Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje
5 (100%) 1 vote

Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje

REFERATAS

Įvadas

Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna

pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.

Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes

jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.

Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,

neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.

Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek

mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.

Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia

ir tam tikro pedagoginio išprusimo.

Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bei

jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų

darbiniu auklėjimu šeimoje.

I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS

Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau

įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis

tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą

amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės

metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,

vaikui niekas negali atstoti šeimos.

Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būti

perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbą

tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos

įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin

teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,

jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos

širdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis

gimsta irzlus, nervingas.

Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali

šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos

narius.

Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi

institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines

funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai

visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,

mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau

didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų

elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti

nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,

humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,

kuri ir sudaro jo asmenybės turinį.

Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo

patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikams

auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:

„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį

pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,

netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus

pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,

pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam

tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais

pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:

➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;

➢ Jų požiūris į auklėjimą;

➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;

➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.

II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUIPradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti

pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir

šių dienų gyvenime.

Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia

aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie

nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir

keičiasi pats.

Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme

pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių

santykių ir auklėjimo.

Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir

asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)

dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta

būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese

formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų

pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.

Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik

pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus

užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės
į kitą, ieškodamas lengvo darbo.

Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai

padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos

darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio

bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.

Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo

sunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį

ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai

skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių

kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs

visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo

rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems

tarpusavio santykiams šeimoje.

Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti

kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus

jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra

auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos

įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438

III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖKas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės

ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria

siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos

gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens.

Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų

pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo

ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo

uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „… darbštumo išmokstama

dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas

virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1

Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat

mažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo

pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų

visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus

vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne

tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų

veiklai.

Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi

gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir

individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma

reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos

daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo

plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir

greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.

1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253

IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAIIr šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –

vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio

auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie

veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos

visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai

priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.

Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma

turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.

1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį

Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo

pozicijos formavimas.

2. Mokyti dirbti

Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip

ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės

kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei

ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei

įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina

žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.

Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas

sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,

o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1456 žodžiai iš 4843 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.