Vaiko teisės1
5 (100%) 1 vote

Vaiko teisės1

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

(Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija

pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)

Generalinė Asamblėja,

*remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978

m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,

taip pat Žmogaus teisių komisijos bei Ekonominės ir socialinės

tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,

*turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.

1989/57 rezoliuciją, kuria Komisija nusprendė per Ekonominę ir

socialinę tarybą nusiųsti Vaiko teisių konvencijos projektą

Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989

m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,

*dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti

ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų

vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,

*labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio

vietovių tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų,

stichinių nelaimių, ginkluotų konfliktų, išnaudojimo,

neraštingumo, bado ir ligų, ir būdama įsitikinusi, jog reikia

imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir

tarptautiniu mastu,

*suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų

fondo ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisidedant prie

vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,

*būdama įsitikinusi, kad tarptautinė Konvencija dėl vaiko

teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės

užtikrinimą ir sektinas Jungtinių Tautų Organizacijos laimėjimų

žmogaus teisių srityje pavyzdys,

*atsižvelgdama į tai, kad 1989 m. – trisdešimtosios Vaiko

teisių deklaracijos metinės ir dešimtosios Tarptautinių vaikų

metų metinės:

(1) yra dėkinga Žmogaus teisių komisijai, baigusiai rengti

Vaiko teisių konvencijos projektą;

(2) priima pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,

kuri pateikiama šios rezoliucijos Priede, ir prie jos

prisijungti:

(3) ragina visas valstybes dalyves tuoj pat apsvarstyti

Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir

išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;

(4) prašo Generalinį sekretorių parūpinti reikalingų

priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;

(5) siūlo Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigoms ir

organizacijoms, taip pat tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms

organizacijoms sutelkti visas pastangas skleidžiant informaciją

apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;

(6) prašo Generalinį sekretorių informuoti Generalinę

Asamblėją jos keturiasdešimt penktojoje sesijoje, kaip

įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;

(7) nutaria apsvarstyti Generalinio sekretoriaus pranešimą

savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte „Vaiko

teisių konvencijos įgyvendinimas“.

61-asis plenarinis posėdis,

1989 m. lapkričio 20 d.

PRIEDAS

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

PREAMBULĖ

Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,

*būdamos tos nuomonės, kad pagal Jungtinių Tautų

organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto

orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės,

teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,

*atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinės Tautos Įstatuose

patvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus

orumu ir vertingumu ir pasiryžo prisidėti prie socialinės

pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,

*pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniuose žmogaus teisių

paktuose paskelbė ir pritarė, jog kiekvienas žmogus turi turėti

visas šiuose dokumentuose nurodytas teises ir laisves

nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos,

religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba

socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,

*primindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti

ypač globojami ir remiami,

*būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei

visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų,

augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga

ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,

*pripažindamos, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai

vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir

supratimą,

*manydamos, kad vaikas turi būti gerai parengtas

savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų

Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo,

pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,

*atsižvelgdamos į tai, kad tokios ypatingos vaiko apsaugos

būtinumas buvo numatytas 1924 m. Ženevos vaiko teisių

deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos

priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir

politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsnyje),
Tarptautiniame

ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10

straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių

organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir

atitinkamuose dokumentuose,

*atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių

deklaracijoje, „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį

nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat

atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“,

*remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus

auklėti ir juos įvaikinant nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,

socialinių ir teisinių principų deklaracijos, Jungtinių Tautų

Organizacijos Minimalių tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo

nepilnamečiams („Pekino taisyklės“) ir Moterų ir vaikų apsaugos

nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu

deklaracijos nuostatomis,

*pripažindamos, kad visose pasaulio šalyse yra vaikų,

gyvenančių nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ir kad tokiems

vaikams reikia ypatingo dėmesio,

*deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir

kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam

vystymuisi,

*pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą gerinant

vaikų gyvenimo sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose

šalyse,

susitarė:

I DALIS

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus,

neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė

nepripažinta anksčiau.

2 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje

Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam

jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo

vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,

kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės,

etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių

nors kitų aplinkybių.

(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių

dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso,

veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

3 straipsnis

(1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar

tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios

socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų

leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.

(2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią

apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo

tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą,

teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir

administracinių priemonių.

(3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vaikų globą ar

apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo,

sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,

tiek kompetentinga jų priežiūra atitiktų kompetentingų organų

nustatytas normas.

4 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių,

administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms

teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms

teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma

daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir

tarptautinį bendradarbiavimą.

5 straipsnis

Valstybės dalyvės gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais,

išplėstinės šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja

vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, pagal įstatymą už viką

atsakančių asmenų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal

didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia

Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.

6 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaikų neatimamą

teisę gyventi.

(2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui

gyventi ir sveikai vystytis.

7 straipsnis

(1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo

momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai

įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

(2. Valstybės dalyvės užtikrina, kad šios teisės bus

įgyvendintos vadovaujantis jų įstatymais ir jų įsipareigojimais

pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo

atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.

8 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę

išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos

ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto

kišimosi.

(2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo

identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir

apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.

9 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas

su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai

kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir

taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad
būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali

prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai

žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai

gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.

(2. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms

šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo

procese ir pareikšti savo požiūrį.

(3. Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su

vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus

atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.

(4. Kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors

valstybės dalyvės priimto sprendimo, pavyzdžiui, dėl vieno ar

abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos

arba mirties (įskaitant mirtį dėl kokios nors priežasties tam

asmeniui esant valstybės žinioje), valstybė dalyvė suteikia

tėvams, vaikui arba, jeigu reikia, kitam šeimos nariui, jų

prašymu, reikalingą informaciją apie nesančio šeimos nario ar

narių buvimo vietą, jei ši informacija nekenkia vaiko gerovei.

Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų

pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.

10 straipsnis

(1. Vadovaudamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte

pareikštu įsipareigojimu, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl

įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima

galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai,

operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės

rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų pasekmių

pareiškėjams ir jų šeimos nariams.

(2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi

teisę, išskyrus ypatingas aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai

bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaudamosios savo 9

straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės

gerbia vaiko ir jo tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant

ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima

apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina

valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre public), gyventojų

sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms

apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis

kitomis teisėmis.

11 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir

negrąžinimu iš užsienio.

(2. Šiam tikslui valstybės dalyvės skatina sudaryti

dvišalius arba daugiašalius susitarimus arba prisijungti prie

galiojančių susitarimų.

12 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam

suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį

liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į

jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.

(2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti

išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio

nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą

nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

13 straipsnis

(1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši

teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio

informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba

spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais

būdais.

(2. Įgyvendinant šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,

tačiau jie gali būti tik tokie, kokie numatyti įstatymu ir yra

būtini:

a) siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir

reputacijai; arba

b) būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre

public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

14 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės

ir religijos laisvę.

(2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,

teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant

jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

(3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti

ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina

valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų dorovės ir

sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių

apsaugai.

15 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir

taikių susirinkimų laisvę.

(2. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų,

išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini

demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės augumo,

viešosios tvarkos (ordre public), gyventojų sveikatos, dorovės

arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.

16 straipsnis

(1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto

kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę,

susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir

reputaciją.

(2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti

įstatymo ginamas.

17 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos

priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad
vaikas galėtų naudotis

įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir

medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie

vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo

fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

a) skatina masinės informacijos priemones platinti

informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu

požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:

b) skatina tarptautinį bendradarbiavimą tokią iš įvairių

kultūrinių, nacionalinių ir tarptautinių šaltinių gaunamą

informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;

c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;

d) skatina masinės informacijos priemones skirti ypač daug

dėmesio vaikų, priklausančių kokiai nors mažumų grupei, arba

vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;

e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo

jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18

straipsnio nuostatas.

18 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų

pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko

auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitininkamais

atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už

vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti

vaiko interesai.

(2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių

įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės

teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam

vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.

(3. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikai, kurių tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis

vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

19 straipsnis

(1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo

įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar

piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio,

grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį

piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų

globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų

reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo

priemonių.

(2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali

būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti

paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti,

pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų

priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o

prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

20 straipsnis

(1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 8588 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.