Vadas į moralės filosofiją
5 (100%) 1 vote

Vadas į moralės filosofiją

Turinys:

1. Moralės ir etikos santykis………………………………………………………………………………….2

2. Moralės filosofijos raida……………………………………………………………………………………2

3. Moralės filosofija filosofijų struktūroje……………………………………………………………….3

4. Moralės filosofijos objektas, struktūra ir tipologija……………………………………………….3

5. Dorybingumas …………………………………………………………………………………………………4

6. Normatyvinė etika…………………………………………………………………………………………….4

7. Deontologija. I. Kanto moralės koncepcija…………………………………………………………..5

8. Moralės filosofijos humaniškumas……………………………………………………………………..6

9. Moralės filosofija kaip principas………………………………………………………………………..8

10. Teologinės etikos koncepcijos………………………………………………………………………….9

11. Utilitarizmo etikos koncepcija………………………………………………………………………….9

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………11

1. Moralės ir etikos santykis

Dažnai etika, moralė ir dorovė traktuojamos kaip tapačios sąvokos (vartojamos lygiagrečiai). Jos nėra diametraliai priešingos, bet visgi šiek tiek skirtingos. Kartais pabrėžiama, kad etika – tai daugiau teoriniai samprotavimai, tuo tarpu moralė siejama su praktiniais sprendimais bei elgesiu. Kalbant apie atskiro individo elgesį, dažniau vartojama moralės sąvoka, tuo tarpu gvildenant profesinį elgesį, tinkamesnė etikos sąvoka.

Pirmą kartą su moralės sąvoka susiduriame Aristotelio veikaluose. Romėnai, orientuodamiesi į graikų patirtį, ypač į Aristotelį, išvedė būdvardį moralis (dorovingas), o dar vėliau imtas vartoti žodis moralitas (moralė). Lietuvių kalboje vartojamas žodžio moralė sinonimas – dorovė.

Kiekviena visuomenė savo nariams kelia tam tikrus reikalavimus. Jie gali susiformuoti įpročių, tradicijų pagrindu, gali būti kilę ar susiję su religija, religine praktika ar kosmologiniu supratimu apie tos visuomenės vietą visatoje.

Moralės (dorovės) ištakos – žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali (atskira, nepakartojama) ir visuomeninė būtybė (socialinio junginio dalis). Toks žmogaus padėties dvilypumas sąlygoja dorovės reikalingumą. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moralė nėra abstraktaus mąstymo, bet socialinės išminties produktas. Ji kuriama ir patikrinama per ilgesnį laiką.

Moralė – tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Dorovę sudaro du elementai:

– tikėjimai, įgaunantys vertybių ir principų formą;

– jų pagrindu besiformuojantis elgesys.

Įpročiai atsispindi praktikoje, tikėjimuose, nuomonėse. Moraliniai sprendimai (vertinimai) rodo suvokimą apie tai, kaip viskas vyksta. Moralė atspindi tikėjimus apie tai, kas yra gera, bloga, teisinga, neteisinga [6, 11].

Samprotavimai apie moralę bei etiką negali būti painiojami su aiškinimais apie tai, kas yra geros manieros (etiketas). Moraliniai ar etikos samprotavimai yra svarbesni nei etiketo reikalavimai.

Galima teigti,kad moralė atsispindi skirtingose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais susiformavusius požiūrius ir elgesio taisykles bei standartus, o etika yra kritinė moralės analizė. Moralė atspindi esamą praktiką, kurią analizuoja, studijuoja ir vertina etika. Moralė yra istorinė, konkreti, santykinė, tuo tarpu etika siekia racionalių, objektyvių, universalių normų [6,12].

2. Moralės filosofijos raida

Moralės raida r tobulėjimas sietinas su žmonių visuomenės raida. Pirmykštės visuomenės dorovė rėmėsi kolektyviniu darbu ir vartojimu. Solidarumas ir kolektyvizmas buvo pagrindinės vertybės (visi už vieną, vienas už visus).

Šiuo laikotarpiu vyravo gentinis uždarumas, tamsumas, prietaringumas. Vergovės laikotarpiu visuomenės dorovė poliarizuojasi, atsiranda skirtingos gėrio, žmogiškumo, teisingumo supratimas. Feodalizmo epochoje dorovės normos susipina su religija, ribojamas žmogaus savarankiškumas, iniciatyva. Kapitalizmo sąlygomis dorovės pagrindu tampa individualizmas, iškeliamas laisvės ir lygybės idėjos. Postindustrinėje visuotinės gerovės visuomenėje moralės pagrindu ir toliau lieka individualizmas, išryškėja dorovės sąvokų įvairovė.

Atskirose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais gali vyrauti nevienodos moralinės normos. Tačiau egzistuoja ir bendražmogiškos moralės normos, patikrintos žmonijos evoliucijos bėgyje ir priimtinos didesnei žmonijos daugumai. Iš tokių normų paminėtinos: teisingumas, laisvė, žmogaus orumo pripažinimas ir kt. [6, 13].

3. Moralės filosofija filosofijų struktūroje

Moralės filosofija yra neatsiejama filosofijos studijų dalis. Pagal I. Kantą yra keturi pagrindiniai klausimai filosofijoje: 1. Ką aš galiu žinoti? 2. Ką turiu daryti? 3. Ko galiu tikėtis? 4. Kas yra
žmogus?

Jie tarsi parodo, į ką turėtų orientuotis filosofija kaip mokslas, būtent: pateikti fundamentalius pagrindus visiems kitiems mokslams, įskaitant ir gamtos bei socialinius mokslus, pvz. visuomenės sveikatą. Filosofijos struktūroje yra išskiriamos šios pagrindinės problemų grupės:

Ontologija – mokslas apie būtį, kaip viso ko pagrindą ir esmę. Ieško atsakymų į klausimus kas yra tikrovė, kokia būties, daiktų egzistavimo ar pasaulio prigimtis, kokie pvz. esaties principai ir panašiai.

Gnoseologija – pažinimo teorija, logika, kalbos ir mokslo filosofija. Ieško atsakymų į klausimus, kaip galima ir ar galima pažinti tikrovę, tokia kokia ji yra, kitaip sakant, kas yra tiesa. Kokios mūsų mąstymo ribos, ar mūsų žinios yra objektyvios ar subjektyvios, kaip verifikuoti sudėtingus reiškinius gamtoje ir socialinėje realybėje – proto ir logikos pagalba ar daugiau pasikliauti pojūčiais. (Ką aš galiu žinoti?)

Religijos filosofija – dievo ir religijos apmąstymai (Ko galiu tikėtis).

Antropologinė filosofija (Kas yra žmogus), estetika, teisės filosofija, socialinė, kalbos filosofija etc.

Moralės filosofija arba etika – mokslas, kuris tyrinėja plačiąja prasme gėrio ir blogio santykį. Moralės filosofija kelia klausimus apie tai, kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai pasirenkama) kaip atskirti vieną nuo kito, kodėl reikia deramai elgtis, kas yra pati moralė, kokiais principais remtis praktiniame gyvenime ir pan. Moralės filosofija siekia teorinio moralės sąvokos pagrindimo ir optimizuoti praktinę veiklą normų ir atitinkamų taisyklių pagrindu. (Ką turiu daryti?)

Moralės filosofija yra praktinė filosofija, todėl jos uždavinys – rasti tokius praktinių problemų sprendimo modelius, kurie būtų pagrįsti fundamentinių filosofijos teorijų pagrindu. Taigi, moralės filosofijos paskirtis sujungti teoriją ir praktiką. [1; 2-3p.]

4. Moralės filosofijos objektas, struktūra ir tipologija

Moralės filosofija arba metaetika – yra filosofijos mokslo dalis, kuri siekia atsakyti į klausimus: ką daryti, kaip veikti, kaip elgtis. Moralės filosofijoje svarbiausia yra praktinės veiklos pagrindimas, kuris dažniausiai pasireiškia per tos veiklos standartizavimą per normas, taisykles ar principus.

2.1 Objektas. Moralės filosofijos objektas yra praktinė veikla, plačiąja prasme. Praktinė veikla yra suprantama kaip gėris, ar tiksliau, moralinis gėris, atskiriant pastarąjį nuo instrumentinio gėrio (pvz. geras laikrodis) sampratos. Praktinė žmogaus veikla apima šias sritis: žmogaus elgesį, charakterio ypatybes, dorybes, individualius žmonių tarpusavio santykius taip pat individo santykius su bendruomene/organizacija/visuomene, ar vienos bendruomenės/organizacijos/visuomenės santykius su kita. Taigi, moralės filosofijos tyrimo objektas yra daugialypis ir priklauso nuo paties tiriančiojo sąmonės, išankstinių nuostatų, etoso (aplinkos) ir kultūros, kurioje ji/jis gyvena. Vis dėl to, galima teigti, kad svarbiausias klausimas čia yra ‘kas yra moralė’ ir kokia jos reikšmė ir prasmė filosofinių svarstymų kontekste.

2.2 Struktūra. Šiandien yra išskiriami trys šio klausimo sprendimo lygmenys: konceptualusis (meta-etinis), normatyvinis ir faktinis (empirinis). Atitinkamai ir sampratos apie moralę yra meta-etinio, normatyvinio ar aprašomojo pobūdžio.

Konceptualiu lygmeniu šią problemą sprendžiančios teorijos orientuojasi į normatyvinių teorijų ir koncepcijų, kuriais grindžiami moralumo kriterijai, analizę ir paiešką. Metaetika yra tiria moralinio diskurso logiką, tai yra, ne kaip privalu elgtis, o kaip privalu mąstyti apie elgesį.

2.3 Ekskursas. Moralė ir dorovė. Moralė ir dorovė nėra sinonimai – elgtis dorai nelygu elgtis moraliai. Moralė yra siejama su pareiga, todėl yra siejama su tuo, kas privalu visiems. Moralės sąvoka atlieka reguliuojančiąją funkciją, todėl “sakydami ‘moralus’ turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę, nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Tai reiškia, kad moralė turėtų būti suvokiama kaip atitinkamos elgesio normos, taisyklės, idealai ar principai, kurie įpareigoja ir tuo pačiu angažuoja sąmonę priimti vieną ar kitą sprendimą, daryti vieną ar kitą veiksmą. Pavyzdžiui, gerai atlikdami savo darbą, elgiamės moraliai, bet nebūtinai dorai.

Dorovės sąvoka nusakomas praktikos vertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus, kuriuos prisiima pats moralės subjektas. Tai savanoriškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kurį objektyviai motyvuoja ne asmeninės nuostatos ar tam tikros taisyklės, bet pati esamybė, kaip tokia, o konkrečiau socialinė tikrovė, kurioje gyvenama, dirbama, veikiama. Dorovės sąvoka šia prasme nurodo, kad elgiamasi ne iš pareigos, bet dėl paties subjekto noro ar valios, pvz., gerai atliekamas darbas, nes jis suteikia pasitenkinimą ir padeda realizuotis asmenybei. Sakydami doras turėsime galvoje “turinio, o ne sąžinės aspektą”, t.y. dorovės sąvoka atlieka ne tiek reguliuojamąją ar vertinamąją, kiek aprašomąją (deskriptyvinę) funkciją.

Šie konceptualūs skirtumai bus atskleisti, nagrinėjant svarbiausias normatyvinio lygmens etikos teorines sistemas. [5; 21-23p.]

5. Dorybingumas

Antikos filosofas Aristotelis (4 a. Pr. Kr.) „Nikomacho etikoje“ skiria intelekto (išimtis, intelektas, apdairumas) ir
dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybes. Aristotelis suformuoja išmokstamų įpročių idėją. Jis teigia, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jos atsiranda vėliau, kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir patikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga.

Dorybingumas įgyjamas per veiklą. Tampame teisingais žmonėms, atlikdami teisingus veiksmus, tampame drąsiais – atlikdami žygdarbius. Kartojant tokius pat veiksmus, susiformuoja įprotis. Doras žmogus patiria malonumą atlikdamas dorus veiksmus. Tokie darbai atliekami sąmoningai. [5, 74].

Aristotelio nuomone, žmogus negali turėti priešingų prigimčiai vertybių. Dorovės taisyklės yra technikos taisyklės, susijusios su priemonėmis šiems tikslams pasiekti. Be to, jomis reikia naudotis todėl, kad visi žmonės yra kaip nors sugedę. Galime bet kuriuo metu netesėti pažado ar sulaužyti susitarimą, jei tai mums patiems naudinga, nes egzistuoja tokia prielaida, kad visi žmonės yra nedori, o tie su kuriais bendrauji, gali bet kuriuo metu sulaužyti savo pažadus, jei tik jiems tai naudinga. [7, 15].

6. Normatyvinė etika

Normatyvinė etikos objektas – elgesio normos (kokios jos turėtų būti) ir vertinimai (kaip ir pagal ką vertinti tą elgesį). Normatyvinio lygmens etinės teorijos šiandien skirstomos į dvi pagrindines stovyklas: teleologinės teorijos versum deontologinės teorijos. Šios pagrindinės teorinės kryptys atspindi dar senovės Graikijoje kilusį ir iki šiol neišspręstą ginčą, kurios prielaidos etikoje yra galiojančios ir laikytinos teorijų išeities tašku: tos, kurios etinį idealą – gėrį – laiko tikslu pačiu savaime, ar tos, kurioms gėris yra ne tik žmogaus veiklos padarinys, bet greičiau pati veikla, pats aktas, sudarantys “gėrio – blogio”, ar “deramo – nederamo veiksmo” vertinimą [1; 12-13p.].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1649 žodžiai iš 5477 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.