Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas
Tikrino:
VILNIUS
1998Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas—dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai.
XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų. Daugelis visuomeninių pastatų mūsų dienų nepasiekė. Palyginti geriau išsilaikė dauguma kulto pastatų. Kai vėlyvosios gotikos laikotarpiu Vidurio Europos šalyse paplito keletas halinių bažnyčių variantų, Lietuvoje statyti tik dvejopi – trijų travėjų kvadratiniai ir keturių arba penkių travėjų stačiakampiai pastatai. Visi jie yra trinaviai su presbiterija užsibaigiantys trisiene apsida.
Seniausias pasiekęs mūsų dienas halinis kvadratinis pastatas su šventoriaus tvora Lietuvoje – Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. Pastatyta XIV amžiuje dar prieš krikščionybės įvedimą, matyt Vilniuje gyvenusiems užsienio amatininkams ir pirkliams. Tuo metu šalia bažnyčios ėjo viena gyviausių magistralių – Trakų kelias, kuris tik XVI amžiuje pastačius miesto sieną su vartais buvo pakreiptas dabartine trasa.
Per 600 metų šv. Mikalojaus bažnyčia ne kartą buvo remontuota ir perstatyta. XVI amžiaus pradžioje sumūryti stulpai ir suskliausti stulpai.
Kretingos gatvė lanku juosia netaisyklingo plano šventorių, aptvertą mūro tvora. Bažnyčia stovi šventoriaus viduryje, nedideli jos tūriai mažai išsiskiria iš aplinkos. Bažnyčia – halinė. Pastato planą sudaro ne visiškai taisyklinga keturkampė 13315 didumo, trinavė, trijų travėjų halė ir trumpa, platesnė už centrinę navą presbiterija, kurią užbaigia disimetriška trisienė apsida.
Prie presbiterijos šiaurės vakarų šono yra trijų tarpsnių varpinės bokštas, kurio aukštis 23,9m, ir išsikišusi zakristijos patalpa. Įeinama į bažnyčią iš pietvakarių galo ir iš šiaurės vakarų šono (čia yra nedidelis XIX amžiaus pristatytas prieangis). Seniausios dalies (navų ir presbiterijos) sienų mūras kiautinis: viduje lauko akmenys, o paviršius mūrytas iš stambių tamsiai raudonų plytų. Sienos storis navų dalyje – 1,25m, o presbiterijoje — 1,15m. Mūrijimo technika gotikinė, nors yra fragmentų, ypač pietryčių fasade, kur plytos rištos netaisyklingai. Galima matyti pasikartojančiomis trumpinėmis ir ilginėmis plytomis sumūrytų vietų. Sienų paviršiuje yra nemažai juodų perdegintų plytų galų. Siūlės vidutiniškai trijų centimetrų storio, rievėtos. Šiaip sienos ne visai tiesios, kampai ne visai statūs, apsidos planas netaisyklingas. Kampus įstrižai remia kresni kontraforsai. Gotikinės bažnyčios dalies tinkuota tik nišos, apvadai ir frontonai. Vėliau pastatyto varpinės bokšto ir zakristijos pastato sienos tinkuotos. Stogai ir kontraforsai dengti čerpėmis.
Eksterjeras pasižymi darnia įvairių tūrių kompozicija, tačiau fasaduose puošybos mažai , vyrauja sienos plokštuma. Pagrindinis pietvakarių fasadas simetriškas (20,2m aukščio ir 17,5m pločio). Jo ašyje arkinis portalas, papuoštas įgaubtų plytų dvieiliu apvadu ir reljefiškai kampu sumūrytų plytų archivoltu. Virš portalo yra vargonų choro langas, o šonuose dvi poros nedidelių į vidurį aukštėjančių frontono arkinių nišų. Frontoną skiria nuo sienos plokščia įgilinta frizo juosta. Trikampį frontoną puošia trys grakščių smailiaarkių nišų grupės. Navų dalies ir presbiterijos langų arkutės barokinės (permūryta XVIII amžiuje). Apsidos sienose yra po aukštą gilią arkinę nišą, pastogės frizą sudaro kampu dėtų plytų eilė ir tinkuota juosta.