Užsienio reikalų valdymas
5 (100%) 1 vote

Užsienio reikalų valdymas

1121

Užsienio reikalų valdymo samprata

Lietuvos Respublikos užsienio politiką pirmiausia reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama ( K 135 str.). Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei ( K 136 str.). Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių ( K 137 str.).

Įgyvendinant užsienio politiką, vadovaujamasi tokiais tarptautinės teisės principais:

1) suverenios lygybės,

2) sienų neliečiamumo,

3) atsisakymo naudoti jėgą,

4) valstybės teritorinio vientisumo,

5) ginčų sureguliavimo taikiu būdu,

6) nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus,

7) tautų lygiateisiškumo,

8) teisė savarankiškai tvarkyti valstybės vidaus reikalus,

9) įsipareigojimų, kurie kyla iš tarptautinių sutarčių įsipareigojimų, vykdymu, integracijos į Europos Sąjungą ir transatlantines organizacijas principai.

Užsienio reikalų valdymo institucijos

Svarbiausius užsienio politikos klausimus sprendžia Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė.

Seimas ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus ( K 67 str. ). Denonsavimas – pranešimas kitai valstybei apie nutraukiamą sudarytą sutartį. Ratifikavimas – Seimo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis, pasirašyta atitinkamo atstovo.

Prezidentas – 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuoius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus ( K 84 str.).

Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko santykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ( K 94 str. ).

Centrinis šakinis valstybės valdymo organas – Užsienio Reikalų Ministerija (URM). Savo veikloje URM vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo aktais, Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais, savo nuostatais, patvirtintais Vyriausybėje. URM uždaviniai ir funkcijos vykdomi aparato pagalba. Tam sudaryta atitinkama ministerijos struktūra:

Ministras vadovauja URM. Pagal Konstituciją ministrą skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Užsienio reikalų ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys, tačiau pavaduojančio ministro funkcijos apribotos. Ministras yra atsakingas Lietuvos Respublikos Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ministras vadovauja ministerijos administracijos padaliniams tiesiogiai ar per viceministrus ir ministerijos sekretorių, o departamentams, tarnyboms ir inspekcijoms prie ministerijos, kitoms jos įsteigtoms ir jai priskirtoms įstaigoms, valstybės įmonėms – per šių institucijų vadovus. Ministras asmeniškai veda derybas, pasirašo sutartis, duoda nurodymus diplomatiniams atstovams, skiria darbuotojus dirbti diplomatinėse atstovybėse, suteikia kai kuriuos diplomatinius rangus.

Viceministrai yra tiesiogiai atsakingi ministrui, kuris nustato jų kompetenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministro skirtais ministerijos darbo barais, per ministerijos sekretorių ir atitinkamus ministerijos įstaigų vadovus koordinuoja ir užtikrina jų įgaliojimams paskirtose srityse ministro nustatytos politikos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

Sekretorius vadovauja administracijai.adminisracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Sekretorius atsako už ministerijos vadybą, teisės aktų (projektų) rengimo organizavimą ir kokybę, organizuoja ir kontroliuoja visų ministerijos administracijos padalinių veiklą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, atsako už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą, teikia ministrui tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą ir etatų sąrašą, organizuoja ministro įsakymų projektų rengimą, pagal savo kompetenciją leidžia vykdomojo pobūdžio potvarkius, ministro pritarimu skiria pareigoms ir atleidžia savo pavaduotojus, ministerijos administracinių padalinių, ministerijos įsteigtų ar jai
priskirtų įstaigų vadovus, taip pat karjeros tarnautojus bei aptarnaujantį personalą, vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas.

Ministerijoje yra specifiniai struktūriniai padaliniai, sudaryti pagal valstybės grupes arba stambias šalis.

Kolegija – ministro patariamoji institucija. Kolegijos pirmininkas yra ministras, o viceministrai, sekretorius, sekretoriaus pavaduotojai, departamentų direktoriai – kolegijos nariai. Į ministerijos kolegijos posėdžius gali būti kviečiami Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo, be to, kitų ministerijų, valstybės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir mokslininkai. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos narių skaičių nustato ir kolegijos personalinę sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina ministras. Jis taip pat teikia klausimus kolegijai svarstyti.

Atestacijos komisija svarsto darbuotojų profesinį pasirengimą, kompetenciją, dalykines savybes ir praktinę veiklą, jų parinkimą bei atitikimą skiriamosioms bei einamosioms pareigoms, dėl darbo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų ir konsulinėse įstaigose užsienyje, dėl diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras.

Užsienio reikalų ministerijos funkcijos ir kompetencija

Pagrindiniai URM uždaviniai ir funkcijos:

1) ginti Lietuvos Respublikos politinius ir ekonominius interesus;

2) vykdyti sutarčių ir susitarimų su užsienio valstybėmis įsipareigojimus;

3) atstovauti Lietuvos Respublikai užsienyje ir tarptautinėse organizacijose;

4) tiesiogiai vadovauti diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklai;

5) spręsti išvykimo į užsienį ir atvykimo klausimus;

6) koordinuoti ministerijų ir kitų organizacijų ryšius su užsieniu;

7) parengti sutarčių, susitarimų ir kitų aktų, kuriuose numatyti santykiai su kitomis šalimis, projektus;

8) priimti užsienio valstybių diplomatinius atstovus.

Prioritetinė URM kompetencija – vadovauti tarptautinių sutarčių, įtvirtinančių užsienio prekybos režimus ir kitaip reguliuojančių prekybos santykius su kitomis valstybėmis, jų grupėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, taip pat tarptautinių sutarčių dėl investicijų skatinimo bei apsaugos rengimui, deryboms dėl jų, šių sutarčių sudarymui ir vykdymui.

URM kolegijos ir Atestacijos komisijos kompetencija, susijusi su Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veikla:

1) Užsienio reikalų ministerijos kolegija svarsto pagrindinius Užsienio reikalų ministerijos veiklos klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Kolegijai vadovauja ir jos sudėtį tvirtina užsienio reikalų ministras. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos kompetenciją ir darbo tvarką nustato Užsienio reikalų ministerijos kolegijos nuostatai, kuriuos tvirtina užsienio reikalų ministras.

2) Atestacijos komisija svarsto diplomatų kandidatūras, taip pat ar diplomatai tinka skiriamoms ar einamoms pareigoms, diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina užsienio reikalų ministras.

Diplomatinės atstovybės, konsulatai ir atašė

Diplomatijos esmė yra bendravimas – pasikeitimas mintimis ir idėjomis tarp valstybių vyriausybių ir vis dažniau tarp vyriausybės ir tarptautinės organizacijos. Bendraujama tiesiogiai – tai yra susitinka valstybių vadovai, arba netiesiogiai – laiškais arba per ambasadorius. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinti netiesiogiai.

Užsienio šalyse veikia Lietuvos Respublikos diplomatinės ir konsulinės atstovybės, kurių teisinis statusas nustatytas specialiais įstatymais ir kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos teisinį pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR diplomatinės tarnybos įstatymas (1998.12.29), LR konsulinis statutas ir kiti LR įstatymai, LR tarptautinės sutartys, tarp jų 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių ir kiti teisės aktai. LR specialiųjų atašė skyrimą bei veiklą reglamentuoja LR specialiųjų atašė nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.

Diplomatinę atstovybę sudaro diplomatinis atstovas, kurį paskiria viena valstybė ir priima kita, ir atstovybės personalas (jei toks yra). Atstovybė įkuriama diplomatinėje atstovybės sostinėje. Priimančios valstybės požiūriu yra tik vienas asmuo, galintis atstovauti kitai valstybei – tai valstybės vadovas arba jo pareigas einantis
diplomatas, kuris yra vienintelis atsakingas už visos valstybės veiklą; atstovybės personalas iš tiesų neturi jokių atstovavimo funkcijų ir tik padeda savo vadovui.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1263 žodžiai iš 2476 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.