Vaiko socializacija
5 (100%) 1 vote

Vaiko socializacija

1. Organizacijos pavadinimas, kuriai ruošiamasi šį projektą pateikti: Bažnyčios Parapijos namų bendruomenė.

2. Projekte taip pat dalyvauja: poliklinikos, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, mokyklos (su kiekviena organizacija bus pasikalbėta atskirai dėl vaikų nukreipimo pas juos, iškilus kokiai nors problemai, kurią jie galėtų padėti išspręsti).

3. Šis projektas skirtas (kokiai gyventojų grupei): socialiai apleistų šeimų 5 – 12 metų vaikų iš Vilniaus miesto Šeškinės, Pašilaičių, Viršuliškių mikrorajonų.

4. Dalyvių skaičius: 5 šeimos kurioms teikiama reguliari parama, kurių auginamų vaikų amžius nuo 5 iki 12 metų.

5. Problema: Lietuvoje pagalba krizės ištiktai šeimai bei jų vaikams, teikiama nepakankamai sistemingai, ne visada suteikiama laiku ir kvalifikuotai. Dažnai krizės ištiktai šeimai vietoj pagalbos taikomos sankcijos (pvz. vaikų paėmimas iš šeimos kitų globai). Toks požiūris susiformavo ginant vaikų, kaip labiausiai pažeidžiamos grupės interesus. Tokią situaciją galėjo sąlygoti:

1) Socialinių darbuotojų, dirbančių su šeima trūkumas. Paveldėta tarnybų sistema, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. Štai kodėl iki šiol nėra socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo, šių struktūrų turto – specialistų (visų pirma – socialinių darbuotojų), kurie turėtų dirbti su krizę išgyvenančiomis šeimomis. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, tačiau jų kol kas nepakanka – du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų teisių apsaugos, vaikų saugumo šeimoje ir pagalbos tėvams problemų.

2) Nėra klientų nukreipimo iš vienos žinybos į kitą. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyko dideli politiniai, ekonominiai bei socialiniai pasikeitimai. Steigėsi nevyriausybinės organizacijos, kurių nemaža dalis pradėjo dirbti su vaikais ar dėl vaikų, dažnai savo pastangų nederindamos tarpusavyje. Nežinodamos viena apie kitą, tiek nevyriausybinės, tiek vyriausybinės organizacijos dubliuoja savo darbą arba, nepasikeisdamos informacija, ilgiau ieško teisingo kelio teikti tinkamas paslaugas vaikams ir šeimoms, išgyvenantiems krizę.

3) Klientų nepasitikėjimas žinybomis. Lietuvoje šiuo metu yra nemažai tarnybų bei specialistų, siekiančių suteikti pagalbą vaikams – Vaikų teisių apsaugos tarnyba, socialiniai darbuotojai, nepilnamečių reikalų inspektoriai, psichologai, psichiatrai. Visi šie žmonės rūpinasi ir pagalba šeimai krizės atveju. Tačiau yra ryškus tiek tėvų, tiek vaikų nepasitikėjimas aukščiau išvardintomis organizacijomis, todėl daug šeimų laiku negauna pagalbos, nes nesikreipia. Pagrindinė idėja – vienos institucijos turėtų atlikti sprendžiamąsias funkcijas, o kitos galėtų dirbti tiesioginį šeimos įvertinimo ir pagalbos teikimo jai darbą. Bendro darbo atveju pagalbos tikslingumą, trukmę, rezultatus turi suderinti visos pagalbą teikiančios institucijos.

Žinome, kad šioje bendruomenėje renkasi vaikai gyvenantys nedarniose šeimose. Viena dažniausių vaikų apleistumo priežasčių yra tėvų alkoholizmas arba narkomanija. Gana dažnai vienas iš tėvų serga psichikos liga. Dauguma šių vaikų gimdytojų ilgą laiką nedirba. Beveik visos šeimos gyvena iš gaunamų pašalpų arba atsitiktinių, dažnai nelegalių ar net nusikalstamų užsiėmimų. Kartais į nusikalstamas veikas įtraukiami ir nepilnamečiai. Šie vaikai nepasižymi nei drausme, nei pareigingumu. Dažnai jie yra alkani, mažesni vaikai būna itin nešvarūs, nemoka elgtis pagal visuomenėje priimtas normas.

Vaikai ateina ieškodami maisto ir saugios aplinkos, kurioje gerai jaustųsi. Dauguma šios organizacijos programose dalyvaujančių vaikų yra autsaideriai, nepritapėliai, iškritę iš kitų programų arba negalintys jose dalyvauti dėl agresyvaus ar socialiai nepriimtino elgesio (savęs ar kitų žalojimo, narkotinių medžiagų vartojimo ir keikimosi, menkų interesų ir seksualiai iššaukiančio elgesio)

Dauguma vaikų problemų kyla dėl šeimos nekompetencijos – ekonominės, vaikų auklėjimo, tėviškos brandos ir atsakomybės nebuvimo ir pan. Šias problemas gilina tėvų alkoholizmas arba kita priklausomybė, bloga šeimos materialinė padėtis (buto nebuvimas arba visų komunikacijų atjungimas dėl įsiskolinimų, šeimos izoliacija – nemaža dalis šių vaikų tėvų buvo auklėjami internatuose ir neturėjo teigiamos gyvenimo šeimoje patirties)

Todėl tampa aišku, kad šių vaikų pirminė socializacija, kuri vyko jų šeimose, buvo ne itin tinkama ir sukėlė daugelį problemų vaikų ne tik socialinei, bet ir psichologinei raidai. “Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta.<…>Šeimos socializacijos stilių (autoritarinis, demokratinis ar kitoks) sąlygoja tautinės tradicijos, visuomenės kultūra, socialinė priklausomybė, tėvų išsilavinimas” /1:19/. Taigi, pirminė individo socializacija vyksta šeimoje. Asmenybės sąveika su aplinka – antrinė socializacija –
vyksta per švietimo sistemą – tai aplinkos pažinimas, jos perteikiamų vertybių, normų įsisąmoninimas vyksta socialinėse institucijose. “Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi, žmogaus socializacija sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė” /1:26/.

Visa socializacija vyksta individui patekus į įvairias aplinkybes. Šias aplinkybes būtų galima pavadinti socializacijos veiksniais:

 mikroveiksniai – šeima

 mezoveiksniai – bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą;

 makroveiksniai – šalis, visuomenė;

Žinome, kad kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą – kalbą, žinias, įgūdžius, vertybes, įsitikinimus – kurias perima žmogus individualiai socializacijos metu. Pradžioje vaikas mėgdžioja savo artimųjų elgesį, dažnai internalizuodami patiriamus elgesio pavyzdžius. Dažnai šie pavyzdžiai prigyja vaiko sąmonėje ir tampa tokie realūs, nors kartais jie nėra visiškai priimtini tai visuomenei, kurioje vaikas ir jo tėvai gyvena. Būtent tokiu būdu susiformuoja jų pasaulėvaizdis. Tikėtina, kad šios grupės (asocialūs) vaikai užaugę laikysis būtent tokių pažiūrų ir papročių, kuriuos mato savo šeimoje ir aplink ją (daugelyje šeimų alkoholizmas eina iš kartos į kartą – todėl kitokio gyvenimo vaikai net negali ir įsivaizduoti). Pirminės socializacijos metu internalizuotas šis “vienintelis” pasaulis bus pats stipriausias pamatas jo gyvenime, nei interalizuotas pasaulis antrinės socializacijos metu.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 992 žodžiai iš 3009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.