V mykolaitis – putinas iš saulėtų vaišių
5 (100%) 1 vote

V mykolaitis – putinas iš saulėtų vaišių

V. Mykolaitis – Putinas „Iš saulėtų vaišių“

Simbolistų kūryba panaikino ribas tarp regimo ir nujaučiamo, konkretumą, žemiškumą susiejo su nematoma žmogaus dvasios realybe. Šiai nuostatai paklūsta ir V. Mykolaičio – Putino eilėraščių rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ pasaulis – sudėtingas prieštaravimų, šviesos ir šešėlių žaismo darinys. Čia daugialypė būtis ir jos ieškojimai problematiški, tačiau integralumo pojūtis ir nors akimirkai atrasta sielos laisvė yra per daug reikšmingi, kad žmogus jų atsisakytų. Būtent todėl svarbiausiais eilėraščio „Iš saulėtų vaišių“ prasminiais akcentais tampa vidinis nušvitimas, savotiškas praregėjimas – „palaiminti, kurie tiki nematę“, palaiminti, kurie gyvenime ieško aukštesnės jėgos, idealo prisilietimo, nors ir niekad nesugaunamo.

Eilėraščio tema bendra visai poeto ankstyvajai lyrikai – pasaulio slėpiningumas, sielos disonansai šiame kūrinyje yra ašis, apie kurią komponuojami lyrinio subjekto jausmai ir mintys. Vaizduojamas žmogus nėra minios dalis. Tai ryški, išskirtinė asmenybė, linkusi į savistabą ir savianalizę, todėl neatsitiktinai kalbama pirmuoju asmeniu – monologas įgauna ryžto, didingumo, be to, asmeniškumo įspūdį. Siekiama pažinimo, prasmės pojūčio, nors tuo pačiu suvokiama, jog tobulėjimas įmanomas tik per kančią. Apskritai šis žmogus turi kūrėjo dvasią- nerimstančią ir besiilginčią. Įdėmus žvilgsnis į pasaulį, kritiškas savęs, savo būties vertinimas ir begalinis laisvės poreikis tik patvirtina tokią prielaidą. Saugodamas individualumą, kaip būtiną kūrybos sąlygą, lyrinis subjektas vis dėlto neneigia savo priklausomybės amžinybei, visatai, savo priklausomybės Dievui. Tačiau tik šiuo atžvilgiu jis tėra kažkokios sistemos dalis, visa kita sprendžiama sielos gelmėse, kur žmogus lieka vienas ir turi pats išspręsti savo gyvenimo dilemas. Todėl kontempliacija, susimąstymas, stebėjimas – pagrindiniai eilėraščio vaizdų atsiradimo veiksniai, o pats lyrinis vyksmas vis gilėja bei stiprėja, nes pasaulio prieštaringumas gimdo nesibaigiančią jausmų kaitą: tai rezignaciją keičia ryžtas, tai liūdesį – džiaugsmas ir tokia išorinės bei vidinės erdvės dinamika neigia bet kokią neginčijamų išvadų galimybę, pasaulis negali egzistuoti status quo būsenoje. Nei laikas, nei erdvė nesustingę, daiktų kontūrai piešiami neryškia linija, o kartais tai tiesiog kelios detalės, akimirkai išplėštos iš realybės.

Sudėtinga ir nevienalytė ne tik žmogaus dvasinė realybė, bet ir eilėraštyje vaizduojama erdvė, kuri skyla į kelias opoziciškas plotmes. Namo ar būsto ženklas siejamas su siela, vidiniu pasauliu, kur priimami esminiai sprendimai, kur žmogus susitelkia ties svarbiausių būties problemų nagrinėjimu. Tai mąstymų ir kančios vieta, nuolat keičiama išorinio pasaulio atspindžių. Ji aiškiai siejama su vienatve, kone askeze („lig sutemų meto tyloj išrymojęs, <…> vienas išeisiu tyliai pro duris“). Išorinis pasaulis taip pat dvilypis ir kiekviena iš tų dviejų pusių savaip artima žmogaus prigimčiai – dvasios žemumų bei aukštumų konfliktui. Būties dualistiškumas neišvengiamas, jis ir nulemia gyvenimo dramatiškumą, nuolatinį buvimą „tarp“ – tarp žemės ir dangaus, tarp idealo ir realybės. Dvipoliškumas, ryškūs kontrastai tik pabrėžia tų pradų opoziciškumą, nesuderinamumą, be to, pati eilėraščio situacija yra nestabili, tarsi perėjimas iš vieno kraštutinumo į kitą. Žmogus sugrįžta į save iš vienos erdvės, kad vėliau išeitų į kitą. Toji kelionė, ėjimas ir sudaro kompozicinį eilėraščio pamatą, vienintelę regimą siužetinę liniją.

Negalima teigti, jog lyrinis subjektas pasmerkia gamtiškąją, inkstinktų valdomą prigimties dalį. Žemė – gaivalinga, galinga, aistringa, pilna gyvenimo geismo. Ji – šviesos ir džiaugsmo šaltinis. Tokia būtis panaši į trumpą ir ryškų degimą. Akcentuojamos spalvos, pojūčių pilnatvė: garsai („ūščioja“, „gaudžia“), vaizdai („sūkuriai spindulingi“), kvapai. Tačiau ta harmonija vienpusiška ir paviršutiniška, priimtina tik elementarių poreikių vidutinybei. Ši realybė tegali išmokyti imti ir džiaugtis („saulėtų vaišių“), tačiau žmogus, vien gaudamas ir nieko neduodamas, gyvendamas be jokių pastangų, skursta dvasiškai, greit pailsta ir perdega.

Būtis tampa prasminga dovanodama, šviesdama pasauliui – tai ypač ryškiai jaučiama paskutinėje eilėraščio strofoje. Be to, laimė pati savaime yra ir priežastis, ir atsakymas, todėl ji nekelia žmogui jokių klausimų, jokių problemų, ji neverčia kentėti. Ne veltui skausmas turi daug veidų, o džiaugsmas – tik vieną. Kančia padeda atsigręžti į save, verčia veikti ir individas nebelieka vien pasyvus gyvenimo stebėtojas. Tik tuomet žmogus užsigrūdina, nes jam suteikiama galimybė dvasiškai tobulėti. Todėl, užuot pasitenkinęs lengvai pasiekiama laime, kūrėjas jos atsisako – dvasia nepajus laisvės ribotoje erdvėje. Lyrinis subjektas užveria duris, atsiribodamas nuo primityvumo bei laikinumo („plaštakės“), nes jaučia, jog silpsta jo dvasinės ir kūrybinės jėgos. Tai momentas, kai pajuntamas nebūties ir beprasmybės alsavimas („širdį nykybės šešėliu apsupo“), taigi visa šviesa, visos malonumų saulės –
paviršutiniška saviapgaulė.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 853 žodžiai iš 1521 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.