis ir žinotų kaip mokytis, įgytosios žinios, tai, kas išmokta, nėra labai svarbu, jei vaikas nori toliau mokytis. Mokyklos užduotis – norą mokytis paversti aiškiu tikslu. Mūsų darbas – padėti jiems išmokti, kaip mokytis.

Trečiasis humanistinio ugdymo principas – vienintelis reikšmingas vertinimas yra savęs vertinimas. Humanistinio ugdymo pedagogai prieštarauja įprastinei vertinimo sistemai ir tvirtina, kad mokyklos ir mokytojų vertinimai – pažymiai, įvairios atžymos, pažangumą žyminčios kortelės – trukdo mokymuisi, kad standartiniai testai ar kitos vertinimo priemonės yra nepriimtinos.

Šiuo požiūriu pažymys geriausiu atveju yra beprasmis, o blogiausiu atveju jis rodo, kad žmogų ar jo veiklą gali vertinti pašaliniai. Be to, humanistinės krypties pedagogai teigia, kad pažymiai skatina vaikus dirbti tik tam, kad gautų geresnį pažymį, o ne tam, kad jaustų pasitenkinimą. Jų nuomone, pažymiai – tai būdas padaryti taip, kad mokinys jaustų pažeminimą.

Tradicinis ugdymas – tai daugiausia rūpinimasis pažinimo sritimi. Į jausmus dažnai nekreipiama dėmesio. Humanistinis ugdymas – tai ne tik naujų žinių, patirties perteikimas, bet ir pastangos, kad mokinys suvoktų tų žinių ir mokėjimų prasmę sau asmeniškai. Mūsų mokyklos patiria nesėkmę ne dėl to, kad neperteikia informacijos -jos tai atlieka gerai. Jų nesėkmės priežastis yra ta, kad jos nesudaro galimybių mokiniams pajusti ir suprasti objektų, įvykių ir žinių asmeninį reikšmingumą (Combs, 1967).

Paskutinis humanistinio ugdymo principas – lengviausia, prasmingiausia ir efektyviausia yra mokytis tokioje aplinkoje, kai mokinys nejaučia baimės. Čia kalbama ne tik apie pažymius ar net visai ne apie pažymius: daugeliui mokinių mokykla yra ta vieta, kur jie patiria pažeminimą, yra menkai vertinami, pajuokiami, niekinami, su jais elgiamasi neteisingai. „Tai sudaro grėsmę pačiam individui, jo savivokai, ir dėl to jam sunku yra mokytis“ (Rogers, 1969, p. 162).

Vaikui, kuris blogai skaito, o jo prašoma skaityti garsiai, vaikui, kuris nemoka sudėties, o yra kviečiamas prie lentos spręsti sudėties uždavinį, nevikriam mokiniui, kuris verčiamas rungtis su sportininku, mokiniui, kurio tėvai neturtingi ar kuris yni negražus, ar turi fizinį trūkumą, ar yra lėtas -jiems visiems mokykla kelia baimę. O kai šiuos jaunuolius gąsdina mokytojas, klasės darbo organizacija, mokykla, jie negali gerai mokytis.

Demokratizavimo principas

Demokratinė visuomenė savo gyvenimą vadovaujasi tokiais išeities teiginiais: daugumos valdžia, mažumos teisė opozicijai, piliečių teisės ir laisvės (žodžio ir minčių reiškimo laisvė, tikėjimo arba sąžinės laisvė, susirinkimų teisė, teisė visiems vienodai atsakyti įstatymui ir kt.), teisinė valstybė, valdžios išskaidymas, viešumas, daugiapartiškumas, laisvi rinkimai, valdžios kontrolė. Kitais žodžiais tariant, demokratizavimo esmę sudaro asmenybės ir visuomenės harmonija.

Švietimas yra gyvybiškai svarbi demokratinės visuomenės sritis. Demokratinė švietimo sistema sudaro palankiausias sąlygas žmogaus ugdymui.

Teisių gerbimas mokinio požiūriu reiškia pirmiausia savo teisių ir pareigų žinojimą, taip pat sąlygas gauti jo galimybes atitinkantį išsilavinimą. Mokinys gali pasirinkti švietimo instituciją (ir ją keisti), individualų mokymosi tempą, klasės bendruomenę, mokytoją, egzaminus, per savivaldos struktūras dalyvauti institucijos valdyme. Laisvė pasirinkti ir veikti neatskiriamai susijusi su atsakomybe, savigarba, savęs reguliavimu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1313 žodžiai iš 4258 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.