REFERATAS
Įvadas
Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna
pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.
Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes
jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.
Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,
neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.
Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek
mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.
Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia
ir tam tikro pedagoginio išprusimo.
Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bei
jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų
darbiniu auklėjimu šeimoje.
I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS
Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau
įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis
tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą
amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės
metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,
vaikui niekas negali atstoti šeimos.
Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būti
perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbą
tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos
įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin
teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,
jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos
širdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis
gimsta irzlus, nervingas.
Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali
šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos
narius.
Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi
institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines
funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai
visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,
mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau
didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų
elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti
nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,
humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,
kuri ir sudaro jo asmenybės turinį.
Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo
patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikams
auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:
„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį
pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,
netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus
pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,
pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam
tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais
pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:
➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;
➢ Jų požiūris į auklėjimą;
➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;
➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.
1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.
II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUIPradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti
pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir
šių dienų gyvenime.
Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia
aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie
nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir
keičiasi pats.
Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme
pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių
santykių ir auklėjimo.
Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir
asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)
dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta
būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese
formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų
pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.
Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik
pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus
užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės
į kitą, ieškodamas lengvo darbo.
Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai
padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos
darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio
bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.
Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo
sunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį
ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai
skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių
kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs
visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo
rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems
tarpusavio santykiams šeimoje.
Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti
kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus
jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra
auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos
įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1
1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438
III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖKas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės
ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria
siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos
gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens.
Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų
pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo
ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo
uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „… darbštumo išmokstama
dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas
virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1
Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat
mažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo
pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų
visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus
vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne
tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų
veiklai.
Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi
gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir
individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma
reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos
daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo
plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir
greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.
1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253
IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAIIr šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –
vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio
auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie
veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos
visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai
priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.
Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma
turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.
1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį
Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo
pozicijos formavimas.
2. Mokyti dirbti
Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip
ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės
kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei
ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei
įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina
žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.
Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas
sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,
o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar
suprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labai
svarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatų
įvertinimas.
Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jie
jungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų.
Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiau
pasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveikti
sunkumus, rasti
klaidas.
3. Pratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais
Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio
bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmis
vertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tam
tikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje nors
mokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą,
reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokią
sumą jis gali skirti šeimos biudžetui.
Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, bet
ir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsime
vien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuo
mažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.
Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėti
gamtos grožį, gėrį, jos materialinę ir dvasinę naudą žmogui.
4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes
Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiai
aktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogus
nepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamos
dirbant ir bendraujant su žmonėmis.
Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairius
prieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėti
nemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noro
įgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus bei
įgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius varginančius veiksmus.
Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jam
valingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt.
Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinio
auklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio bei
noro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertės
supratimą.
Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio,
darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromis
būdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbo
pamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogaus
gabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna gerus
pažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, gali
gerai mokytis.
V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI
Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.
Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami.
Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginių
poveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų,
bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimo
šeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniai
įpareigojimai, skatinimai ir bausmės.
PAVYZDYS
Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikai
turi įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta
kalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iš
karto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosi
dirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žaidimuose.
Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina ne
tik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga.
Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jau
darbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjų
ir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių bei
literatūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys iš
įvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų.
ŽODINIS POVEIKIS
Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėti
apie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteikti
auklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios
socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualias
savybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su ta
informacija, kuri yra aktualiausia.
Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai gali
padėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvų
darbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas ir
pan.
ŽAIDIMAS
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jis
turi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui.
Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžia
jo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikį
parengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenės
istorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą.
Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes,
padeda
formuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaip
būdingiausią žmonių darbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykių
momentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjų
žmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę,
t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones ir
netgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę.
DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI
Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimo
metodas.
Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikoma
jau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumas
priklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti.
Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būti
grupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnis
vaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių iš
rūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai,