Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje
5 (100%) 1 vote

Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje

11213141

REFERATAS

Įvadas

Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna

pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.

Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes

jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.

Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,

neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.

Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek

mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.

Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia

ir tam tikro pedagoginio išprusimo.

Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bei

jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų

darbiniu auklėjimu šeimoje.

I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS

Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau

įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis

tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą

amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės

metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,

vaikui niekas negali atstoti šeimos.

Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būti

perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbą

tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos

įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin

teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,

jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos

širdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis

gimsta irzlus, nervingas.

Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali

šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos

narius.

Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi

institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines

funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai

visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,

mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau

didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų

elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti

nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,

humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,

kuri ir sudaro jo asmenybės turinį.

Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo

patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikams

auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:

„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį

pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,

netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus

pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,

pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam

tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais

pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:

➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;

➢ Jų požiūris į auklėjimą;

➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;

➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.

II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUIPradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti

pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir

šių dienų gyvenime.

Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia

aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie

nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir

keičiasi pats.

Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme

pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių

santykių ir auklėjimo.

Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir

asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)

dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta

būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese

formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų

pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.

Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik

pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus

užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės
į kitą, ieškodamas lengvo darbo.

Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai

padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos

darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio

bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.

Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo

sunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį

ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai

skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių

kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs

visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo

rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems

tarpusavio santykiams šeimoje.

Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti

kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus

jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra

auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos

įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438

III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖKas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės

ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria

siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos

gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens.

Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų

pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo

ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo

uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „… darbštumo išmokstama

dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas

virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1

Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat

mažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo

pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų

visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus

vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne

tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų

veiklai.

Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi

gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir

individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma

reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos

daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo

plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir

greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.

1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253

IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAIIr šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –

vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio

auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie

veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos

visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai

priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.

Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma

turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.

1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį

Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo

pozicijos formavimas.

2. Mokyti dirbti

Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip

ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės

kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei

ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei

įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina

žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.

Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas

sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,

o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar

suprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labai

svarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatų

įvertinimas.

Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jie

jungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų.

Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiau

pasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveikti

sunkumus, rasti
klaidas.

3. Pratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais

Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio

bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmis

vertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tam

tikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje nors

mokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą,

reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokią

sumą jis gali skirti šeimos biudžetui.

Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, bet

ir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsime

vien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuo

mažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.

Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėti

gamtos grožį, gėrį, jos materialinę ir dvasinę naudą žmogui.

4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes

Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiai

aktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogus

nepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamos

dirbant ir bendraujant su žmonėmis.

Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairius

prieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėti

nemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noro

įgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus bei

įgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius varginančius veiksmus.

Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jam

valingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt.

Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinio

auklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio bei

noro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertės

supratimą.

Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio,

darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromis

būdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbo

pamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogaus

gabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna gerus

pažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, gali

gerai mokytis.

V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI

Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.

Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami.

Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginių

poveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų,

bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimo

šeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniai

įpareigojimai, skatinimai ir bausmės.

PAVYZDYS

Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikai

turi įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta

kalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iš

karto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosi

dirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žaidimuose.

Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina ne

tik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga.

Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jau

darbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjų

ir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių bei

literatūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys iš

įvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų.

ŽODINIS POVEIKIS

Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėti

apie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteikti

auklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios

socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualias

savybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su ta

informacija, kuri yra aktualiausia.

Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai gali

padėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvų

darbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas ir

pan.

ŽAIDIMAS

Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jis

turi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui.

Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžia

jo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikį

parengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenės

istorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą.

Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes,
padeda

formuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaip

būdingiausią žmonių darbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykių

momentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjų

žmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę,

t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones ir

netgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę.

DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI

Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimo

metodas.

Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikoma

jau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumas

priklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti.

Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būti

grupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnis

vaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių iš

rūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2433 žodžiai iš 4843 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.