Vaiko problemos analizė
5 (100%) 1 vote

Vaiko problemos analizė

VAIKO PROBLEMOS ANALIZĖ

1. Problema – meluoja, sunkiai sekasi mokslai.

2. Mantas meluoja beveik visada:

Pvz.: – išpurvino striukę – apkaltino kitus vaikus;

– sugadino televizorių – apkaltino jaunesnį brolį;

– mokytoja kvietėsi tėvus į mokyklą – pats pasirašė raštelyje… ir kt.

Pagrindinė priežastis – noras išvengti bausmės, nes tėvai naudoja autoritarinius auklėjimo metodus. Vaikas dažnai mušamas, baudžiamas. Tėtis ir mama nesugeba išsiaiškinti vaiko elgesio priežasčių. Nesutarimai šeimoje – pagrindinė priežastis to, kad atn vaiko visada rėkia tetis ir mama. Mantas nežino už ką bus baudžiamas, jam tėvai neišaiškina kaip reikia elgtis, kas yra blogai.

3. Mantui – 8 metai, jis mokosi antroje klasėje.

Berniukas gyvena keturių asmenų šeimoje. Butas be patogumų, bet vaikiui yra skirta vieta, kur jis gali mokytis, žaisti.

Mama (Danguolė) – 27 –erių metų, baigusi specialiąją intrenatinę mokyklą. Ją augino seneliai, nes jos šeimoje tėvas negiamai žiūrėjo į mergaitę. Nuo mažens moteris matė šeimos nesutarimus, būdamas neblaivus tėvas išvarydavo žmoną su dukra į gatvę. Nesutaria Danguolė su tėvais ir dabar ( jaučia nuoskaudą dėl to , kad šeimoje buvo mylimas tik brolis). Moteris dirba siuvimo fabrike darbininke.

Tėvas ( Linas) – 31 – ienerių metų, baigus devynias klases, mokėsi profesinėje mokykloje, dirba darbininku geležinkely. Linas labai myli savo mama (įtakos jo teigiamam elgesiui nedaro), tėvas – miręs, paskutinius gyvenimo mėnesius praleido Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Lino tėvai dažnai išgerdavo.

IŠVADOS: Nei motinos , nei tėvo šeimoje nebuvo vaikams išaiškinamos gero elgesio normos. Motina nejautė tėvų meilės, nesugeba ją padovanoti ir savo vaikui. Tėvas (Linas) visada matė savo tėvą, kuris jam tapo autoritetu. Linas nemoka išspręsti problemų – naudoja jėgą

MANTO GYVENIMO ISTORIJA

– būdamas dviejų metukų Mantas buvo iškritęs iš vežimuko

– keturių metukų vaikas naktį buvo išgasdintas, tėtis būdamas girtas mušė mama. Muštynės tarp tėvų šeimoje gana dažnas reiškinys

– kai Mantui buvo šešeri, šeimoje gimė dar vienas vaikas ( Deividas)

Tėvai nesugeba tolygiai paskirstyti dėmesio vaikams.

Mantas jaučiasi atstumtas, niekam nereikalingas.

Mantas privalo prižiūrėti jaunesnį brolį, kai jam nesugeba tinkamai prižiūrėti broliuką ( kuriam viskas leidžiama) jis – baudžiamas. Mantą dažnai tėvai palieka su broliu. Šias metais Mantas visą vasarą prižiūrėjo brolį ,kol tėvai dirbo. Vaikas nemyli savo brolio , nes jam atrodo, kad būtent brolis kaltas, kad jis negali lakstyti lauke, kad brolį tėvai myli labiau negu jį.

MELUODAMAS TĖVAMS, MANTAS NORI JŲ AKYSE BŪTI GERESNIU.

VAIKAI IR MELAVIMAS

MELAVIMAS, KURIS GALBŪT NĖRA RIMTA PROBLEMA

Maždaug 4 – 5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir keistus dalykus. Tai įprasta ir normalu tokio amžiaus vaikams. Jiems patiems klausytis įvairių istorijų ir patiems jas kurti. Tokio amžiaus vaikai nelabai aiškiai skiria tikrovę nuo fantazijų pasaulio.

Vyresni vaikai ir paaugliai gali sumeluoti , kad apgintų save ( išsisuktų iš bausmės, paneigtų atsakomybę už savo veiksmus ir t.t.) . Kartais paaugliai mano , kad melas tam tikrose situacijose yra parankesnis , nes neįmanoma įžeisti kito žmogaus. Paradoksalu, tačiau to jie dažniausiai išvengitia iš mūsų, suaugusiųjų. Tokiais indivudualiais ir gana retais melo atvejais tėvai turėtų pasikalbėti su savo atžalomis apie sąžiningumo, teisingumo ir pasitikėjimo svarbą. Svarbu, kad patys vaikai ar paaugliai galėtų pakankamai pasitikėti suaugusiais ir jaustis pakankamai saugūs, sakydami tiesą. Neigiami – nesąžiningi ar teisingi – reagavimai į tiesos sakymą juos toliau skatins meluoti.

Kaikurie paaugliai įsitikinę , kad melas padeda jiems išsaugoti savo gyvenimo individualumą, savarankiškumą. Melavimas padeda paaugliams pajusti bent psichologinį atskirumą nuo tėvų, kuire nori nuolat kištis ir kontroliuoti savo beveik suaugusių vaikų gyvenimą.

MELAVIMAS, KILĘS DĖL EMOCINIŲ PROBLEMŲ

Kaikurie vaikai jau suvokdami skirtumą tarp teisybės ir melo, pasakoja išgalvotas, tačiau įtikinančias istorijas. Jie tai daro noriai ir entuziastingai, nes taip sulaukia iš aplinkinių daug dėmesio.

Kiti vaikai ir paaugliai – nors atrodo gana socialūs ir atsakingi – ima nuolat meluoti. Jie dažniausiai pajunta, kad melavimas yra lengviausiais būdas įveikti tėvų, mokytojų ar draugų reikalavimus. Šie vaikai iš esmės nėra blogi ar piktavaliai ( ir jie nesistengia tokiaisi būti), tačiau vis pasikartojantis melas tampa blogu įpročiu.

Yra vaikų ar paauglių, kurie nesijaudina dėl melavimų ir nesiprūpina, kaip į tai reaguos kiti žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai. Paaugliai meluodami paprastai slepia kur kas rimtesnes problemas. Pavyzdžiui, paauglys, vartojantis alkoholį ar narkotikus, gali nuolat meluoti, paklausus, kur jis buvo, ką veikė, iš kur gavo pinigų ir t.t.

KA DARYTI JEI VAIKAS – PAAUGLYS MELUOJA

Tėvų elgesys yra svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Todėl pirmiausiais tėvų elgesyje turi aiškiai atspindėti tai, ko jie mokino savo vaikus ir ką jie norėtų matyti savo vaikų elgesyje. Jeigu vaikas ar
paauglys meluoja tėvai turėtų surasti laiko rimtam pokalbiui ar diskusijai apie:

– skirtumus tarp įsivaizdavimų ir tikrovės, melavimo ir tiesos sakymo;

– sąžiningo elgesio namuose ir visuomenėje svarbą;

– galimus elgesio būdus vietoje įpročio meluoti.

Kai vaiko ar paauglio melavimas tampa rimta ir nuolatine problema, reikalinga profesionalaus specialisto pagalba.

GINTARAS:

Žinoma, meluoti galima! Kad būtų tiksliau šiek tiek apie patį melą. Melas yra kelių labai skirtingų rūšių:

1. Grubus melas, visiškai iškreipiantis tikrovę ( pvz.: sniegas yra juodas).

2. Įvairūs iškraipymai ir nutylėjimai ( pagražinimai, išsisukinėjimai). Pagauti taip meluojantį gerokai kebliau, o patikėti tokiu melu kur kas lengviau.

3. Laikymas nežinioje. Tradiciškai tai nėra laikoma melu. Bet kai kas nors, ko tau reikia, yra nesakoma arba pasakoma tik prirėmus prie sienos, tai jau savotiška antrojo tipo melo versija.

4. Statistika: ypatinga ir klastingiausia melo rūšis, labai mėgstama politikų ir ideologų ( tuose pačiuose rezultatuose galima įžvelgti labai priešingų dalykų).

Taigi bet koks atsakymas į klausimą, ar galima meluoti – ir „ galima“ , ir „negalima“ – yra melas (antrojo tipo). Kadangi nėra informacijos apie tai ko siekiame ir kodėl meluojama.

Klausimą „ Ar meluoti galimą?”, matyt reikia suprasti kaip “ ar meluoti moralu? ” . Tada kyla klausimas “ o kas tai moralu? ” . Moralumas – pašėlusiai kintanti laike ir vietovėse sąvoka. Iš šios įvairovės galbūt ir galima išgraibyti kokius nors pastovius elementus. Įsivaizduokime konkrečią situaciją – “ gaisras teatre” . Pranešančiam apie šį Salamandros renginėlį yra šiek tiek laiko ir jis gali: a) suregzti kokį nors akiplėšišką melą, kurio dėka visi žiūrovai sąlyginai ramiai išsinešdintų lauk arba pavyzdžiui išplūsti nuo scenos žiūrovus necenzūriniais žodžiais (pastarasis variantas, beje , labai įdomus moralės ir gero elgesio atžvilgiu); b) sakyti tiesiai: “ prašome nepanikuoti , teatre gaisras”. Jau vien pasakymas “ nepanikuoti” gali sukelti neapsakomą sumaištį! Kas nors anksčiau ar vėliau suklys ir tada prasidės. Net jeigu niekas ir nesudegs, tai bus sumindytų ištiktų infarkto ir t.t.

Tūrbūt daugelis sutiks, kad „a“ variantas geresnis ( ne moralesnis, o geresnis). Žmogų pasirinkusį „b“ variantą visi laikytų „kvailiu“ ar “ žudiku” , bet ne amoraliu. Keista , ar ne ! Taigi susidaro įspūdis, kad sakyti tiesą bet kokia kainą nėra amoralu.

Tačiau yra toks „ šventas melas“ , kuris , na , nelabai gerai, bet …Yra situacijų, kai „ nemeluok“ ir kiti moraliniai reikalavimai gali susikirsti. Tada tenka rinktis „arba – arba“ (pvz., situacija, kai karo metu tekdavo meluoti priešų kareiviams).

Na, ir pagaliau – pagrindinis Romos klausimas: „ Ką jūs atsakytumėte savo vaikui ar meluoti galima ?“ . Galimo dvi alternatyvos: arba ilgai , nuobodžiai ir , tiesa sakant , be prasmiškai aiškinti apie moralę , psichologiją, gyvenimo situacijų ir žmonių įvairovę arba sumeluoti ( !) vienareikšmiai atsakant į šį klausimą. Ir tas melas būtų: NE! Meluoti negalima ( bet kaip atskirti neįkainojamą vaikšką dovaną – fantazijas nuo melo?).

TĖVŲ IR VAIKŲ SĄVEIKOS ĮTAKA VAIKŲ SAVIVERTEI.

Kiekvienoje mokyklos klasėje nelabai didelę, bet svarbią dalį sudaro vaikai, kurių savęs vertinimas yra perdėtai žemas. Tokie vaikai paprastai nepasitiki savimi, jaučiasi drovūs įsitempę, o kartais agresyvūs, dažnai nesugebantys bendrauti su bendraamžiais, dėl to jū atstumiami. Psichologai nustatė, kad tokių vaikų vis daugėja.

Mokykla ir šeima turėtų padėti vaikui formuoti adekvatų savęs vertinimą, atsižvelgti į socialinius vaiko poreikius. Bet kaip pastebime realybėje, dažnai socialinį ugdymą užgožia stengimasis perteikti kuo daugiau žinių, lavinti skaičiavimo, rašymo, skaitymo įgūdžius.Tėvai taip pat daugiau susirūpinę vaiko intelektiniu, fiziniu vystymusi. Ir dažnai neatsižvelgiama į tas problemas , kurias vaikas patiria būdamas bendraamžių tarpe, į jo asmeninį vystymąsi. Nesusimąstoma, kokos tų problemų priežastys? O dažnai jų reikia ieškoti šeimos narių tarpusavio santykiuose, paties vaiko asmenybėje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1480 žodžiai iš 4912 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.