Tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos specializacija suformavo pasaulinę prekių, kapitalo ir valiutų rinkas. Rinka – ekonominė mainų sistema, kuri garantuoja prekių bei paslaugų pirkimą ir pardavimą, tai vieta, kurioje vyksta mainai.
Užsienio prekybos nauda ir žala
Užsienio prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtumas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas darbo produktyvumo lygis Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Šalys importuoja tokias prekes (paslaugas), kurių gamyba joms yra žymiai brangesnė, nei jas perkant pasaulinėje rinkoje. Tarptautinei prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė. Neįmanoma įsivaizduoti, kad lietuviai negertų kavos, arbatos, atsisakytų citrusinių vaisių ir pan. Lietuvoje yra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, kai kurių gamtinių išteklių (durpių, naftos, medienos ir t.t.) bei patenkinamo ūkininkavimo sąlygos žemės ūkyje. Respublikos teritorija ir gamtiniai ištekliai riboti. Pertvarkant ūkio struktūrą, diegiant naujas kuro, elektros energijos taupymo technologijas, būtina įsivežti iš užsienio daugiau įrengimų, mašinų bei kitų gamybos priemonių, naujų technologijų ir gaminti sudėtingas bei aukštos kokybės prekes įsivežti iš užsienio tik tokias vartojimo prekes, kurių negalima pagaminti respublikoje.
Importuojant prekes, neretai vadovaujamasi principu – „kas nereikalinga kitiems, nuperka Lietuva“. Tokia užsienio prekyba nepadeda spręsti iškilusių mūsų krašto ūkiui problemų, o tik daugiau paaštrina.
Užsienio prekyba teikia ne tik naudą, ji daro ir žalą. prekių eksportas padidina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Prekių eksportas naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Didėja vidaus rinkos kaina prekėms; didėjant bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Tai naudinga gamintojams. Tačiau vidaus rinkos vartotojai priversti brangiau mokėti už prekes, eksportuojamas į užsienį.
Kitokį poveikį krašto ūkiui, gyventojų gerovei daro prekių bei paslaugų importas. Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi, gamintojams importas nenaudingas, jis – naudingas vartotojams. Kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala. Pasauliniu mastu užsienio prekybos nauda viršija jos nuostolius. Atskiroje šalyje užsienio prekyba kai kuriems gamintojams gali būti ir nenaudinga.
Užsienio prekybos daroma žala tuo didesnė, kuo kapitalas ir darbas krašto ūkyje yra mažiau mobilūs.
Labai nukenčia įmonės, šakos, kai importuojamos prekės, gaminamos šalies vidaus rinkoje. Lietuvoje ypač jaučia žemdirbiai, kai importuojami pigesni grūdai, margarinas, pakeičiantis sviestą; Ir t.t. Ne mažiau skriau-džiami ir batų, televizorių ir kitų šakų gamintojai, kai masiškai importuojamos šios prekės. Lietuva – agrarinis kraštas, todėl negali likti be žemdirbių ir tapti nedarbo šalimi. Nesaikingas importas žlugdo krašto ūkį.
Užsienio prekyba sukelia mums nemažai problemų:
1. Mūsų pramonė ir žemės ūkis negali konkuruoti nei produkcijos kokybe, nei kaštais su užsienio firmomis;
2. Mūsų kapitalas ir ypač darbas – nemobilus.
Tai reiškia, kad, padidėjus vienų ar kitų prekių importui, darbuotojai turi ieškoti darbo kitose šakose ar miestuose, nors negali palikti gyvenamosios vietos (pav. žemdirbiai).
Užsienio prekyba turi būti vyriausybės kontroliuojama ir reglamentuojama. Kitaip neišvengsime dar didesnio ekonomikos nuosmukio, gyventojų nuskurdimo.
Atsigavus žemės ūkiui, persitvarkius pramonės struktūrai, požiūris į užsienio prekybą pasikeis, tačiau dabar reikalinga griežta vyriausybės kontrolė.
Vyriausybės iždo politika
Prekybos suvaržymas „apsaugant“ gamintojus vidaus rinkoje, pabrangina importuojamas prekes ir panaikina tarptautinės prekybos naudą. Deja, pasaulis yra netobulas Mūsų krašto ūkis naudoja atsilikusias technologijas, revoliuciniai pertvarkymai sugriovė žemės ūkį , todėl ženkliai nusmuko ekonomika ir žmonių pragyvenimo lygis. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų krašto ūkiui, jeigu būtų atidaromos sienos laisvai prekybai. Atsirastų grėsmingas nedarbas, dauguma Įmonių bankrutuotų, žemdirbiai prarastų darbą. Atsižvelgiant į sunkią mūsų krašto ūkio padėtį, vyriausybė neturi užmiršti protekcionizmo politikos.
Protekcionizmas – vyriausybės vykdoma ekonominė politika, sauganti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekianti plėsti užsienio rinką. Vykdant protekcionistinę politiką didinami muitai importui, mažinami eksportui arba iš viso atsisakome eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai, labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkuren-cijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti, kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai. Dabar vienas svarbiausių
vyriausybės uždavinių, pasitelkiant įvairių šalių specialistus, sudaryti eksportinių prekių bei šakų sąrašą bei nukreipti pastangas šių šakų plėtojimui. Ne visuomet importuojama tai, kas reikalinga eksportinių šakų plėtojimui. Galima keisti litus į užsienio valiutą ir pirkti prekes nors ir ne visuomet naudingas krašto ūkiui. Nenormalu, kai pagal eksploatuojamų lengvųjų automobilių skaičių artėjame prie labiausiai išsivysčiusių, o pagal BNF gamybą – prie besivystančių šalių. Laisvos prekybos idėja dalinai teisinga. Tačiau ją galima Įgyvendinti tik pasirenkant tokius prekybos partnerius, kurie nei prekių kokybe, nei gamybos kaštais negali konkuruoti su mūsų prekėmis.