Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos
Geografijos kabinetas
Referatas
Urbanizacija Lietuvoje
Darbą atliko:
1g.A kl. mokinė dsaferwfqer
Darbą priėmė:
mokytoja wefwefwef
Rokiškis, 2007
Urbanizacija – miestų augimas, miesto gyventojų skaičiaus didėjimas, miestiško gyvenimo būdo plitimas.Lietuvoje miestams kurtis sąlygos susidarė X-XI a., kai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir ėmė klostytis kaip savarankiška ūkio šaka amatai ir prasidėjo reguliarūs prekių mainai.
Daugeliui miestų pradžią davė pilys su priešpiliais, kuriuose gyveno amatininkai ir pirkliai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda). Nuo XIII a. dabartinėje Lietuvos teritorijoje miestams pradėta teikti savivaldos teisę, leidžiančią rengti turgus ir prekymečius, turėti prekių sandėlius, smukles, amatininkų cechus. XIII-XV a. miestų teisė atleisdavo miestiečius nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui ir feodalams, o vėliau – tik suteikdavo prekybos privilegijų. Pirmasis miestas, kitų Europos miestų pavyzdžiu gavęs savivaldos teisę (1254 Dortmundo, 1258 Liubeko), buvo Klaipėda. 1387 m. savivaldos (Magdeburgo) teisę gavo Vilnius, 1408 m. Kaunas, XV a. pradžioje Trakai. XIII-XVIII a. savivaldos teises visą arba tik kurį laiką turėjo 83 miestai ir miesteliai, o prekybos privilegijas – 87. Savivaldos teisės turėjo svarbią reikšmę miestų plėtrai; XIV-XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose susidarė miestiečių luomas. Savivaldaus miesto reikalus XV-XVII a. tvarkė magistratas. Feodalai ir dvasininkai turėjo magistratui nepavaldžių miesto dalių – jurisdikų, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra. Tai stabdė miestų augimą. XV a. pabaigoje – XVI a. išsiskyrė administraciniai centrai : vaivadijų (Vilnius, Trakai), apskričių (Kaunas, Ukmergė, Veliuona), valsčių (Aukštadvaris, Darsūniškis, Giedraičiai, Kernavė, Punia). XVII a. viduryje – XVIII a. viduryje Lenkijos-Lietuvos valstybės ūkinis ir politinis smukimas sustabdė tolesnę Lietuvos miestų plėtrą. XVIII a. pabaigoje prijungus Lietuvą prie Rusijos, Lietuvos miestus pradėta tvarkyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Miestuose imta statyti daugiau pramonės įmonių, labai išaugo pramoniniai miestai (Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys) ir administraciniai gubernijų (Vilniaus, Kauno, Suvalkų – dabar Lenkijoje) bei apskričių (Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Zarasų) centrai. Nemažą poveikį miestų plėtrai turėjo plentų (nuo XIX a. pradžios), o ypač geležinkelių (nuo XIX a. II pusės) tiesimas. Prie didžiųjų kelių (Peterburgo-Varšuvos, Peterburgo-Karaliaučiaus) ir geležinkelių atsidūrę miestai augo, kūrėsi naujos gyvenvietės, ilgainiui irgi tapusios miestais (Dūkštas, Kaišiadorys, Mažeikiai, Naujoji Vilnia, Pabradė, Radviliškis, Švenčionėliai). Atokiau nuo transporto magistralių likę miestai sunyko (Merkinė, Punia, Varniai, Žiežmariai).
Didelių nuostolių Lietuvos miestams padarė I pasaulinis karas: smuko miestų ūkis, sumažėjo gyventojų. 1918-1940 m, Lietuvos miestai buvo skirstomi į turinčius apskrities teises (> 10 000 gyventojų) ir turinčius valsčiaus teises (> 3000 gyventojų; šiai kategorijai priklausė ir apskričių miestai, turintys < 3000 gyventojų). 1931 m. apskrities teises turėjo 10 miestų (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus teises – 21. 1939 m. 29 miestai priklausė Lietuvos miestų sąjungai (Tarptautinės miestų sąjungos narei). 1920-1939 m. sumažėjo Vilniaus reikšmė (jis buvo paverstas Lenkijos provincijos miestu). Tapęs Lietuvos laikinąja sostine, labai išaugo Kaunas. Iš apskričių centrų sparčiausiai augo Šiauliai ir Panevėžys. Miestuose, net ir didžiuosiuose, buvo statomi daugiausia 1-2 aukštų gyvenamieji namai. Žemė, išskyrus patį miesto centrą, buvo palyginti nebrangi, dėl to prie gyvenamųjų namų jų savininkai paprastai turėdavo didelius sodybinius sklypus. Dėl tokios netaupios žemėnaudos žymiai sunkiau buvo tvarkyti miestų teritoriją, bet miestiečiai galėjo turėti mažiau urbanizuotą aplinką, prie namų užsiveisti sodą, daržą, dekoratyvinių augalų.