Ugdymo rezultatų kriterijai ir vertinimas
5 (100%) 1 vote

Ugdymo rezultatų kriterijai ir vertinimas

Turinys

I. Įvadas………………………………………………………2 p.

II. Vertinimas testais………………………………………….3 p.

III. Mokyklose naudojamų standartinių testų tipai:……………4 p.

III.1. Gabumų testai…………………………………………….. 4 p.

III.2. Mokymosi rezultatų testai………………………………….4-5 p.

IV. Neformalus ir formalus vertinimas:………………………..6 p.

IV.1. Neformalus vertinimas:……………………………………..6 p.

IV.1.1.Nuomonės susidarymas…………………………………..6 p.

IV.1.2.Vertinimas mokant………………………………………..7 p.

IV.1.3.Neformalūs įvertinimai……………………………………7 p.

IV.2. Formalus vertinimas……………………………………….8 p.

IV.2.1.Formalūs įvertinimai……………………………………….8 p.

V. Kai kurie dažnai užduodami klausimai apie testus, pažymius,

pastabas……………………………………………………9 p.

VI. Diskusijos dėl vertinimo sistemos…………………………12 p.

VII. Anketos klausimai ir apibendrinimas………………………14 p.

VIII. Bendradarbiaujančių grupių vertinimas……………………16 p.

IX. Keletas patarimų vaikų ir suaugusiųjų mokytojams…….…21 p.

X. Būdai grįžtamajai informacijai gauti………………………..22 p.

XI. Išvados……………………………………………………..24 p.

XII. Literatūros sąrašas………………………………………….26 p.

I. Įvadas

Visą gyvenimą jūs buvote tikrinami, testuojami. Tie tikrinimai, egzaminai atnešė sėkmę ar nesėkmę, teikė džiaugsmą ar sielvartą, pasitenkinimo jausmą, kad užduotį atlikote gerai ar skausmą, kad atlikote blogai.

Vertinimas – tai informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų padaryti sprendimą. Tiesą sakant, mokytojas sprendžia apie savo mokinius kas penkios minutės. Mokinio savybių ar mokslo pažangumo vertinimas gali būti neformalus, juo gaunamos tik bendriausios žinios apie mokinį. Tokiais atvejais mokytojas dažniausiai nieko neužsirašo. Informaciją jis laiko atmintyje. Vertinimas gali būti ir kitoks – formalus. Tam naudojamos užduotys, patikrinimai, apklausos , rašiniai, testai. Kartais formaliuoju vertinimu siekiama oficialių tikslų, pavyzdžiui: parašyti pažymį, įtraukti mokinį į grupę, dirbančią pagal vieną ar kitą programą. Formaliuoju vertinimu paprastai vertinami pažinimo srities mokslo rezultatai, ir šių vertinimų duomenys yra užrašomi.

Atrodo, kad moksleivių vertinimas tampa dabar painiausia mokyklų ir švietimo strategijų problema. Mokymasis reikalauja, kad pats besimokantysis aktyviai dalyvautų. Žmonės mokosi įvairiais būdais ir stiliais, įvairiausiais lygiais. Mokymasis yra ne tik indvidualus, bet ir socialinis procesas. Tiek ugdymo turiniu, tiek įvertinimo centre turi būti besimokantysis. Vertinimas ir kokia nors ataskaita turi padėti besimokančiajam įvairiausiomis aplinkybėmis pasirinkti gautos informacijos dėka.

Savo kursiniame darbe bandysiu kalbėti apie vertinimo sistemą, formalųjį ir neformalųjį vertinimą, įvairius vertinimo kriterijus, testų sudarymus, kuriais grindžiama nuomonė apie tai, ar mokinys galės sėkmingai mokytis mokykloje, išeiti kurio nors dalyko kursą, ar žmogus galės sėkmingai dirbti kurį nors darbą. Taip pat bandysiu aptarti kokiais būdais, kokiomis priemonėmis galima įvertinti, ar mokiniai išmoko to, ko buvo norėta išmokyti per pamokas. Paliesiu taip pat sudėtingą, opią ir prieštaringą vertinimo pažymiais ar kitais žymenimis problemą. Šią problemą sprendžiančių pedagogų nuomonės labai skiriasi. Viena kraštutinė nuomonė – visiškas pažymių atmetimas, kita – reikalavimas kuo dažniau mokinius testuoti ir griežčiau vertinti pažymiais.

II. Vertinimas testais

Daugelyje šalių populiarus vertinimo būdas – testavimas. Buvo prieita išvadų, kad toksai testavimas, kai į vieną klausimą pateikiami keli atsakymai, neatitinka visų vertinimo reikalavimų. Toks testas iš tikrųjų nepasako mums, kaip moksleivis išmoko, ir negali būti diagnostinio vertinimo priemonė. Štai kodėl. Tyrimai parodė, kad tie, kurie kuria testus, labiausiai rūpinasi balų apskaičiavimo tikslumu, o ne intelektualiniu testo vertingumu. Yra mokslininkų, manančių, kad reikėtų kur kas išsamesnės testų konsepcijos, kuri padėtų naudoti testais gaunamas žinias tam, kad mokymosi rezultatus pagerintume. Jų nuomone testai trukdo vaiko suvokimui plėtotis. Todėl testus reikia pertvarkyti taip, kad jie atitiktų vaikų poreikius. Minėtieji testai (į vieną klausimą pateikiami keli klausimai) vaikų poreikių neatitinka. Taigi kiekvienas mūsų duodamas testas ar kitoks įvertinimas turi būti tik mokymo proceso sudedamąja dalimi.

Kam dabar dažniausiai naudojami testai? Mokytojas išdėsto pamokos turinį, pabaigoje prideda testą – tik todėl, kad kažkas yra pasakęs, kad taip reikia. Kol kas testai, deja, susiję tik su darbo baigimu, o ne testinumu.

Testavimas ir vertinimas turėtų būti sudedamoji mokymo proceso dalis. Kitaip tariant – ir diagnostinis įrankis, į kurio išvadas atsižvelgdami mes galėtume toliau
tęsti mokymą. Tuo požiūriu vienas iš tinkamiausių mokinių vertinimo būdų yra mokytojo stebėjimas. Labai geri mokytojai, net papildomai netyrę, gali pasakyti, koks yra kurio mokinio mokymosi stilius, kokią pažangą per kokį laiką kuris mokinys padarė.

Dabar mokytojai rengiami tam, kad naudotų stebėjimą kaip vieną iš moksleivių vertinimo priemonių. Skatinama, kad mokytojai bendrautų su savo mokiniais ir stebėtų, kaip vyksta mokymasis, o ne vien įvertintų mokymosi rezultatus.

III. Mokyklose naudojamų standartinių testų tipai

Dvi pagrindinės mokyklose naudojamų standartinių testų rūšys – tai gabumų ir mokymosi rezultatų (mokslo pažangumo) testai.

III.1. Gabumų testai

Testai, kuriais tiriama plati mąstymo, intelektinės veiklos sritis, yra vadinami intelekto testais, gabumų mokslui testais, akademinių gabumų testais, bendrųjų gabumų testais. Testai, kuriais yra tiriamos labiau apibrėžtos, specifinės intelektinių gabumų rūšys, yra vadinami specialiųjų gabumų, arba specialiųjų sugebėjimų, testais. Dažniausiai naudojami šios rūšies testai – tai verbalinių, matematinių, erdvinių, mechanikos gabumų, kontoros tarnautojo sugebėjimų testai.

Gabumų testai dažniausiai yra normomis grindžiami testai ir teikia informaciją, kurios reikia mokiniams mokyti ir konsultuoti. Jie yra naudojami, kai reikia mokinius atrinkti ir priimti į koledžus, į įvairias biznio, pramonės sričių darbo vietas. Pagal gabumų testų balus mokiniai buvo priimami į specialias klases arba skirtingai mokomi paprastose klasėse. Kai kurie autoriai mano, kad šie testai yra žalingi, nes jie daro poveikį mokytojų ekspektacijoms mokinių atžvilgiu. Jie teigia, kad mokytojai, remdamiesi ekspektacijomis, netinkamai elgiasi su kai kuriais savo mokiniais – rečiau kviečia juos atsakinėti, trumpiau klausinėja, mažiau laiko “būna šalia jų” jiems atsakinėjant, rečiau skiria jiems įdomias užduotis ir panašiai. Yra aiškinama, kad bet kurios mokinio savybės, kuri traktuojama kaip jo gabumai, matavimas ir tolimesnio mokymosi ar darbo sėkmės numatymas yra prognozė, kurią mokytojai nesąmoningai gali stengtis realizuoti ir tuo pakenkti mokiniams, kurių testo balai buvo žemesni. Kiti autoriai teigia, kad žinodamas bendruosius ir specialiuosius mokinio gabumus, mokytojas gali prisitaikyti – taip mokyti, aiškinti, duoti tokias užduotis, kad paskatintų gabesniuosius ir nestumtų į neviltį mažiau gabių. Taigi tyrimų duomenys tik nurodo galimybes, bet nepasako, kaip dirbti, kad būtų mokiniams nauda. Kita vertus, mokytojas ir be gabumų testų, vien iš mokinio klasėje atliktų užduočių gali susidaryti gana teisingą nuomonę apie jo gabumus. Tokia nuomonė yra tiek pat pavojinga ir turi tuos pačius privalumus kaip ir gabumų testų duomenimis pagrįsta nuomonė.

III.2. Mokymosi rezultatų (mokslo pažangumo) testai

Standartiniai mokymosi rezultatų testai naudojami, kai reikia įvertinti, kaip mokinys yra išmokęs kurio nors dėstomojo dalyko ar programos dalį. Pavyzdžiui, yra standartiniai mokymosi rezultatų testai, kuriais vertinami III klasės skaitymo, V klasės aritmetikos, VII klasės visuomenės mokslo, VIII klasės algebros, XI klasės chemijos išmokimo rezultatai. Šiuos testus yra sudarę atitinkamos mokymo

srities specialistai; testuojamas buvo didelis skaičius atitinkamų klasių mokinių – tikrinama, kaip jie yra išmokę vieną ar kitą dalyką. Šio testo duomenys mums parodo, kaip tas ar kitas mokinys, kurios nors klasės, mokyklos, vienos apygardos mokyklų, visų valstijų mokiniai yra išmokę kurį nors dalyką palyginti su grupe, pagal kurią buvo nustatyta norma.

Skirtumas tarp gabumų testų ir mokymosi rezultatų. Kuo gabumų testai skiriasi nuo mokymosi rezultatų testų? Pirmiausia skirtinga yra jų paskirtis: gabumų testai yra naudojami mokymosi rezultatams prognozuoti, kitaip tariant, nustatyti, kokie ateityje bus mokymosi rezultati, o mokymosi rezultatų, ankstesnio (praeities) mokymosi rezultatų įvertinimui. Tačiau dažnai mokymos rezultatų testai padeda prognozuoti būsimuosius veiklos rezultatus taip pat gerai (jei ne dar geriau) kaip ir gabumų testai.

Galima testus skirti ir pagal turinį. Rezultatų testų turinį paprastai sudaro tai, ko buvo tiesiogiai ir apgalvotai mokoma mokykloje. Šiuose testuose užduodami klausimai iš to, kas buvo perskaityta vadovėlyje, aptarta klasėje, išmokta atliekant namų užduotis ar užduotis lentoje, ką yra aiškinęs mokytojas. Rezultatų testo turinys visada atitinka mokymo turinį, o gabumų testo turiniui tai nėra būtina. Gabumų teste paprastai neužduodami klausimai iš valstijos geografijos, neklausinėjama prancūzų kalbos žodžių, o į rezultatų testą paprastai neįtraukiami klausimai, vertinantys erdvinius sugebėjimus.

Standartinių testų parinkimas. Yra išspausdinta šimtai standartinių testų. Kaip nuspręsti, kurį iš jų pasirinkti? Čia kyla dviejų rūšių problemos: reikia apsispręsti, kokiu kriterijumi remdamiesi rinksimės, ir reikia gauti pakankamą informaciją apie standartinį testą, kuris atitinka tą kriterijų. Šias problemas paprastai turi išspręsti arba mokytojas pats vienas, arba švietimo apygardos mokytojų komitetas, kuris yra įpareigotas rekomenduoti standartinius testus visoms tos apygardos mokykloms. Kartais mokytojui padeda
psichologas ar mokymo programos sudarytojas, kuris gana gerai išmano techninius testų ruošimo dalykus. Kaip ten bebūtų, patys mokytojai geriau parinks ir interpretuos standartinius testus, jeigu daugiau žinos apie juos.

IV. Neformalus ir formalus vertinimas

Viena iš pagrindinių mokytojo funkcijų – įvertinimas, kaip mokiniai yra išmokę tai, ko mokytojas norėjo, kad išmoktų. Standartiniais testais matuojama, kaip pasiekti mokymo tikslai, kurie yra bendri daugeliui klasių, mokytojų, mokyklų.

Neformaliu ir formaliu vertinimu įvertinama, kaip mokiniai pasiekė tuos tikslus, kurie buvo jiems iškelti. Mokytojas sprendžia, kas svarbu išmokti, ir sprendžia, ką ir kaip reikia vertinti, mokiniams mokantis ar po mokymosi. Daugiausia yra vertinama mokantis, nors tai neformalūs vertinimai. Formalus vertinimas, paprastai testais, dažniausiai atliekamas po mokymo.

Formaliu vertinimu klasėje mokytojai matuoja svarbius ir atitinkančius reikalavimus mokymosi rezultatus – ir tik tai. Šiuo atveju nesistengiama mokinių diferencijuoti. Mokinių testų balai ir pažymiai rodo tik, kiek jie yra išmokę lyginant su kitais mokiniais. Puiku, jei visų mokinių testų balai labai geri. Mums nėra ko rūpintis, ar testas nebuvo per lengvas ar nelabai naudingas, jei jis nediferencijavo mokinių. Jei visi mokiniai blogai atliko testą, daroma išvada, kad jie nebuvo gerai išmokyti, ar neišmoko taip, kaip turėjo išmokti, o ne manome, kad testas buvo per sudėtingas. Tokio formalaus vertinimo pagrindas – kriterijais pagrįsti mokymosi rezultatų testai.

IV.1. Neformalus vertinimas. Yra du neformalaus vertinimo būdai, kuriems mokytojai kiekvienais metais skiria labai daug laiko. Tai nuomonės susidarymas ir vertinimas mokant. Abu šie būdai yra neformalūs, nes paprastai vertinimas nėra užrašomas. Informaciją mokytojai laiko atmintyje, ir ji turi reikšmės jų veiksmams ir nuomonėms visus metus. Jie taip pat laikomi neformaliais, nes mokytojai vertindami remiasi subjektyviais kriterijais, nors jų sprendimai pagrįsti patyrimu ir turi būti daromi atsargiai.

IV.1.1. Nuomonės susidarymas. Vertinimas susidarant nuomonę teikia mokytojams praktinių žinių apie mokinių pažintinius, emocinius ir psichomotorinius sugebėjimus. Taip vertinama pirmiausia per pirmąsias dvi mokslo metų savaites, kai mokytojai natūraliai susipažįsta su savo mokiniais ir pradeda suvokti, kad: jiems reikia pagalbos, jie turi stiprius motyvus, yra sportiški, gabūs, drovūs, liūdni, emociškai šalti, sukti. Iš tiesų toks vertinimas gali prasidėti dar prieš mokslo metų pradžią, kai vienas mokytojas sako kitam: “Girdėjau, šiais metais tu mokysi Darių Žiobaką – tai berniukas, kuris kiekvienam praverstų” Tiesa, patyrę mokytojai nelabai kreipia dėmesį į tokias pastabas ir mokslo metų pradžioje neperžiūri mokykloje esančios informacijos, kad daugiau sužinotų apie mokinius. Jie nori, kad visi vaikai turėtų galimybę naujoje klasėje elgtis kitaip, nei elgėsi ankstesnėse klasėse. Patyrę mokytojai žino, kad kiekvienas mokinys gali elgtis vienaip ar kitaip, ir tai priklauso nuo aplinkos. Todėl patyrę mokytojai, priešingai negu pradedantieji, yra linkę kuo ilgiau nesinaudoti

mokykloje esančiais įrašais apie mokinius. Turbūt tai gera taktika, ir taip galėtų elgtis visi mokytojai.

Kai susidarome pirmąją nuomonę, turime žinoti vieną dalyką – pirmieji įspūdžiai neturi virsti nuolatiniu požiūriu, neturi formuoti prognozės, kuri lemtų jos pačios išsipildymą. Mokytojas kartais vis dar laikosi nuomonės, kad vaikas neturi motyvų ar yra labai gabus, nors to vaiko elgesys jau seniai rodo ką kita. Kita problema – tai įspūdžių validumas. Mokytojai paprastai teisingai nustato pažintinius sugebėjimus, bet nelabai adekvačiai įvertina mokinio interesus, autokonsepciją, emocinį pastovumą ar panašius dalykus. Taigi nuomonės apie mokinio savybes ar jausmus validumas ir patikimumas yra abejotini, ir mokytojai turi stengtis, kad kartą susidarę nuomonę nepaverstų jos pastoviu požiūriu.

IV.1.2. Vertinimas mokant (per sąveikos etapą). Kitas neformalaus vertinimo būdas, kuriam skiriama daug laiko per visus mokslo metus, – tai vertinimas mokant, vertinimas per sąveikos etapą. Mokydamas mokytojas, kaip ir kiti atlikėjai, turi “skaityti” auditoriją. Jis nuolat turi vertinti savo veiklą. Išsiaiškinta, kad mokydamas mokytojas daugiausia galvoja apie tai, kaip mokymą priima mokiniai. Patyrę mokytojai paprastai moka įžiūrėti tam tikrus ženklus, rodančius, ar jų klasės mokiniai suprato aiškinimą, bet ne visada jie tai pastebi kitose klasėse. Ar mokytojas teisingai išsiaiškina ženklus, rodančius, kad mokiniai supranta pamoką, priklauso nuo to, kiek moytojas išmano dėstomąjį dalyką, nuo to, kokie mokinių gabumai, nuo to, kas vyko prieš mokymą ir taip toliau. Kaupiantis patirčiai, įgyjamas “pojūtis”, kaip vyksta klasėje mokymas, bet turbūt tik savo klasėje.

Trumpai tariant, mokytojai naudojasi dviem pagrindiniais neformalaus vertinimo būdais – susidaroma nuomonė ir vertinama mokant. Mokytojas visą laiką vertina ir vienu, ir kitu būdu, ir abu yra svarbūs. Nuomonė bus teisingesnė, jei kiek atidėsime mokinių vertinimą ir turėsime omenyje, kad tas vertinimas gali keistis. Kad galėtume vertinti mokydami, mokytojai turi remtis tinkama mokinių grupele ir
kreipti dėmesį į mokinių daromą pažangą, o ne tik jų dalyvavimą pamokoje. Be to, mokytojai turi saugotis, kad nepasireikštų jų asmeninės tendencijos – noras matyti, kad viskas sekasi gerai, – nes tai lems jų stebėjimų šališkumą. Šis kas akimirką vykstantis vertinimas yra labai sudėtingas dalykas, tačiau patirtis ir išmintis padės kiek galima teisingiau vertinti, kad vyksta klasėje, t.y. vertinti mokymosi situaciją.

IV.1.3. Neformalūs įvertinimai. Nemaža informacijos, kuri padeda pažinti mokinį, gaunama stebint. Stebėdami jaunesnius mokinius, žaidžiančius žaidimų aikštelėje, dirbančius su skaičių kasomis, mėginančius naudotis žodynu, stebėdami paauglius laboratorijoje, šokiuose, diskusijų grupėse, suprasite svarbių mokinio mokslo ir socialinio elgesio dalykų. Stebėdami, kaip mokiniai imasi spręsti problemas, jūs matote veikiančio intelekto raišką.

Žinoma, negana tik matyti. Reikia ir atsiminti, pavyzdžiui, kaip Milda stovėdama prieš klasę nuostabiai analizavo Salomėjos Nėries poeziją, kaip povilas švelniai elgėsi su Margarita. Kadangi neformalus vertinimas paprastai nėra užrašomas, sunku atsiminti visus faktus, kurie padėjo susidaryti nuomonę apie Povilą, Mildą ar Margaritą. Todėl vertėtų rašyti užrašėlius apie pastebėtus ryškesnius įvykius ir kaupti užrašytas pastabas kartotekoje ar kiekvienam mokiniui skirtuose aplankuose. Užrašėliai padės prisiminti faktus daug vėliau, nes bet kuriuo metu galima tikėtis, kad bus prašoma padėti mokiniui suplanuoti jo ateitį ar patarti, kuriuos mokinius galima priimti į vieną ar kitą mokyklą, klubą, kuriuos reiktų vienaip ar kitaip pagerbti. Neformalus stebėjimas gali padėti geriau suprasti mokinį, negu tik testo taškai. O užrašai padės atsiminti tai, ką supratote, įžvelgėte.Taigi dalį laiko visdėlto reikia skirti žaidžiančių, besimokančių, sprendžiančių problemas, flirtuojančių ar diskutuojančių mokinių stebėjimui.

IV.2. Formalus vertinimas: svarbių mokymosi rezultatų rūšių nustaymas. Formalus vertinimas vyksta periodiškai per visus mokslo metus. Mokiniai nuolat atlieka kokias nors užduotis – rašo rašinius, atlieka namų darbus, atlieka testus, kuria projektus, – ir vertinimas taip pat vyksta nuolat ir lieka ilgesniam laikui (įrašomas į dienynus, pažymių knygeles, laikomas aplankaluose, bylose). Formaliu vertinimu, skirtingai negu neformaliu, daugiausia yra vertinama pažinimo sritis. Iš formalaus vertinimo gaunama informacija, pagal kurią mokiniai grupuojami, skirstomi į klases, keliami arba nekeliami į aukštesnę klasę (tai labai svarbu mokytojams). Formaliam vertinimui reikia daug daugiau įžvalgumo negu neformaliam. Mokytojas turi nuspręsti, ką jis norėtų, kad jo mokiniai žinotų ir darytų. Pirmučiausia reikia nuspręsti, ką išmokti mokiniams ypač svarbu.

IV.2.1. Formalūs įvertinimai. Per vieną trimestrą, semestrą ar mokslo metus mokiniai paprastai yra vertinami kelis kartus ir keliais būdais – atlieka rinkimosi iš keleto alternetyvių teiginių testus, apybraižos testus, rašo savarankiškus tiriamuosius darbus, atsakinėja žodžiu, skaito pranešimus. Visa tai dažniausiai yra vertinama balais, pažymiais , apibendrintu žymeniu. Gali būti rašomas raidžių pavidalo pažymys (A, B-, D+), įvertinama procentais (78), santykiu (8/13), teigiamu skaičiumi (+48), neigiamu skaičiumi (-7) arba tiesiog informuojama, ar užduoties atlikimas įskaitytas (“išlaikė”) ar ne (“neišlaikė”).

Pažymių , pastabų, stebėjimo ir kitokios vertinamosios veiklos tikslas yra suteikti mokiniams, jų tėvams ir mokyklos vadovybei informaciją apie kurią nors atliktą veiklą, mokslo rezultatus. Todėl yra būtina perduoti tuos įvertinimus – bent jau pateikti juos asmeniškai pačiam mokiniui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2806 žodžiai iš 9304 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.