VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA
(Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija
pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)
Generalinė Asamblėja,
*remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978
m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,
taip pat Žmogaus teisių komisijos bei Ekonominės ir socialinės
tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,
*turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.
1989/57 rezoliuciją, kuria Komisija nusprendė per Ekonominę ir
socialinę tarybą nusiųsti Vaiko teisių konvencijos projektą
Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989
m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,
*dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti
ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų
vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,
*labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio
vietovių tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų,
stichinių nelaimių, ginkluotų konfliktų, išnaudojimo,
neraštingumo, bado ir ligų, ir būdama įsitikinusi, jog reikia
imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir
tarptautiniu mastu,
*suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų
fondo ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisidedant prie
vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,
*būdama įsitikinusi, kad tarptautinė Konvencija dėl vaiko
teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės
užtikrinimą ir sektinas Jungtinių Tautų Organizacijos laimėjimų
žmogaus teisių srityje pavyzdys,
*atsižvelgdama į tai, kad 1989 m. – trisdešimtosios Vaiko
teisių deklaracijos metinės ir dešimtosios Tarptautinių vaikų
metų metinės:
(1) yra dėkinga Žmogaus teisių komisijai, baigusiai rengti
Vaiko teisių konvencijos projektą;
(2) priima pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,
kuri pateikiama šios rezoliucijos Priede, ir prie jos
prisijungti:
(3) ragina visas valstybes dalyves tuoj pat apsvarstyti
Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir
išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;
(4) prašo Generalinį sekretorių parūpinti reikalingų
priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;
(5) siūlo Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigoms ir
organizacijoms, taip pat tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms
organizacijoms sutelkti visas pastangas skleidžiant informaciją
apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;
(6) prašo Generalinį sekretorių informuoti Generalinę
Asamblėją jos keturiasdešimt penktojoje sesijoje, kaip
įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;
(7) nutaria apsvarstyti Generalinio sekretoriaus pranešimą
savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte „Vaiko
teisių konvencijos įgyvendinimas“.
61-asis plenarinis posėdis,
1989 m. lapkričio 20 d.
PRIEDAS
VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA
PREAMBULĖ
Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,
*būdamos tos nuomonės, kad pagal Jungtinių Tautų
organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto
orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės,
teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,
*atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinės Tautos Įstatuose
patvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus
orumu ir vertingumu ir pasiryžo prisidėti prie socialinės
pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,
*pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniuose žmogaus teisių
paktuose paskelbė ir pritarė, jog kiekvienas žmogus turi turėti
visas šiuose dokumentuose nurodytas teises ir laisves
nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos,
religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba
socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,
*primindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti
ypač globojami ir remiami,
*būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei
visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų,
augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga
ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,
*pripažindamos, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai
vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir
supratimą,
*manydamos, kad vaikas turi būti gerai parengtas
savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų
Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo,
pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,
*atsižvelgdamos į tai, kad tokios ypatingos vaiko apsaugos
būtinumas buvo numatytas 1924 m. Ženevos vaiko teisių
deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos
priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir
politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsnyje),
Tarptautiniame
ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10
straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių
organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir
atitinkamuose dokumentuose,
*atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių
deklaracijoje, „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį
nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat
atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“,
*remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus
auklėti ir juos įvaikinant nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,
socialinių ir teisinių principų deklaracijos, Jungtinių Tautų
Organizacijos Minimalių tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo
nepilnamečiams („Pekino taisyklės“) ir Moterų ir vaikų apsaugos
nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu
deklaracijos nuostatomis,
*pripažindamos, kad visose pasaulio šalyse yra vaikų,
gyvenančių nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ir kad tokiems
vaikams reikia ypatingo dėmesio,
*deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir
kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam
vystymuisi,
*pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą gerinant
vaikų gyvenimo sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose
šalyse,
susitarė:
I DALIS
1 straipsnis
Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus,
neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė
nepripažinta anksčiau.
2 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje
Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam
jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo
vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,
kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės,
etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių
nors kitų aplinkybių.
(2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių
dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso,
veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.
3 straipsnis
(1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar
tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios
socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų
leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
(2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią
apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo
tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą,
teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir
administracinių priemonių.
(3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vaikų globą ar
apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo,
sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,
tiek kompetentinga jų priežiūra atitiktų kompetentingų organų
nustatytas normas.
4 straipsnis
Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių,
administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms
teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms
teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma
daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir
tarptautinį bendradarbiavimą.
5 straipsnis
Valstybės dalyvės gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais,
išplėstinės šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja
vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, pagal įstatymą už viką
atsakančių asmenų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal
didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia
Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.
6 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaikų neatimamą
teisę gyventi.
(2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui
gyventi ir sveikai vystytis.
7 straipsnis
(1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo
momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai
įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.
(2. Valstybės dalyvės užtikrina, kad šios teisės bus
įgyvendintos vadovaujantis jų įstatymais ir jų įsipareigojimais
pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo
atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.
8 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę
išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos
ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto
kišimosi.
(2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo
identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir
apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.
9 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas
su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai
kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir
taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad
būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali
prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai
žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai
gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
(2. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms
šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo
procese ir pareikšti savo požiūrį.
(3. Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su
vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus
atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.
(4. Kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors
valstybės dalyvės priimto sprendimo, pavyzdžiui, dėl vieno ar
abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos
arba mirties (įskaitant mirtį dėl kokios nors priežasties tam
asmeniui esant valstybės žinioje), valstybė dalyvė suteikia
tėvams, vaikui arba, jeigu reikia, kitam šeimos nariui, jų
prašymu, reikalingą informaciją apie nesančio šeimos nario ar
narių buvimo vietą, jei ši informacija nekenkia vaiko gerovei.
Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų
pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.
10 straipsnis
(1. Vadovaudamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte
pareikštu įsipareigojimu, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl
įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima
galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai,
operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės
rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų pasekmių
pareiškėjams ir jų šeimos nariams.
(2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi
teisę, išskyrus ypatingas aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai
bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaudamosios savo 9
straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės
gerbia vaiko ir jo tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant
ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima
apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina
valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre public), gyventojų
sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms
apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis
kitomis teisėmis.
11 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir
negrąžinimu iš užsienio.
(2. Šiam tikslui valstybės dalyvės skatina sudaryti
dvišalius arba daugiašalius susitarimus arba prisijungti prie
galiojančių susitarimų.
12 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam
suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį
liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į
jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
(2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti
išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio
nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą
nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.
13 straipsnis
(1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši
teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio
informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba
spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais
būdais.
(2. Įgyvendinant šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,
tačiau jie gali būti tik tokie, kokie numatyti įstatymu ir yra
būtini:
a) siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir
reputacijai; arba
b) būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre
public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.
14 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės
ir religijos laisvę.
(2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,
teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant
jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.
(3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti
ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina
valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų dorovės ir
sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių
apsaugai.
15 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir
taikių susirinkimų laisvę.
(2. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų,
išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini
demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės augumo,
viešosios tvarkos (ordre public), gyventojų sveikatos, dorovės
arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.
16 straipsnis
(1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto
kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę,
susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir
reputaciją.
(2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti
įstatymo ginamas.
17 straipsnis
Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos
priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad
vaikas galėtų naudotis
įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir
medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie
vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo
fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:
a) skatina masinės informacijos priemones platinti
informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu
požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:
b) skatina tarptautinį bendradarbiavimą tokią iš įvairių
kultūrinių, nacionalinių ir tarptautinių šaltinių gaunamą
informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;
c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;
d) skatina masinės informacijos priemones skirti ypač daug
dėmesio vaikų, priklausančių kokiai nors mažumų grupei, arba
vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;
e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo
jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18
straipsnio nuostatas.
18 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų
pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko
auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitininkamais
atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už
vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti
vaiko interesai.
(2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių
įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės
teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam
vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.
(3. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad
vaikai, kurių tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis
vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.
19 straipsnis
(1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo
įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar
piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio,
grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį
piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų
globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų
reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo
priemonių.
(2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali
būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti
paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti,
pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų
priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o
prireikus iškelti baudžiamąją bylą.
20 straipsnis
(1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs