Ugdymo vertybės
5 (100%) 1 vote

Ugdymo vertybės

UGDYMO TEOLOGIJOJE AKCENTUOJAMOS VERTYBĖS

Psichologo V. Franklio nuomone, prasmingas gyvenimas neįmanomas be keturių dalykų: tam tikrų tikslų, vertybių supratimo, savikontrolės ir vertės bei reikšmingumo jausmo [5].

Psichologiniu bei pedagoginiu požiūriu nėra svarbu ar žmogus suvokia, kokioms vertybėms jis tarnauja; gali būti, kad aukščiausiąją vertybę yra priėmęs neįsisąmonintos nuostatos pavidalu ir mano, kad jo gyvenimo tikslas visai kitas. Kiekvienas visuomenės narys socializacijos procese priima kurią nors aukščiausiąją vertybę [1; 3].

Žmogus prasideda nuo veiklos ir baigiasi veikla. Asmenybės gimimo, tapsmo, kūrimo, ugdymo ir tobulinimo klausimai ypač suaktyvėjo įvairių socialinių, politinių permainų metais. Ypač svarbiu tapo asmenybės vertybių nuostatų vertinimas, pačių vertybių perkainavimas. Kad asmenybė bręstų, būtina ugdyti pažiūras ir įsitikinimus, dorybes ir teigiamas savybes (Jovaiša, 1993). Tad labai svarbu, kad bręstanti asmenybė suartėtų su vertybėmis, jų sistema.

Žmonija ilgai ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra vertybė. Bitinas nurodo, kad jau senovės Rytų ir Antikos filosofinė mintis yra tas šaltinis, “kuris sukūrė ir tebemaitina šiuolaikinį vertybinį absoliutizmą, t.y. vertybių sistemas, kurias implikuoja pedagoginės koncepcijos, grindžiamos idealizmu, realizmu, neotomizmu” (1995, p. 156). Tuo tarpu M. Rokeach’o vertybės samprata – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas asmeniškai ar visuomenine prasme turi pirmenybę kokių nors alternatyvių ar priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu (M.A.Smith, 1977). Šiandieninio vertybinio reliatyvizmo esmė tokia: vertybių pagrindas – kryptinga žmogaus veikla. Tad remiantis šia teorija galima manyti, kad vertybės kinta priklausomai nuo aplinkybių [5; 6; 7].

Vertybinė orientacija, kaip žmogaus nuolatinio tapsmo stimulas, yra jo gyvenimo turinys ir lemia jo socialinę – kultūrinę kokybę. Žmogus gyvas netik savo praktiniais interesais, kasdieniniais rūpesčiais ir darbais. Kiekvieno mūsų likimą lemia dvasiniai siekiai. Jei žmogus jų neturi, jo žvilgsnis į pasaulį darosi blankus, jam abejingas ir nelabai reiklus [4; 5].

Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose visa švietimo bendruomenė, mokyklų vadovai ir mokytojai kviečiami pažvelgti į kiekvieno moksleivio vertybinių nuostatų, gebėjimų ir žinių bei supratimo plėtotę kaip integralų procesą – moksleivio kompetencijos ugdymą.

Neatsiejama asmeninės, socialinės, pažinimo bei kultūrinės kompetencijos dalis yra asmens vertybių sistema. Todėl bendrojo lavinimo mokykla, kiekvienas mokytojas ugdo šias moksleivių bendrąsias vertybines nuostatas:

Ų pagarbą sau ir kitam, nusiteikimą santykius su žmonėmis grįsti savitarpio supratimu, konstruktyviai spręsti konfliktus;

Ų tolerantišką požiūrį į fizinius, religinius, socialinius, kultūrinius žmonių skirtumus;

Ų patriotizmą, pagarbą tautos tradicijoms, kultūros paveldui, nusiteikimą jį saugoti ir plėtoti;

Ų pagarbą demokratijos vertybėms;

Ų tausojantį santykį su gamtine ir kultūrine aplinka, jos įvairove, nusiteikimą pasirinkti darnaus vystymosi principus atitinkantį gyvenimo būdą;

Ų rūpinimąsi kitais, neabejingumą viskam, kas vyksta šalia;

Ų sąžiningumą, atsakomybę už žodį, veiksmą, poelgį;

Ų iniciatyvumą, kūrybiškumą, kokybės siekimą;

Ų nuostatą sveikai gyventi;

Ų nuostatą realiai vertinti bei nuolat tobulinti asmeninę, socialinę, pažinimo bei kultūrinę kompetenciją.

Priešmokyklinio ugdymo proceso kryptys:

! orientacija į vaiką, jo poreikius, interesus, vaikų kultūrą;

! humanistinėmis, demokratinėmis vertybėmis grindžiamas gyvenimo būdas vaiku grupėje ir šeimoje;

! tinkamas žaidimo ir tikslingo ugdymo(si) santykis, pirmenybę teikiant žaidimui;

! vaiko ir pedagogo sąveika, skatinanti vaiko aktyvumą, kūrybingumą, praturtinanti jo patirtį, padedanti perimti kultūrines vertybes [8].

Visais laikais žmogus išgyveno kultūrą kaip vertybę, iškeldamas kultūros kūrinius aukščiau gamtos. Kultūra be žmogaus neįmanoma. Pasak S. Šalkauskio, “asmuo yra kultūros veikėjas, bet pirm negu tokiu tampa, jis pats turi būti kultivuojamas arba kultūrinimas. Vadinasi, kultūros veikėjas kultūrinei kūrybai ruošiamas, o tai yra visų pirma ugdymo objektas” (1991, p. 193). Vydūnas (1920) formulavo mūsų tautos reikšmingumą ir reikalingumą žmonijai dėl jos ypatingo psichinio pasaulio, ypač jausmų, minčių, norų savitumo. “Būdama kitiems vertybe, tauta negali būti vertybe sau”. E. Bačėnienė (1995), tyrinėjusi mikroaplinkos įtaką vaiko vertybių formavimuisi, pastebi, jog “vyresniosios žmonių kartos kultūros vertybių perdavimas jaunesniajai kartai ir yra svarbiausias ugdymo uždavinys. Vertybių perdavimas yra ne mechaninis, o protu ir išgyvenimais išplėtotas mokinio patyrimas, mokinio santykis su įvairiais gyvenimo reiškiniais ir faktais. Jaunoji karta perima ankstesnių kartų gyvenimo būdą, mąstymą, įpročius, elgesio normas, ilgainiui jie įgyja tęstinumo prasmę”.

Pasak Aristotelio, prastu laikytinas kiekvienas užsiėmimas, menas ar mokslas, kuris laisvo žmogaus kūną, sielą ar protą padaro netinkamą dorybei puoselėti. Norint kokį nors gebėjimą ar meną
parodyti, pritaikyti ir, aišku, puoselėti dorybę, pirmiausia turi būti mokomasi ir pratinamasi tai daryti. Humanistas A. Šveiceris tvirtino, jog žmogaus paskirtis – nenugrimzti į dvasinio egoizmo atmosferą, pasišalinti nuo pasaulio reikalų, bet aktyviai gyventi, stengtis prisidėti prie dvasinio visuomenės tobulėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 796 žodžiai iš 1469 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.