Vaiko teisės1
5 (100%) 1 vote

Vaiko teisės1

1121314151617181

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

(Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija

pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)

Generalinė Asamblėja,

*remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978

m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,

taip pat Žmogaus teisių komisijos bei Ekonominės ir socialinės

tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,

*turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.

1989/57 rezoliuciją, kuria Komisija nusprendė per Ekonominę ir

socialinę tarybą nusiųsti Vaiko teisių konvencijos projektą

Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989

m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,

*dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti

ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų

vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,

*labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio

vietovių tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų,

stichinių nelaimių, ginkluotų konfliktų, išnaudojimo,

neraštingumo, bado ir ligų, ir būdama įsitikinusi, jog reikia

imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir

tarptautiniu mastu,

*suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų

fondo ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisidedant prie

vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,

*būdama įsitikinusi, kad tarptautinė Konvencija dėl vaiko

teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės

užtikrinimą ir sektinas Jungtinių Tautų Organizacijos laimėjimų

žmogaus teisių srityje pavyzdys,

*atsižvelgdama į tai, kad 1989 m. – trisdešimtosios Vaiko

teisių deklaracijos metinės ir dešimtosios Tarptautinių vaikų

metų metinės:

(1) yra dėkinga Žmogaus teisių komisijai, baigusiai rengti

Vaiko teisių konvencijos projektą;

(2) priima pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,

kuri pateikiama šios rezoliucijos Priede, ir prie jos

prisijungti:

(3) ragina visas valstybes dalyves tuoj pat apsvarstyti

Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir

išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;

(4) prašo Generalinį sekretorių parūpinti reikalingų

priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;

(5) siūlo Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigoms ir

organizacijoms, taip pat tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms

organizacijoms sutelkti visas pastangas skleidžiant informaciją

apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;

(6) prašo Generalinį sekretorių informuoti Generalinę

Asamblėją jos keturiasdešimt penktojoje sesijoje, kaip

įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;

(7) nutaria apsvarstyti Generalinio sekretoriaus pranešimą

savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte „Vaiko

teisių konvencijos įgyvendinimas“.

61-asis plenarinis posėdis,

1989 m. lapkričio 20 d.

PRIEDAS

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

PREAMBULĖ

Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,

*būdamos tos nuomonės, kad pagal Jungtinių Tautų

organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto

orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės,

teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,

*atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinės Tautos Įstatuose

patvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus

orumu ir vertingumu ir pasiryžo prisidėti prie socialinės

pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,

*pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniuose žmogaus teisių

paktuose paskelbė ir pritarė, jog kiekvienas žmogus turi turėti

visas šiuose dokumentuose nurodytas teises ir laisves

nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos,

religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba

socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,

*primindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti

ypač globojami ir remiami,

*būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei

visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų,

augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga

ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,

*pripažindamos, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai

vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir

supratimą,

*manydamos, kad vaikas turi būti gerai parengtas

savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų

Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo,

pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,

*atsižvelgdamos į tai, kad tokios ypatingos vaiko apsaugos

būtinumas buvo numatytas 1924 m. Ženevos vaiko teisių

deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos

priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir

politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsnyje),
Tarptautiniame

ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10

straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių

organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir

atitinkamuose dokumentuose,

*atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių

deklaracijoje, „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį

nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat

atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“,

*remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus

auklėti ir juos įvaikinant nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,

socialinių ir teisinių principų deklaracijos, Jungtinių Tautų

Organizacijos Minimalių tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo

nepilnamečiams („Pekino taisyklės“) ir Moterų ir vaikų apsaugos

nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu

deklaracijos nuostatomis,

*pripažindamos, kad visose pasaulio šalyse yra vaikų,

gyvenančių nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ir kad tokiems

vaikams reikia ypatingo dėmesio,

*deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir

kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam

vystymuisi,

*pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą gerinant

vaikų gyvenimo sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose

šalyse,

susitarė:

I DALIS

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus,

neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė

nepripažinta anksčiau.

2 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje

Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam

jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo

vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,

kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės,

etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių

nors kitų aplinkybių.

(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių

dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso,

veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

3 straipsnis

(1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar

tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios

socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų

leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.

(2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią

apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo

tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą,

teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir

administracinių priemonių.

(3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vaikų globą ar

apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo,

sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,

tiek kompetentinga jų priežiūra atitiktų kompetentingų organų

nustatytas normas.

4 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių,

administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms

teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms

teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma

daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir

tarptautinį bendradarbiavimą.

5 straipsnis

Valstybės dalyvės gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais,

išplėstinės šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja

vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, pagal įstatymą už viką

atsakančių asmenų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal

didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia

Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.

6 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaikų neatimamą

teisę gyventi.

(2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui

gyventi ir sveikai vystytis.

7 straipsnis

(1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo

momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai

įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

(2. Valstybės dalyvės užtikrina, kad šios teisės bus

įgyvendintos vadovaujantis jų įstatymais ir jų įsipareigojimais

pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo

atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.

8 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę

išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos

ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto

kišimosi.

(2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo

identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir

apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.

9 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas

su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai

kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir

taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad
būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali

prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai

žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai

gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.

(2. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms

šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo

procese ir pareikšti savo požiūrį.

(3. Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su

vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus

atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.

(4. Kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors

valstybės dalyvės priimto sprendimo, pavyzdžiui, dėl vieno ar

abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos

arba mirties (įskaitant mirtį dėl kokios nors priežasties tam

asmeniui esant valstybės žinioje), valstybė dalyvė suteikia

tėvams, vaikui arba, jeigu reikia, kitam šeimos nariui, jų

prašymu, reikalingą informaciją apie nesančio šeimos nario ar

narių buvimo vietą, jei ši informacija nekenkia vaiko gerovei.

Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų

pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.

10 straipsnis

(1. Vadovaudamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte

pareikštu įsipareigojimu, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl

įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima

galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai,

operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės

rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų pasekmių

pareiškėjams ir jų šeimos nariams.

(2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi

teisę, išskyrus ypatingas aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai

bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaudamosios savo 9

straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės

gerbia vaiko ir jo tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant

ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima

apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina

valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre public), gyventojų

sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms

apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis

kitomis teisėmis.

11 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir

negrąžinimu iš užsienio.

(2. Šiam tikslui valstybės dalyvės skatina sudaryti

dvišalius arba daugiašalius susitarimus arba prisijungti prie

galiojančių susitarimų.

12 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam

suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį

liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į

jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.

(2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti

išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio

nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą

nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

13 straipsnis

(1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši

teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio

informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba

spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais

būdais.

(2. Įgyvendinant šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,

tačiau jie gali būti tik tokie, kokie numatyti įstatymu ir yra

būtini:

a) siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir

reputacijai; arba

b) būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre

public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

14 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės

ir religijos laisvę.

(2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,

teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant

jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

(3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti

ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina

valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų dorovės ir

sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių

apsaugai.

15 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir

taikių susirinkimų laisvę.

(2. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų,

išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini

demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės augumo,

viešosios tvarkos (ordre public), gyventojų sveikatos, dorovės

arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.

16 straipsnis

(1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto

kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę,

susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir

reputaciją.

(2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti

įstatymo ginamas.

17 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos

priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad
vaikas galėtų naudotis

įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir

medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie

vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo

fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

a) skatina masinės informacijos priemones platinti

informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu

požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:

b) skatina tarptautinį bendradarbiavimą tokią iš įvairių

kultūrinių, nacionalinių ir tarptautinių šaltinių gaunamą

informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;

c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;

d) skatina masinės informacijos priemones skirti ypač daug

dėmesio vaikų, priklausančių kokiai nors mažumų grupei, arba

vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;

e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo

jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18

straipsnio nuostatas.

18 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų

pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko

auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitininkamais

atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už

vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti

vaiko interesai.

(2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių

įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės

teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam

vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.

(3. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikai, kurių tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis

vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

19 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo

įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar

piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio,

grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį

piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų

globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų

reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo

priemonių.

(2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali

būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti

paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti,

pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų

priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o

prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

20 straipsnis

(1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs

savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje

aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą

ir paramą.

(2. Valstybės dalyvės, vadovaudamosios savo įstatymais,

pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.

(3. Tokia priežiūra gali reikšti perdavimą perauklėti,

„kafalą“ pagal islamo teisę, įvaikinimą arba, esant reikalui,

atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas. Pageidautina,

svarstant pakeitimo variantus, atsižvelgti į vaiko auklėjimo

paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę

ir gimtąją kalbą.

21 straipsnis

Valstybės dalyvės, kurios pripažįsta įvaikinimo sistemą,

rūpinasi, kad pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus,

taip pat:

a) rūpinasi, kad vaikai būtų įvaikinami tik leidus

kompetentingiems valdžios organams, kurie, vadovaudamiesi

taikytinais įstatymais ir nustatyta tvarka, taip pat remdamiesi

visa reikalinga ir patikima informacija, nustato, kad įvaikinimas

leistinas dėl vaiko statuso tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų

atžvilgiu ir kad tuo atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys,

atitinkamai pasikonsultavę, duotų savo sąmoningą sutikimą

įvaikinti:

b) pripažįsta, kad įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti

alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei vaiko negalima perduoti

šeimai, kuri galėtų jį auklėti arba įvaikinti, ir jei neįmanoma

suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs;

c) užtikrina, kad vaiką įvaikinant kitoje šalyje būtų

suteikiamos tokios pat garantijos ir laikomasi tokių pat normų,

kaip ir įvaikinimo šalies viduje;

d) imasi visų reikiamų priemonių, kad įvaikinimas kitoje

šalyje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamą

finansinę naudą;

e) padeda prireikus pasiekti šio straipsnio tikslų

sudarydamos dvišalius ir daugiašalius susitarimus ir rūpinasi,

kad vaiką kitoje šalyje įkurdintų kompetentingi valdžios organai

ar pareigūnai.

22 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių, kad

užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba

laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę

ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi

jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę

pagalbą naudodamosios
taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje

Konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba

humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos

valstybės.

(2. Šio tikslo siekdamos valstybės dalyvės remia, jeigu joms

atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų

tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų,

bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį

vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų

arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad

būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių

negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip

ir bet kuriam kitam vaikui, dėl kokios nors priežasties visam

laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai

numato ši Konvencija.

23 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai

nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą

gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi

ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.

(2. Valstybės dalyvės pripažįsta nepilnaverčio vaiko teisę

gauti ypatingą globą ir rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į

tai teisę vaikui ar atsakantiems už jo globą asmenims būtų

suteikta parama, kurios prašoma ir kuri atitinka vaiko būklę ir

jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį.

(3. Turint galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius,

parama pagal šio straipsnio 2 punktą teikiama pagal galimybę

nemokamai, atsižvelgiant į tėvų ar kitų jį prižiūrinčių asmenų

finansinius išteklius. Būtina sudaryti galimybę nepilnaverčiams

vaikui gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos

darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei

veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į

socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti

kultūriniu bei dvasiniu požiūriu.

(4. Valstybės dalyvės, plėtodamos tarptautinį

bendradarbiavimą, skatina keitimąsi atitinkama informacija apie

nepilnaverčių vaikų profilaktinę sveikatos apsaugą ir medicinos,

psichologinį ir funkcinį gydymą, įskaitant informaciją apie

reabilitacijos, bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo metodus,

taip pat rūpinasi, jog būtų galimybė šia informacija naudotis,

kad valstybės dalyvės turėtų daugiau žinių ir galėtų išplėsti

savo patirtį. Ypač daug dėmesio šiuo atveju turi būti skiriama

besivystančių šalių poreikiams.

24 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis

tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei

sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad

nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos

apsaugos sistemos paslaugomis.

(2. Valstybės dalyvės siekia visiškai įgyvendinti šią teisę

ir imasi priemonių, leidžiančių:

a) sumažinti kūdikių ir vaikų mirtingumą;

b) užtikrinti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos

apsaugą visiems vaikams, pirmiausia plėtojant pirmąją medicinos

ir sanitarijos pagalbą;

c) kovoti su ligomis ir pusbadžiavimu panaudojant pirmąją

medicinos ir sanitarijos pagalbą, be viso kito, taikant lengvai

prieinamą technologiją ir apsirūpinant pakankamai maistingais

produktais ir, atsižvelgiant į aplinkos užterštumo pavojų ir

riziką, švariu geriamuoju vandeniu;

d) teikti motinoms reikalingas sveikatos apsaugos paslaugas

ikigimdyminiu ir pogimdyminiu laikotarpiu;

e) informuoti visus visuomenės sluoksnius, ypač tėvus ir

vaikus, apie vaikų sveikatą ir mitybą, maitinimo krūtimi

privalumus, higieną, vaiko gyvenamosios aplinkos sanitariją ir

kelių nelaimingiems atsitikimams užkirtimą, taip pat sudaryti

galimybę jiems lavintis ir tokiomis žiniomis pasinaudoti;

f) plėtoti švietimą ir paslaugas sveikatos priežiūros, tėvų konsultavimo ir šeimos planavimo srityje;

3. Valstybės dalyvės imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti.

4. Valstybės dalyvės įsipareigoja skatinti ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą siekdamos laipsniškai įgyvendinti šiame straipsnyje pripažintą teisę. Šiuo požiūriu ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas besivystančių šalių poreikiams.

25 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko, kompetentingų organų

atiduoto globoti ir rūpintis juo, ginti jį arba fiziškai ar

psichiškai gydyti, teisę nuolat vertinti jo gydymą ir kitas su jo

globa susijusias sąlygas.

26 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę

naudotis socialiniu aprūpinimu, įskaitant socialinį draudimą, ir

imasi reikiamų priemonių šiai teisei įgyvendinti pagal savo

įstatymus.

(2. Socialinis aprūpinimas pagal reikalingumą teikiamas

atsižvelgiant į vaiko ir asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą,

turimus išteklius ir galimybes, taip pat kitais sumetimais,

susijusiais su gėrybių gavimu vaikui arba jo vardu.

27 straipsnis

(1. Valstybės
pripažįsta kiekvieno vaiko teisę

turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam,

protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.

(2. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka

didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis,

sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

(3. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas

ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei

kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o

prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas,

ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.

(4. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį

atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Jei

finansiškai už vaiką atsakantis asmuo ir vaikas gyvena

skirtingose valstybėse, valstybės dalyvės ragina pripažinti

tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus

susitarimus.

28 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis.

Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas

galimybes, jos:

a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;

b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio

viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas

visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo

įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios

informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams:

e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir

mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.

(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą

vaiko orumui atitinkamai pagal šios Konvencijos reikalavimus.

(3. Valstybės dalyvės skatina ir plėtoja tarptautinį

bendradarbiavimą sprendžiant švietimo problemas. Ypač jos siekia

prisidėti prie tamsumo ir neraštingumo visame pasaulyje

panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir technikos

žiniomis bei šiuolaikiniais mokymo metodais. Šiuo atveju ypač

daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių poreikiams.

29 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas

turi būti:

a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir

protinius bei fizinius sugebėjimus;

b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,

taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;

c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam

identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena;

civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;

d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje,

pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų

lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių

grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;

e) ugdyti pagarbą gamtai.

(2. Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti

suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir organų teisę

steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad

visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų

ir reikalavimų, kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias

normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė.

30 straipsnis

Tose valstybėse, kuriose gyvena etninių, religinių ar

kalbinių mažumų arba vietinių gyventojų, iš vaiko, priklausančio

tam tikrai mažumai, ar vietinio gyventojo vaiko negali būti

apimta teisė kartu su kitais savo grupės nariais naudotis savo

kultūra, išpažinti savo religiją, atlikinėti jos apeigas ir

vartoti gimtąją kalbą.

31 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir

laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių

atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti

kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius.

(2. Valstybės dalyvės gerbia ir skatina vaiko teisę

visapusiškai dalyvauti kultūriniame ir kūrybiniame gyvenime ir

prisideda prie to, kad jam būtų suteiktos atitinkamos ir vienodos

galimybės dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti

laisvalaikį ir poilsiauti.

32 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę būti apsaugotam

nuo ekonominio išnaudojimo ir nuo bet kokio darbo, kuris gali

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4300 žodžiai iš 8588 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.