Užsienio šalių ir lietuvos savyvaldos sistemos palyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

Užsienio šalių ir lietuvos savyvaldos sistemos palyginamoji analizė

1121314151

Įvadas

Mano kursinio darbo tema yra „Europos šalių savyvaldos sistema ir Lietuvos savyvaldos sistema – palyginamoji analizė“. Aš pasirinkau būtent šia temą, nes noriu daugiau sužinoti apie Europos Sąjungas valstybes. Kadangi Lietuva irgi yra ES narė, tai mane domina kokia savivaldos sistema vadovaujasi kitos Europos Sąjungos šalis. Tokiu būdu galima patobulint Lietuvos vadovavimą, atrasti, išmokti ir pritaikyti naujoves. Dauguma Europos šalys yra gana klestančios, todėl Lietuvai vertėtų pasekti jų pavyzdžiu. Aišku aš nesiruošiu, nagrinėti visas sritys, o tiesiog palyginsiu gan įvairią ir įdomia savyvaldybės sistemą. Bandysiu atrasti bendrus bruožus, paaiškinti skirtumus. Pradžioje aš bendrai papasakosiu kas tai yra savyvaldybė, kuom jinai užsiima ir iš kur atsirado, tiesog bendra informacija.Toliau aptarsiu Lietuvos savyvaldybės sistemą, kaip jinai veikia. Sekantis žingsnis būtų susipažinti su Europos šalių savyvaldybėmis.Po to aš bandysiu palyginti , atrasti panašumus ir skirtumus. Galiausiai seks išvados ir mao nuomonės apie išnagrinėtą dalyką.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose vietos savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai. Dabartiniame Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas“.

Istorija

Savivaldybės mūsų krašte savo istoriją pradėjo skaičiuoti daugiau kaip prieš 600 metų. Ją sąlyginai galėtume skirstyti į tokius etapus: savivaldumo ištakos ir tvirtėjimas, reformos ir kontrreformos carinei valdžiai viešpataujant Lietuvoje, tautinių savivaldos organų susikūrimas ir veikla, dabartinis vietos savivaldos plėtros laikotarpis. Apie pirmuosius tris savivaldos raidos etapus informacijos stokojama. Yra žinoma, kad savivaldybės Lietuvoje kūrėsi 1918 – 1919 metais. Tačiau jų atsiradimo šaknys glūdi kur kas giliau. Priešistorė siekia XIII a., kai pagal vokiečių miestų pavyzdį, remiantis Magdeburgo teise, arba jos modifikacija (Kulmo, Liūbeko), sparčiai formavosi atskirų mūsų

Šiuolaikinė valstybė K., Technologija, 1999.

krašto gyvenviečių savivalda. Magdeburgo savivaldos teisė – pati pirmoji, kelis amžius (nuo XIII iki XVII – XVIII a.) stabili ir patikima vietos savivaldos Lietuvoje forma. Bet, papročiais paremtas savivaldos supratimas atsirado dar anksčiau, pirmykštės bendruomenės santvarkos išsivystymo į klasinę visuomenę epochoje. Juk pirmykštės bendruomeninės santvarkos egzistavimo etape tuometinė gimininė ir teritorinė bendruomenė buvo savivaldi, nes pati tvarkė visus savo gyvenimo klausimus. Tai ir buvo savivaldaus tvarkymosi užuomazga. Visa tai išsiaiškinti padeda archeologijos ir istorijos mokslai, rašytiniuose paminkluose pasilikę žinios, nors ir labai skurdžios ir ne visada, galbūt, patikimos. Formuojantis Lietuvos valstybei daugumą žmonių sudarė žemdirbių bendruomenės, kurios vėlesniuose, jau XII a., šaltiniuose, vadinosi lauku, o jos gyventojai – laukininkais. Laukininkų kolektyvas, nors ir susidėjo iš atskirų ūkių, bendrai valdė dalį gamybos priemonių ir kolektyviai atliko kai kurias gamybines funkcijas. Dirbamą žemę laukininkai buvo pasidalinę – kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip savo nuosavybę, pievos, miškai, vandens telkiniai naudoti bendrai. Lauko bendruomenės nariai buvo solidarūs, ginklu ir kitomis priemonėmis gynė savąjį lauką, gelbėjo ir šelpė gaisro ar kitos nelaimės ištiktą narį, rengė sudėtines vaišes, lydėjo numirėlį į savąsias kapines. Ūkiniams ir administraciniams reikalams spręsti buvo šaukiama kuopa – laukininkų sueiga. Lauko bendruomenė dar turėjo seniūną, kuopos teismą. Keli ar keliolika laukų sudarė žemę, turinčią pilį ir kunigaikštį. Stiprėjant valstybinei valdžiai, vietoj kunigaikščių valdyti žemių buvo siunčiami didžiojo kunigaikščio vietininkai (tijūnai). Žemės imta vadinti valsčiais. Laukų žmones – valsčionimis, arba valstiečiais. Laukai išnyko XVI a., kai per Valakų reformą valstiečiai buvo sukelti į gatvinius kaimus, o kaimai sujungti į vaitystes. Vėliau išliko tik lauko bendruomenės elementų (sueigos, prievolių, ypač kelių taisymo, paskirstymas). Naujas laikotarpis Lietuvos miestų ir gyvenviečių istorijoje prasidėjo su Gedimino laikais, kai jis ėmė kviestis pirklius ir amatininkus iš Vakarų Europos. Didžiausio klestėjimo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestai pasiekė XV – XVI a. kai jie naudojosi Magdeburgo savivaldos, arba jos modifikacijų, teise, stiprėjo ekonomiškai. Magdeburgo teisės arba jos modifikacijų statusas buvo juridinis ir ekonominis miestiečių laimėjimas, dėjęs pagrindus vietos savivaldai. Didysis kunigaikštis Jogaila, jau tapęs ir Lenkijos karaliumi, skelbė privilegijas, t. y. dokumentus, kuriais buvo skelbiamos ir įtvirtinamos naujakrikštų lietuvių bajorų ir katalikų bažnyčios Lietuvoje teisės ir įvairios lengvatos. Buvo teisiškai tvarkomas iš esmės besikeičiančios visuomenės gyvenimas. 1387 m. kovo 22 d. buvo paskelbta Jogailos
privilegija, suteikianti Vilniaus miestiečiams vadinamąją Magdeburgo teisę, t.y. suteikianti savivaldą ir pradedanti naują miesto gyvavimo laikmetį. Istorijos šaltiniuose skelbiama, jog manytina, kad 1387 m. kovo 22 d. yra savivaldos atsiradimo Lietuvoje data. Ši savivalda kūrėsi, kai Lietuvoje klostėsi ir vėliau kelis amžius gyvavo luominė visuomenė. Jogailos privilegija Vilniui reiškė, kad jame įteisinama miestiečių bendruomenė, kuri galės naudotis miestiškąja Magdeburgo teise ir galės organizuoti miesto savivaldą. Miestui atiteko žemė, ant kurios jis buvo įsikūręs. Svarbiausi visuomeniniai tokio miesto požymiai – asmeninės miestiečių laisvės, miesto teisė ir savivalda. Lietuvoje sąlygos kurtis taip suprantamiems miestams atsirado susikūrus valstybei. Sustiprėjo pirkliai, amatininkai. Savų trūko, todėl Gediminas kvietė į Lietuvą kolonistus iš vokiečių miestų. Lietuvoje kūrybingai buvo pasinaudota regione labiausiai paplitusia Magdeburgo teise, kuria vadovaujantis imta kurti miestų savivaldą. Reikėtų pastebėti, kad seniausia savivalda Lietuvoje yra Klaipėdos miestas – nuo 1257 m. Tačiau su išlyga – Klaipėda tuo metu buvo Vokiečių ordino valstybėje. Po Vilniaus analogiškas privilegijas gavo: iš Jogailos 1390 m. Brestas, iš Vytauto 1408 m. Kaunas, panašiu laiku Trakai, Gardinas. Magdeburgo teisę gavo: 1569 m. Merkinė, 1570 m. Vištytis, 1572 m. Skuodas (Kulmo teisę), 1580 m. Veliuona, 1581 m. Alytus, 1589 m. Biržai, 1590 m. Kėdainiai ir Lyda, 1593 m. Virbalis, 1597 m. Lazdijai, 1609 Kretinga, 1611 m. Jurbarkas, 1616 m. Joniškis. XVIII a. pradžioje savivaldos teisė miestams buvo suteikiama rečiau: 1626 m. Simnui, 1635 m. Varniams, 1643 m. Vladislovui (Naumiesčiui), 1654 m. Šeduvai, 1660 m. Vilkaviškiui, 1685 m. Janmarienburgui (Šventajai), 1713 m. Šiauliams, 1719 m. Liudvinavui. Taigi, Lietuvoje susiklostė savivaldžių miestų tinklas, iš pradžių retas, tačiau laikui bėgant tankėjantis.

Šiuolaikinė savivaldos samprata

Šiuolaikinėje visuomenėje svarbu, kad jos nariai būtų aktyvūs piliečiai. Valstybė suinteresuota valdymo optimizavimu. Lietuvos Respublikos Knstitucijos 10 straipsnis skelbia, kad Lietuvos Valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valsybinius darinius. Tai parodo valstybės sandoros forma. Lietuva yra unitarinė valstybė ir atskiros teritorijos dalys neturi valstybinių darinių elementų, tačiaudemokratinės valstybės valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių ar kelių institucijų atstovų rankose ir vykdomas vien centralizuotai. Esant decentralizacijai centrinės valdžios funkcijosperdaduomos savyvaldyėms, kurioms vadovauja išrinkti vadovai ir kurios dispanuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių yptumų, todl viešųjų reikalų tvarkymas negal būti nutuolęs nuo gyventuojų bendruomenės.

Vietos savivalda įstatymais laiduojama savivaldybėms – valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Vietos savivalds suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir

įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomasias

___________________________________________________________________________________

„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.

“Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” Teisinės informacijos centras V., 2002.

institucijas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Vietos savivalda reiškia, kad vietos institucijos pagal įstatymus turi teisę ir gali tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.

Vietos bendruomenės interesams atstovauja vietos savivalos institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldos interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savyvaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskrimas, nereiškia kad valstybė atisako remti savivaldą.

Konstitucijos 120 straipsnis numato, kad valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos institucijų savarankiškumo principas reiškia, kad pagal savo kompetenciją jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus. Jų priimtasteisėtas sprendimasneturi būti derinamas ar vėliau tvirtinamas valstybės institucijų ir negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldos institucijos veikia teritorijoje, kuri kartu yra ir valstybės teritorija, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.

Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinamakaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri nėra tiesiogiai pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institųcijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės
valstybės interesų derinimo.

Savivalda Lietuvoje grindžiama šiais principais:

1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai (toliau – tarybos nariai) už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;

2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant

apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;

3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus;

4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus;

5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma;

6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;

7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais;

8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų

veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;

9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių.

Savivaldybės principai nėra konstanta. Pagrindinės nuostatos, kurioms remiantis buvo organizuojama savyvaldybių veikla ir nustatomos vietos bendruomenės teisinis režimas, kito. Atkrus nepriklausomybę keletą kartu buvo daromos pataisos. Dabartiniame vietos savivaldos įstatyme nebeliko savivaldybių ekonominio savarankiškumo principo ir ypač pabrėžiamos vietos bendruomenės galios.

Savivada supanuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų, tačiau ši laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nereiškia galimybės ignoruoti valstybės interesus, todėl ypač svarbus avyvaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Vienu atveju tai reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir fofrmomis remiant savivaldybes, kitu – koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų, trečiu – valsybei prižiūrint savivaldybių veiklą įstatymo apibrėžtomis formomis.

„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.

“Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” Teisinės informacijos centras V., 2002.

“Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija” V., 2002.

Savivaldos sistemos

Šiuo metu yra žinomos trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos:

• Anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų, municipaltetai savarankiškai valdo pagal savo įgaliojimus (pažeidus įgaliojimus vyriausybė gali įsikišti);

• Prancūziškoji, leidžianti centrinei valdžiai įsikišti per specialiai skiriamus atstovus arba kitomis formomis;

• Vokiškoji, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius pagal įstatymų reikalavimus.

Šios sistemos pasaulyje susikūrė XIX amžiuje ir veikia iki šiol. Atsižvelgiant į istorines aplinkybes ir savivaldybių veiklos tradicijas, Lietuvos vietos savivaldos sistemą, galime apibūdinti kaip turinčią vokiškosios ir prancūziškosios sistemos pagindų. Pagal naujausius vietos savivaldos ir valdymo teisės aktų pakeiimus r administracinės priežiūros mechanizmą šiandien lietuviškoji sistema turi daugiau prancūziškosios savivaldos sistemos bruožų.

Vietos bendruomenės teisinis statusas

Svarbiausiu savivaldos elementu laikytina vietos gyventuojų bendruomenė. Vietos bendruomenė supranatama kaip atitinkamoje teritorijoje gyvenantys žmonės, susiję bendrais viešaisiais poreikiais ir interesais. Bendruomenė steigia jai atstovaujančias institucijas, pati priima sprendimus aktualiais gyvenimo klausimais. Aktyvų vietos gyvenojų dalyvavimą savivaldos procesuose lemia visuomenės iniciatyva. Be pliečių dalyvavimo rinkimuose, yra kitos piliečių tiesiginės demokratjos forms vietos saivaldoje:
sueigos, apklausos, peticijos, gyventojų tiesioginis dalyvavimas rengiant sprendimų projektus.

Gyventojų bendruomenei savivaldybėje atstovauja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris rūpinasi bendruomenės interesais ir atstovauja bendruomenei seniūnijoje prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat jis supažindina seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus. Jeig reikalai susiję su seniūno veikla, gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas gali

_________________________________________________________________________________

“Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija” V., 2002.

apie juos pranešti merui. Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais.

Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas:

1) atstovauja bendruomenės interesams seniūnijoje, savivaldybės institucijose ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose;

2) teikia informaciją atstovaujamos bendruomenės gyventojams apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų,

apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių bei Vyriausybės atstovo funkcijas, jų darbo laiką ir darbo tvarką;

3) skatina bendruomenę prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją (kelius, gatves, aikštes, kapines ir kitus infrastruktūros objektus), plėtoti bei organizuoti kaimo (miesto, miestelio) kultūrinį ir sportinį gyvenimą;

4) prireikus organizuoja gyventojų apklausas ir gyventojų susitikimus su tarybos nariais, seniūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi arba šio įgaliotu atstovu, kitais

savivaldybės bei valstybės institucijų atstovais.

Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas turi teisę gauti informaciją apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos struktūrinių padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų, apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių, Vyriausybės atstovo funkcijas ir darbo laiką. Šią informaciją gyvenamosios vietovės

bendruomenės atstovui teikia seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūnas.

Vietos savivalda yra sudėtinė demokratijos dalis ir viena iš tautos valios išraiškos formų. Būdama viena iš demokratijos formų vietos savivalda konkreizuoja ir praplečia piliečių teises ir pareigas.

Piliečių teisė dalyvautitvarkant viešuosius reikalus pripažįstama kaip vienas iš demokratijos principų, todėl Europos vietos savivaldo chartija numato, jog vietos savivaldos principą turi pripažinti šalies vidaus įstatymai, o kur būtina, ir konstitucija.

Dabar traumapai norėčiau užsimint apie Europos savivaldos chartija. Kas tai yra? Suvokdama vietos valdžios svarbą, Europos Taryba subūrė Europos vietinės ir regioninės savivaldos kongresą (CLARE). Šis vietos ir regionines savivaldas Europos Taryboje atstovaujantis organas savo veiklą grindžia Europos vietos savivaldos chartija, t. y. tarptautine konvencija, reikalaujančia, kad ją ratifikavusios Europos valstybės laikytųsi tam tikrų sąlygų, principų ir tradicijų. 1985 m. spalio 15 d. parengtoje ir nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Europos vietos savivaldos chartijoje išdėstomi bendri europiniai standartai tam, kad būtų ginamos bei plečiamos vietos savivaldų teisės bei laisvės. 1993 m. stodama į Europos tarybą Lietuva įsipareigojo pasirašyti ir ratifikuoti Europos vietos savivaldos chartiją. 1996 m. lapkričio 26 d. Strasbūre ši Chartija buvo pasirašyta, tačiau ratifikuota tik 1999 m. gegužės mėnesį ir įsigaliojo Lietuvoje 1999 m. spalio 10 d. užimdama deramą vietą Lietuvos teisinėje sistemoje. Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Chartijos ratifikavimas neabejotinai buvo teigiamas žingsnis plėtojant demokratiją, įgyvendinant decentralizacijos ir subsidarumo principus Lietuvoje. Kodėl Europos vietos savivaldos chartija yra Lietuvai svarbus dokumentas? Chartija įtvirtina vietos savivaldos konstitucinio ir teisinio pagrindo principą, nustato vietos savivaldos masto, bendruomenės teritorijos ribų apsaugos, savivaldos institucijų administracinės struktūros, vietos valdymo institucijų administracinės priežiūros bei kitus svarbius vietos savivaldos organizavimo ir veiklos principus. Chartija įpareigoja šalis laikytis pagrindinių taisyklių, garantuojančių politinę, administracinę bei finansinę vietos valdžios institucijų nepriklausomybę. Joje įtvirtinta nuostata, kad savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas. Chartija dažnai vadinama „mažąja savivaldos konstitucija“, ji suteikia teisines garantijas tolesnei savivaldos plėtrai, padeda spręsti dažnai problematiškus centrinės ir vietos valdžios santykių klausimus.

Lietuvos savivaldos institucijų tvarka ir formos

Vietos savivaldą įgyvendina renkamieji ir nerenkamieji oganai pagal įstatymo ir tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Be
savivaldybėje derinamos tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Viais atvejais būtina, kad veiktų atstovaujamoji savivaldos institucija, o valstybės įstaigoms bei tarnautojams neleidžiama vykdyti savivaldos funkcijų. Tik tuomet, kai nesuformuojamos savivaldos institucijos ir jų funkcijos vykdomos netinkamai, įvedus tiesioginį valdymą, valstybės tarnautojai – Vyriausybės įgliotiniai – laikinai turi savivaldos įgaliojimus. Savivaldą turi teritorinį pagrindą. Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams, ją įgyvendina išrinktos savyvaldybių tarybos ir jų suformuotos vykdomosios institucijos.

Savivaldos institucijos sprendžia vietinio lgio klausimus, taip pat ir kai kurių valstybinių įgaliojimų

„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.

“Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės” V., 1996.

klausimus, kurie pateikiami vietos savivaldos institucijoms. Vietinės reikšmės klausimai – tai gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimas (aprūpinimo klausimai), kuriuos geriau gali spręsti savo atsakomybe patys gyventojai ir jųsuformuotos institucijos. Taip vykdoma valstybės valdymo decentralizacija ir išplečiamos piliečių teisės spręsti gyvenimiškas problemas. Nustatydamas savivaldos institucijų įgaliojimų ribas įstatymas batsižvelgia į materialines-finansines savyvaldybės galimybes ir atitinkamų klausimų sprendimą vastybiniu lygiu.

Pgal Europos vietos savivaldos chartiją savivados teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu, tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžias vykdomasias institucijas. Ši nuostata neturi daryti įtakos piliečių galimybei rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ir naudotis bet kuria kita tiesiogine piliečių dalyvavimo forma, kur tai leidžia statusas. Pavyzdžiui, anglosaksų teisinės sistemos šalyse vienas iš savyvaldos (municipalinės) teisės požymių apibūdinamas, kad, priešngai tarptautinei teisei, tai yra teisė, veikianti valstybėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijojos 119 straipsnis skelbia, jog savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Jį įgyvendinama per atitinkamas savyvaldybių tarybas. 1996m. gruodžio 12d. buvo padarytas Lietuvos Respublkos Konsituijos pakeitimas, ir dabar savyvaldybių tarybų narius trejiems metams renka administracinio vieneto gyventojai – Lietuvos Respublkos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir teisiogine rinkimu teise, slaptu balsavimu. Integracijos į Europos Sąjungą laikotarpiu kreipiamas dėmesys ir į vietos savivaldos ir valdymo organizavimo procesus. Kelamas klausimas dėl pilietybės reiklavimo atsisakymo renkant savivaldybių tarybų narius.

Pagal vietos savivaldos įstatymą savivaldos institucijos yra šios: taryba,valdyba, meras. Savyvaldybės taryba (atstovaujamoji institucija) ir savyvaldybės valdyba bei savivaldybės meras (vykdomosios institucijos) įgyvendina vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendrumenės interesams tenkint. Atstovaujamąją vietos savivaldos instituciją – tarybą sudaro savivaldybės tarybos nariai. Savivaldybės tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų toje savivaldybėje skaičiaus ir svyruoja nuo 21 iki 51 nario.

Savivaldybės tarybos nariai renkami bendrais rinkimų principais pagal proporcinę rinkimų sistemą balsuojant už politinės partijos sąrašą ir iš sąrašo išrenkant tris kandidatus, kuriuos rinkėjas nori matyti sąraše.

Sprendimai taryboje priimami kolegaliai. Taryba sudaro vydomąsias institucijas, veikiančias per visą kadenciją. Iš tarybos narių renkamas savivaldybės merasir mero siūlymu – vienas ar keli mero pavaduotojai. Meras ir jo pavaduotojai renkami slaptu balsavimu. Jie laikomi išrinktais, jeigu už jų kandidatūras balsavo tarybos narių dauguma. Iš tarybos narių taip pat sudaroma kolegiali vykdomoji institucija – valdyba. Jos narių skaičių nustato pati taryba. Pirmajame naujai išrenktame tarybs posėdyje turi būti išrinktas savivaldybės meras.

Buvusių savivaldybės institucijų įgaliojimai nustoja galioti, kai į pirmąjį posėdį susrenka naujai išrinkta taryba. Pirmajame tarybos posėdyje atsistatydina meas r vadyba. Savivaldybės institucijų įgaliojimai taip pat pasibaigia, kai savivaldybės teritorjoje įvedamas tiesioginis valdymas. Tokiu atveju valdymą organizuoja Vyriausybė.

Savivaldos institucijos, vykdydamos įstatymais ir veiklos reglamentu pavestas funkcijas, veikia pagal savo kompetenciją. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstmos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijas. Viešojo administavimo funkcijas įstatymų numatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, valdba, meras, savivaldybės administracija, kitos įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai, kuriems tesės aktai ir savivaldybės tarybossprendimai suteikia vešojo administravimo teisessavivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba kiti fiziniai bei juridiniai asmenys pagal su savyvaldybėmissudarytas
jų funkcijai detaliai apibūdina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

Tokia savivaldybių santvarka egzistuoja Lietuvoje. Kuom inai pranašesnė ir kuo skiriasi nuo kitų Europos Sąjungos šalių savivaldos sistemų aš toliau pabandysiu išanalizuoti. Pirmiausia norėsiu apžvelgt mūsų kaimynų Estijos, Lenkijos ir Latvijos šalių savivaldybes.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3587 žodžiai iš 7164 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.