TURINYS
I. PIRMA TEMA 4
1. Pagrindinė ekonomikos problema 4
2. Lietuvos ūkio plėtojimo strategija 5
II. ANTRA TEMA 6
1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis 6
2. Gamybos proceso organizavimo principai 7
III. PRAKTINĖ UŽDUOTIS 9
1. BENDROJI DALIS 9
1.1. Investicijų įstatymas 9
1.2. Bendra užsienio investicijų apžvalga 11
2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SKATINIMAS LIETUVOJE 18
2.1. Laisvosios ekonominės zonos Lietuvoje 18
2.2. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) 19
2.2.1. Strateginiai tikslai 19
2.2.2. Pasiekti rezultatai 20
2.2.3 Industrinių zonų marketingas 21
2.3. BalAEF 21
2.4. Europos Sąjungos parama 22
2.4.1. PHARE programa 22
2.4.2. SAPARD 22
IŠVADOS 24
LITERATŪRA 25
PIRMA TEMA
(pagal A)
1. Pagrindinė ekonomikos problema
Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip: „kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams pasiekti“, t.y. turime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį.
“Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės…”
F.Hayekas
Pasak F.Hayeko (1945 m.) žinios ekonominėje veikloje apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą – kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip.
Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas – yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui – ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas – net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka. Yra tik vienas „bet“ sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas.
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti produktus. Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jeigu visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų.
2. Lietuvos ūkio plėtojimo strategija
Šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės realizuojama nenutrūkstama strateginės analizės, strategijos kūrimo, koregavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti laiku prisitaikyti prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei veiksmingai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.
Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizavimo lygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą sudaro valstybės disponuojami finansų ištekliai ir jų paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 „Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo“, ir ji yra rengiamos Valstybės ilgalaikės raidos strategijos sudėtinė dalis.
Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka-žemas nedarbo lygis, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas. Makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo politika.
Lietuva turi ir toliau siekti narystės EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, vienijančioje 30 pasaulio valstybių ir glaudžiai bendradarbiaujančioje su daugiau nei 70 valstybių. EBPO siekia pasaulinės ekonomikos globalizacijos bei teikia pagalbą ir valstybinėms, ir privačioms įvairių valstybių struktūroms dėl administracinių ir socialinių sunkumų. Tapusiai EBPO nare
ir įsiliejusiai į labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių būrį Lietuvai būtų užtikrintas ir teisinės sistemos suderinamumas su pasaulinėje praktikoje įprastinėmis normomis, Lietuvos verslo reguliavimo būdai būtų pažįstami ir priimtini investuotojams.
ANTRA TEMA
(pagal B)
1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis
Gamyba yra pagrindinė firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kūrimas.
Gamybos procesas – tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, organizacijomis, žinybomis) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tarnybų, cechų ir kt.), kurių fiziniai ir informaciniai tarpusavio ryšiai turi būti labai racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso funkcionavimo sąlyga.
Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis:
Darbas (tikslinga žmonių veikla);
Darbo priemonės ( įrankiai, mašinos, įrengimai, pastatai, energija, žemė ir kt.);
Darbo objektai (žaliavos ir pagrindinės medžiagos, pagalbinės medžiagos, kooperuojamieji, komplektuojamieji dirbiniai);
Nors esama daug įvairių įmonių pasižyminčių gamybos procesų įvairove, pagal tam tikrus požymius kiekvieną gamybos įmonę galima priskirti tam tikram gamybos tipui. Požymiai – gamybos specializacija, gamybos apimtis, gaminių nomenklatūra ir jų pastovumas, technologijos procesai, darbininkų kvalifikacija ir kt. Išskiriami 3 pagrindiniai gamybos tipai:
1. Vienetinė gamyba. Tokioje įmonėje gaminami daug skirtingo tipo gaminių ir kiekvieno pavadinimo gaminių gamybos apimtys yra nedidelės. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai. Pavyzdys: juvelyrinė dirbtuvė, baldų gamybos pagal užsakymus įmonė ir pan.
2. Serijinė gamyba. Tokioje įmonėje produkcijos nomenklatūra yra siauresnė. Tie patys gaminiai tam tikru periodiškumu kartojasi. Vienodų dirbinių kiekis pradedamas gaminti vienu metu ir pereinantys kartu visus gamybos procesus, taip pat kartu baigiamas gaminti ir vadinamas “partija”. Pavyzdys: sezoninių rūbų partija, tam tikrų techninių parametrų produkcijos partija – “RAM PC100” partija ir pan.
3. Masinė gamyba. Tokios įmonės specializuojasi ilgą laiką dideliais kiekiais gaminti vieno tam tikro tipo gaminius arba labai siaurą jų asortimentą. Kiekviena darbo vieta specializuota konkrečiai operacijai atlikti, todėl yra didelės galimybės gamybą automatizuoti. Įrenginiai neperderinami. Norint pradėti gaminti naujus gaminius įmonę reikia iš pagrindų rekonstruoti.
Pavyzdys: Cocacola, Redbull ir pan.
2. Gamybos proceso organizavimo principai
Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.
Gamybos proceso organizavimo principai – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt.
Šių principų laikomasi racionaliai organizuojant gamybos procesą:
1. Gamybos proporcingumas. Jis reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti ir užtikrintų nepertraukiamą darbą.
2. Gamybos nenutrūkstamumas. Tai pasiekti gana sunku. Reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigta gamyba ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų. Tai lengva pasiekti, kai įmonėje siaura gaminių nomenklatūra ir jie gaminami dideliais kiekiais.
3. Gamybos ritmingumas pasiekiamas kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje ir visoje įmonėje pagaminamas vienodas ar nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingumas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmo mėnesio pabaigoje. Sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę ir išvengti broko.
4. Gamybos specializavimas. Specializuojant gamybos procesą visi gaminiai ir operacijos paskirstomi pagal tam tikrus požymius įvairiems struktūriniams vienetams. Skiriamos daiktinės ir techninės specializavimo formos.
5. Gamybos sroviškumas. Jis reikalauja, kad visi objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu ir viena kryptimi. Pasiekiamas deramai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Laikantis sroviškumo principo atskiri įmonės padaliniai turėtų būti išdėstomi tokia tvarka:
1) Medžiagų sandėliai;
2) Paruošimo fazės cechai;
3) Apdirbimo fazės cechai;
4) Surinkimo fazės cechai;
5) Gatavos produkcijos sandėliai.
Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų ir cechų. Tai leidžia sumažinti produkcijos savikainą, trumpinti gaminio ciklą ir pasitenkinti mažesne operatyvinių lėšų suma.
6. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuotas, pusiau automatizuotas ir automatizuotas darbas. Leidžia sumažinti fizinio darbo lyginamąją dalį gamybos procese, didinti darbo našumą, mažinti savikainą, gerinti produkcijos kokybę.
7. Gamybos proceso lankstumas. Dabartiniu metu prisotintos rinkos ir didėjančios konkurencijos sąlygomis atsiranda poreikis gaminius tobulinti, atnaujinti arba pateikti visai naujus gaminius. Gamybos procesui iškyla
eilė reikalavimų: jis turi būti gerai organizuotas ir turėti techninę bazę, greitai ir mažomis išlaidomis persiorientuoti į naujų gaminių gamybą ir kt.