Užsienio investicijos
5 (100%) 1 vote

Užsienio investicijos

PLANAS

I.ĮŽANGA …………………………………………………………………….3

II.DĖSTOMOJI DALIS ………………………………………………….4

1.Kas tai yra investicijos? ……………………………………..4

2.Užsienio investicijos ir jų formos. ……………………….5

3.Oligopolinė konkurencija ir užsienio investicijos. …5

4.Užsienio investicijų era. …………………………………….8

5.Užsienio investicijų nauda firmai. ……………………..10

6. Užsienio investicijų įtaka šeimininko šaliai. ………11

III.IŠVADOS ……………………………………………………………….13

IV.LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………15

I.ĮŽANGA

Vyksta didelė šalių ir net vienos šalies šakų konkurencija dėl užsienio investicijų. Kiekviena šalis stengiasi išsireklamuoti kaip ideali vieta užsienio firmai įkurti veikiančią įmonę, pabrėždama savo stiprybę, reklamuodama geras vietas, darbo jėgos kokybę, skatinančius mokesčius ir kitas ypatybes.

Šiame rašto darbe apibūdinsiu, kas yra investicijos aplamai, kaip jos skirstomos pagal vienus ar kitus kriterijus. Plačiau nagrinėsiu užsienio investicijas, išskirsiu jų formas, skirtumus tarp portfelinių ir tiesioginių užsienio investicijų.

Šiuo metu dar nėra teorijos, kuri paaiškintų visus tiesioginių užsienio investicijų atvejus, bet pagrindinė korporacijų varomąja jėga yra laikoma oligopolinė konkurencija, kuri yra vienas iš vyraujančių šiuolaikinio pasaulio rinkos ekonomikos bruožų. Yra dvi teorijos, t.y. prekės ciklo ir pramoninės organizacijos teorija, kurias plačiau panagrinėsiu rašto darbe.

Taip pat apžvelgsiu, kokie yra svarbiausi motyvai, skatinantys užsienio investicijas, kokios sukeliamos problemos mažiau išsivysčiusių šalių ūkiui. Susipažinsiu su Jungtinių Valstijų , Japonijos, Europos ir kitų šalių užsienio investicijomis. Atskleisiu užsienio investicijų naudą firmai ir įtaką šeimininko šaliai.

Susipažinau su šių autorių literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: B.Neverausko ir V.Stankevičiaus ,,Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas”, R.Gilpin ,,Tarptautinių santykių politine ekonomija”, Paul T MCGRATH ,,Tarptautinės ekonomikos pagrindai” ir kitų autorių literatūra.

Šio rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, šeši skyriai, išvados ir literatūros sąrašas.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. KAS TAI YRA INVESTICIJOS ?

Investicijos – tai piniginės lėšos ir materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, socialinį rezultatą ( švietimo, mokslo, sveikatos bei kitose panašiose srityse ) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicijos yra viena iš pagrindinių sėkmingo verslo sąlygų. Jos padeda įmonėms tapti našesnėms, didinti konkurencingumą, plėsti pardavimus vidaus ir užsienio rinkose.

Pagal tai, kokią įtaką investuotojas turi ūkio subjektui investicijos yra skirstomos į:

1) tiesioginės investicijos – tai investicijos ūkio subjektui steigti arba jau įsteigto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis. Investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę daryti įtaką ūkio subjektui ir jį kontroliuoti;

2) netiesioginės investicijos – tai tokios investicijos, kai investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti didesnę įtaką ūkio subjekto veiklai.

Pagal investuotojo statusą skiriamos investicijos: 1) valstybinės; 2) privačios; 3) valstybės.

Pagal investavimo objektą investicijos skirstomos:

1) kapitalo investicijos – ilgam materialiam ir nematerialiam turtui sukurti;

2) finansinės investicijos – vertybinių popierių pirkimas, pinigų skolinimas.

Prieš investuojant pinigus yra įvertinami investicijų sprendimai, kurie skirstomi į : 1) praktinius;

2) pagalbinius; 3) finansų matematikos.

Investavimų variantai yra lyginami pagal sąnaudas, pelną, pelningumą ir atsipirkimo laiką.

Lėšos, reikalingos įmonės veiklai gali būti sukauptos iš daugelio šaltinių, kurie dažniausiai skirstomi pagal lėšų kilmę. Tai gali būti išoriniai šaltiniai, tiekėjų kreditai, vidinis lėšų šaltinis.

Išoriniai šaltiniai yra tokie, kai ir kiti ūkio dalyviai prisideda prie įmonės veiklos. Prie išorinių šaltinių priklauso priklauso įnašai ( naujų akcininkų atsiradimas ) ir kredito ( paskolų ) ėmimas.

Įnašai – tai tokia pinigų gavimo forma, kai įmonė parduoda naujas akcijas. Tokiu finansavimo būdu gali naudotis tik akcinės bendrovės. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtinių ir neturtinių teisių.

Kai įmonė negali ar jai netikslinga išleisti naujas akcijas, o lėšų stinga, tenka imti paskolas. Paskolas paprastai suteikia bankai, tačiau yra daug kitų institucijų teikiančių šias paslaugas. Tarp tokių institucijų galima išskirti įvairius fondus ar unijas.

Obligacijų išleidimas taip pat yra vienas iš būdų gauti reikiamą finansavimą.

Tiekėjų kreditai – plačiai paplitusi trumpalaikė
finansavimo forma. Prie šios formos galima priskirti pirkimus išsimokėtinai, mokėjimų atidėjimus tam tikram laikotarpiui.

Vidinis lėšų šaltinis – tai gali būti gautas pelnas, kuris naudojamas tęsti ir plėsti veiklai, amortizaciniai ir nusidėvėjimo atskaitymai.1

Investicijos pagal investuotojo nuolatinę buveinę skirstomos į vidaus investicijas ir užsienio investicijas.

2. UŽSIENIO INVESTICIJOS IR JŲ FORMOS.

Užsienio investicijos yra dviejų formų:

1) portfelinės investicijos užsienyje – tai tokios investicijos, kurios į užsienio finansinį turtą daromos norint paįvairinti finansinių aktyvų rinkinį;

2) tiesioginės investicijos užsienyje – tai yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos įkurti veikiantiems vienetams kitoje šalyje. Tiesioginių investicijų atveju ( skirtingai nuo portfelinių investicijų ) administracinė kontrolė peržengia vienos valstybės ribas.

Tradicines portfelines investicijas lemia pelno normų skirtumai tarp nacionalinių ūkių, o tiesiogines užsienio investicijas skatina oligopolinių korporacijų augimas ir jų konkurencinė strategija. Pirmuoju atveju dažniausiai duodamos paskolos valstybei, o antruoju – tiesiogiai investuojama į savitas ekonomikos šakas, stengiantis panaudoti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą vietinių įmonių atžvilgiu. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos sąlygoja ekonominę integraciją ir investuojančias korporacijas įtraukia į tų šalių ūkio vidaus reikalus, jų veiklos vertinimai yra labai prieštaringi.2

3. OLIGOPOLINĖ KONKURENCIJA IR UŽSIENIO INVESTICIJOS.

Nors šiuo metu dar nėra teorijos, kuri paaiškintų visus tiesioginių užsienio investicijų atvejus, bet pagrindinė transnacionalinių korporacijų varomąja jėga yra laikoma oligopolinė konkurencija, kuri yra vienas iš vyraujančių šiuolaikinio pasaulio rinkos ekonomikos bruožų.

Yra dvi teorijos , aiškinančios oligopolinę šių korporacijų kilmę:

Pirmoji teorija vadinama prekės ciklo, kuriai pagrindus padėjo R.Vernonas (1966), o toliau plėtojo kiti ekonomistai. Prekės ciklo teorija geriausiai tinka aiškinant užsienio investicijas į apdirbamąją pramonę, ankstyvąją Amerikos korporacijų ekspanciją į užsienį ir vadinamąsias

horizontaliosios integracijos investicijas, kurioms būdinga tai, kad visur kuriamos tas pačias arba panašias prekes gaminančios įmonės.

______________________________________

1 Neverauskas B., Stankevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. K., 2001. 82p.

2 Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. V., 1998. 286p.

Antroji, vėliau sukurta, vadinama pramoninės organizacijos vertikaliosios integracijos teorija ( Krugman, 1981 ). Ši teorija yra bendresnio pobūdžio ir geriausiai tinka naujųjų laikų transnacionalinių korporacijų veiklai bei išaugusiai vertikaliosios integracijos investicijų (kai vienų gamyklų produkcija naudojama kaip sudedamosios kitų tos firmos gamyklų produkcijos dalys) svarbai pagrįsti.

Norint geriau suprasti kodėl dauguma transnacionalinių korporacijų praktikuoja abiejų minėtų rūšių užsienio investicijas ir įvairius jų variantus, reikia žinoti, kuo jie skiriasi. Nors prekės ciklo teorija ir neapima visų investicijų aspektų, bet ši teorija gerai tinka aiškinti septintojo dešimtmečio Amerikos užsienio investicijas. Pagal šią teoriją, tarptautinės prekybos ir investicijų į pramoninę gamybą vystymasis priklauso nuo naujų technologijų ir pramonės šakų atsiradimo, vystymosi ir galutinio subrendimo. Teigiama, kad kiekvienos technologijos, arba prekės ciklo, periodas susideda iš trijų stadijų:

a) įvedimo, arba inovacinės;

b) technologinės, arba proceso išsivystymo;

c) standartizavimo, arba galutinio subrendimo.

Kiekvienoje iš šių prekės ar jos dalių gamybos stadijų santykinį pranašumą gali įgyti skirtingo tipo ūkiai. Prekybos srautus ir gamybos išdėstymą pasaulyje lemia technologijos vystymasis, jos plitimas iš ūkio į ūkį ir atitinkami nacionalinių ūkių santykinių pranašumų poslinkiai.

Pirmoje ciklo stadijoje prekės gaminamos labiausiai išsivysčiusiose industrinėse šalyse, kokia buvo Didžioji Britanija XIX amžiuje, Jungtinės Valstijos ankstyvajame pokario periode arba XX amžiaus pabaigoje vis sparčiau besivystanti Japonija. Kadangi tokios šalys turi dideles vidaus rinkas (paklausa) ir išteklius inovacijoms (pasiūla), oligopolinės korporacijos čia turi santykinį pranašumą kuriant naujas prekes arba vystant gamybinius procesus. Šiame pradiniame etape išsivysčiusio ūkio arba ūkių korporacijos tampa monopolinėmis visų pirma dėl savo technologijų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1289 žodžiai iš 4286 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.