Mykolas Ruikys 12β
[pic]
Vincas Mykolaitis Putinas
(1893 – 1967)
Eilėraščio “Skriski, are” analizė
Vincas Mykolaitis Putinas gimė 1893m. Baigęs kunigų seminariją buvo
įšventintas į kunigus. 1917 metas išleido pirmąją knygą eilėraščių rinkinį
„Raudoni žiedai“.
Sielvartas yra viena svarbiausių Vinco Mykolaičio Putino temų. Aukštai
iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją, menininkas tikėjo gyvenimo
idealais. Visas kūrybinis darbas ir jo vaisiai per skausmą, vidinę kovą,
klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas nepesimistinis ar religinis.
Jis yra dvasinės stiprybės ir pažinimo dvasios išraiška. Vinco Mykolaičio
Putino kūryboje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus.
Tai puikiai parodo vienas iš jo darbų „Skriski, are“.
Pirmame posme autorius bendrauja su lyriniu veikėju aru, antrajame jis jau
persikūnija į „lyrinio aš“ vietą, jo pojūčius. Tuo jis nori parodyti
gyvenimo sąsajas, laisves, ramybės troškimą, neakivaizdžiai nusakomą
mirtį, išgyvenimus. Perteikia sielos ir gyvenimo ryšį. Autorius
bendraudamas su aru išreiškia skirtumą tarp dangaus ir žemės, tarsi
bendraudamas su savo siela.
V.M. Putinas nepavydi dangaus aukščio ir tuo parodo nuoširdumą, bei
savigarbą: „Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Būt vergu savosios
žemės tu nemoki.“
Nematęs ir nepajutęs dangaus šviesos ir šilumos, nesmerkia aro dėl
nemokėjimo išgyventi žemėje: „Aš tau laisvės ir dangaus nepavydėjau, Nors
tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.“
Išryškėja gyvenimo supratimo, mokėjimo nepasiduoti gyvenimo kančių
išgyvenimams problema. Bet visą problemą išsprendžia autoriaus nepavydus
nuomonės išsakymas, turinčiam daugiau erdvės, galinčiam aukštai ir
nevaržomai kilti į dangų arui. Kiekviena siela anksčiau ar vėliau ten
pakils…
Autorius kūrinyje kalba apie žmogaus sielą, prigimtį, išgyvenimus…
Sutapatindamas visą prasmę, save perkelia į aro vaidmenį, tuo norėdamas
sulyginti sielą ir prigimtį su paukščiu, norėdamas pavirsti paukščiu ir
nevaržomas įrodyti sielos prasmę, bei gyvenimo reikšmę. Todėl eilėraščio