Užsienio prekybos plėtros problemos baltijos ir rytų europos šalyse
5 (100%) 1 vote

Užsienio prekybos plėtros problemos baltijos ir rytų europos šalyse

KTU

Kauno Technologijos Universitetas

Tarptautinio verslo ir ekonomikos

Referatas

Užsienio prekybos plėtros problemos

Baltijos ir Rytų Europos šalyse

Studentė:

Dėstytojas:

Grupė:

Fakultetas:

2004

Kaunas

Turinys

Tarptautinės prekybos sąvoka………………………………………………………………………..3

Tarptautiniai prekybos apribojimai………………………………………………………………………………………3-4

Lietuvos užsienio prekybos plėtra………………………………………………………………………………………..4-5

Lietuvos užsienio prekybos plėtros problemos……………………………………………………………………..5-6

Lietuvos užsienio prekybos politikos vertinimas, esamos problemos………………………………6-8

Problemų sprendimo siūlymai……………………………………………………………………………………………..8-9

Lietuvos narystė PPO……………………………………………………………………………………………………….9-10

Užsienio prekyba įstojus į Europos sąjungą……………………………………………………………………………10

Narystės Europos sąjungoje įtaka užsienio prekybai…………………………………………………………..11-12 Skirtingi importo rėžimai…………………………………………………………………………………………………….12

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir prekyba su Rusija……………………………………………………12-13 Europos sąjungos plėtros įtaka Lietuvos ir kitų šalių užsienio prekybai, problemos…………………….13 Lietuva Baltijos šalių kontekste……………………………………………………………………………………….13-14 Netarifinių barjerų taikymas Europos Sąjungoje………………………………………………………………..14-16 Muitinės formalumai…………………………………………………………………………………………………………..16 Pagrindinės muitinės problemos………………………………………………………………………………………16-17 Svarbiausios Baltijos šalių tarptautinės prekybos kliūtys…………………………………………………………17

Informacijos šaltiniai…………………………………………………………………………………………………………..18

Tarptautinės prekybos sąvoka

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies

muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

• pekybos liberalizavimas;

• pekių transportavimo laiko trumpinimas;

• technikos pažanga;

• daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių. Tai:

• valstybinis užsienio prekybos reguliavimas tarifiniais ir netarifiniais metodais;

• valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo – eksporto, darbo jėgos technologijų);

• valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

Tarptautiniai prekybos apribojimai

Tarptautiniai prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

Tarifiniai prekybos apribojimai :

• Muitas- pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamas eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Kvotos- tai nustatyta importo ar eksporto apimtis. Jų dydis priklauso nuo importo dydžio: jei importuojama daugiau nustatytos sumos, tai įvedamas muitų tarifas. Kvota turi tokį pat efektą kaip ir muitai. Esant mažoms kvotoms praktiškai joks importas nėra galimas dėl labai didelių tarifų. Liberalesnės kvotos šiek tie gins vietinių gamintojų interesus ir vartotojai galės įsigyti prekių pigiau nei uždaroje rinkoje. Kvotos kiek kitaip veikia valstybės biudžetą: Kai yra tarifas, pajamas gauna importuojanti valstybė. Kadangi į biudžetą patenka dalis pajamų dėl kvotų įvedimo, tad galima sumažinti kai kuriuos mokesčius, ir tai nors minimaliai kompensuoja vartotojams padarytą žalą. O kai yra kvota, pajamas gauna eksportuojanti valstybė, ir ypač tie, kurie laimi konkursą kvotai. Kompanijai – importuotojai naudinga parduoti prekę ta kaina, kuria parduodamos šalyje pagamintos prekės (aukštesne kaina), ši kompanija gauna pelną, ir dalis jo sumokama mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Tuomet eksportuojantys prekes asmenys gali pakelti kainas, todėl visa numatyta kvotinė nauda pereis eksportuotojams. Dėl šios priežasties kvotos gali būti kaip prekybos politikos būdas tik tam tikrą laikotarpį. Štai todėl valstybės dažniau užsienio prekybos reguliavimui dažniau renkasi muitus nei kvotas.

• Tarifinė kvota- atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui
išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

• Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

-santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromasatsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką.

– konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atvejumuitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

 Muito mokestis (customs duty) – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant areksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas:

– fiskalinė funkcija;

– protekcinė funkcija;

– balansavimo funkcija.

Netarifiniai prekybos apribojimai: Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Dauguma kurių, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Nacionalinėms vyriausybėms atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra kaip muitai, dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO). Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu supalyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžia pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

Lietuvos užsienio prekybos plėtra

Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo.

Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį, matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus
būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams.

Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės– pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio prekybos. Vien tik prekyba su Vokietija sudaro apie trečdalį.

Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas.

Iki 2001m. Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis su 28 šalimis. Jau baigtos derybos dėl jų sudarymo su Rumunija ir Bulgarija.

Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju.

Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas.

Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą.

ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos.

Lietuvos užsienio prekybos plėtros problemos

Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo.

ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip “pavyzdinį modelį” kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus. 1993 m. balandžio mėn. priėmus LR Muitų tarifų įstatymą, buvo nustatyti muitų tarifai įvežamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir išvežamoms iš jos prekėms bei kitoms vertybėms ir jų taikymo tvarka. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą, taikomi šie muitai:

specialieji – taikomi kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ar jų sąjungų veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai;

antidempinginiai – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją žemesne kaina, negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių kainos yra jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes bei vertybes gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams;

kompensaciniai – taikomi, kai išvežamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekės, kurių gaminimui arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama subsidija, ir jeigu jas išvežant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;

fiskaliniai (finansiniai) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas;

protekciniai (apsaugos) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos;

preferenciniai – taikomi, kai norima sumažinti muitą prekėms ir kitoms vertybėms, įvežamoms iš atskirų šalių;

išlyginamieji – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių bei kitų vertybių kainas;

retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms ir kitoms vertybėms;

statistiniai – taikomi Lietuvos Respublikos prekybos apyvartai apskaičiuoti.

1998m.

birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus.

Buvo iškeltos antidempingo bylos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.

Lietuvos užsienio prekybos politikos vertinimas, esamos problemos

Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo „nekokybiškų“, o gamintojus – nuo „neteisingai“ konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų „spręsti“ prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų „problemų“ atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs „gražiausia ekonomikos mokslo idėja“.

Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau, nei kitos šalies įmonės. Tačiau net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui. Vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti, išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susiję tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2595 žodžiai iš 8631 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.