Vaikų sergančių cukriniu diabetu socialinės integracijos galimybės bendrojo lavinimo mokyklose
5 (100%) 1 vote

Vaikų sergančių cukriniu diabetu socialinės integracijos galimybės bendrojo lavinimo mokyklose

TURINYS

TERMINŲ ŽODYNAS 7

ĮVADAS 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA 14

1.1. Cukrinis diabetas, jo paplitimas bei įtaka socialiniam funkcionavimui 14

1.2. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, socialinės integracijos galimybės

Lietuvoje 16

1.3. Užsienio šalių patirtis ginant vaikų, sergančių cukriniu diabetu,

teises mokyklose 17

1.4. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, integracija Lietuvos bendrojo

lavinimo mokyklose 19

1.5. Įvairių struktūrų vaidmuo integruojant vaikus, sergančius CD,

į mokyklos gyvenimą 22

1.5.1. Tėvų bei pedagogų vaidmuo 22

1.5.2. Socialinio darbuotojo vaidmuo 23

2. VAIKŲ, SERGANČIŲ CUKRINIU DIABETU, SOCIALINĖS

INTEGRACIJOS GALIMYBIŲ BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

TYRIMO METODIKA 27

2.1. Tyrimo metodai 27

2.2. Tiriamųjų kontingentas ir charakteristika 28

2.3. Tyrimo procedūra 29

2.4. Statistinis duomenų apdorojimas 29

3. TYRIMO DUOMENŲ PRISTATYMAS BEI APTARIMAS 31

3.1. Respondentų demografinės charakteristikos 31

3.2. Pedagogų nuomonės apie vaikų, sergančių cukriniu diabetu, integracijos

bendrojo lavinimo mokyklose galimybes tyrimo rezultatai 33

3.2.1. Pedagogų žinios apie vaikus, sergančius CD, bei pačią ligą 33

3.2.2. Mokykloje esančios sąlygos diabeto kontrolei 36

3.2.3. Informacijos apie CD šaltiniai bei jų pakankamumas 37

3.2.4. Pedagogų sugebėjimas padėti vaikui kritinėje situacijoje 39

3.2.5. Problemos, kylančios darbe su vaikais, sergančiais CD bei

specialisto, galinčio padėti, reikalingumas mokykloje 40

3.2.6. Pedagogų pasitikėjimas vaiku, kontrolė bei polinkis prisiimti

atsakomybę 32

3.2.7. Pedagogų problemos dirbant su vaikais, sergančiais CD, bei

pageidavimai darbo palengvinimui 44

3.3. Ryšiai ir skirtumai tarp respondentų nuomonės ir jų demografinių

charakteristikų 45

4. IŠVADOS 48

5. REKOMENDACIJOS 49

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 50

7. PRIEDAI

TERMINŲ ŽODYNAS

Žodyne pateikti kai kurie medicininiai bei socialiniai terminai, minimi magistro tiriamajame darbe.

Cukrinis diabetas – (lot. diabetes melittus) – sunki endokrininė liga. Jai būdingus angliavandenių , riebalų, baltymų, dažnai vandens bei elektrolitų apykaitos sutrikimus lemia arba hormono insulino stygius, arba šio hormono veikimo žmogaus organizme sutrikimai (Norkus ir kt., 1988).

Insulinas – kasos gaminamas hormonas. Veikiant insulinui, žmogaus raumenys ir kiti audiniai iš kraujo įsisavina ir panaudoja gliukozę. Be insulino negalima gauti energijos iš suvartoto maisto. Cukrinio diabeto gydymui gaminami insulino preparatai, kurie įvedami į organizmą injekcijų pagalba (Kartheiser D., 2001).

Diabeto kontrolė – tai ligonio pastangos pasiekti, kad medžiagų apykaita būtų labai artima normaliai. Tuo tikslu ligonis turi: kelis kartus per dieną švirkštis tam tikrą kiekį insulino, laikytis dietos, tai yra valgyti tik tinkamai subalansuotą maistą, atitinkamą kiekį ir nustatytu metu kasdien; visiškai išbraukti iš savo raciono cukrų ir maisto produktus su juo; reguliuoti savo fizinę veiklą ir pastoviai save stebėti: tikrinti savo kraują ir šlapimą (Šimkienė S., 1998).

Hipoglikemija – per mažas gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje. Tai atsitinka, kai žmogus, sergantis diabetu, susileidžia per daug insulino, per mažai pavalgo ar nepavalgęs mankštinasi (Kartheiser D., 2001).

Hiperglikemija – per gausus gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje; ženklas, kad diabetas yra nekontroliuojamas. Tai atsitinka, kai organizmas stokoja insulino ar negali jo panaudoti gliukozei paversti energija ( Kartheiser D., 2001).

Gliukagonas – hormonas, kuris pagausina kraujyje gliukozės. Gliukagonas švirkščiamas žmogui, ištiktam hipoglikemijos priepuolio (dažniausiai, kai prarandama sąmonę) (Kartheiser D., 2000).

Gliukozė – paprastas cukrus, esantis kraujyje. Jis gaunamas iš suvalgyto maisto ir yra svarbiausias organizmo energijos šaltinis (Kartheiser D., 2000).

Ketoacidozė – yra diabetinė koma. Ji gali ištikti trūkstant insulino, kai organizmas pradeda skaidyti riebalų atsargas, susidaro ketonai. Viena jų dalis pasišalina su šlapimu, kita kaupiasi kraujyje ir sukelia ketoacidozę (Kartheiser D., 2001).

Dieta – pagal sveikatos būklę rekomenduojamas mitybos režimas. Apima maisto kokybę, cheminę sudėtį, gaminimo būdą, maitinimosi dažnumą (Medicinos enciklopedija, 1991).

Dietologas – mitybos ekspertas, kuris padeda žmonėms planuoti maisto rūšis ir kiekius pagal sveikatos reikmes (Kartheiser D., 2000).

Endokrinologas – gydytojas, gydantis žmones, kurių surikusi endokrininių (vidus sekrecijos) liaukų veikla (Kartheiser D., 2000).

Vaikas – asmuo, neturintis 18 metų.

Mokyklinio amžiaus vaikas – vaikas nuo 7 iki 18 metų amžiaus. Mokyklinis amžius apima tris tarpsnius: vaikystę, paauglystę ir ankstyvą jaunystę (Dzenuškaitė S., 1991).

Specialusis ugdymas – specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias (LR specialiojo ugdymo įstatymas, 1998).

Specialieji ugdymosi poreikiai – pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens galimybių (LR specialiojo ugdymo įstatymas).

Specialiųjų poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese,
visuomenės gyvenime (LR specialiojo ugdymo įstatymas, 1998).

Socialinis darbuotojas – specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Dėl socialinio darbuotojo kvalifikacijos reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo, 2002).

Socialinio darbo tikslas – žmogaus socialinė integracija, atskleidžiant reikalingus jam vidinius bei išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant (Dėl socialinio darbuotojo kvalifikacijos reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo, 2002).

Integracija – apgalvotas ir planingas specialiųjų poreikių įtraukimas į bendruomenę, į bendrojo ugdymo sistemą ar kitokią veiklą su sveikaisiais (Zaborskis A. ir kt., 2002).

Visiška integracija – specialiųjų poreikių asmenų ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojo ugdymo klasėje, grupėje (Zaborskis A. ir kt., 2002).

Integracija į bendrojo ugdymo mokyklą reiškia, kad įvairių (mokymosi, elgesio, intelekto, fizinių) sutrikimų turintys vaikai yra įtraukiami į bendrojo ugdymo aplinką ir mokomi draugia su bendraamžiais sveikais vaikais (Ruškus J., 2002).

Šiuolaikinė bendrojo lavinimo mokykla – apibūdinama kaip savarankiška, demokratiškai organizuota, humanizmo principais ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis savo gyvenimą grindžianti, išsikeltų ugdymo tikslų siekianti mokinių, jų tėvų ir mokytojų bendruomenė (Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtis, 1997).

ĮVADAS

Cukrinis diabetas (toliau CD) – tai dažniausia medžiagų apykaitos sutrikimo vaikų ir paauglių liga. Vaikai paprastai serga I tipo, nuo insulino priklausomu diabetu, kuris sudaro apie 10% visų sergančių diabetu (Žukauskienė S., 2000).

Tarptautinė Diabeto Federacija ir PSO tikina, kad reikia labai susirūpinti plintančiu diabetu. Pasaulyje šia liga serga apie 150 mln. žmonių, iš jų 1% sudaro vaikai. Nuo 1985 m. sergančiųjų šia liga skaičius padidėjo penkis kartus. Prognozuojama, kad 2025 m. jų bus apie 300 mln. (Rudinskienė E., 2001). Tai lemia ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė, didėjanti populiacija, ne judrumas, nesveika mityba, miestų plėtra. Lietuvoje per metus suserga apie 9-10 vaikų iš 100 000 (apie 75 per metus). Rūpestį kelia tai, jog pas mus ši liga, kaip ir visame pasaulyje, nuolat dažnėja. Suserga ir labai maži vaikai. Kasmet apie 60 vaikų sukanka 15 m. ir jie pereina į suaugusių registrą; ir apie 60 iki tol buvusiems sveikiems vaikams diagnozuojamas diabetas. Toks spartus ligos plitimas, ypač jaunų žmonių tarpe, verčia rimtai susimąstyti (Rudinskienė E., 2002).

Daugelis specialistų teigia, jog CD – tai ne liga, o gyvenimo būdas. Sergantis vaikas yra priverstas keisti savo gyvenimo stilių, daugiau laiko skirti ligos kontrolei. Vaikas gyvena tartum važiuotų karieta, kinkyta keturiais baltais žirgais: dieta, insulinu, fiziniu aktyvumu ir žinojimu (Janulionytė J. E., 1997). Tinkamai suderinus šiuos komponentus vaikas gali dalyvauti tokioje pačioje veikloje, kaip ir sveiki jo bendraamžiai. Psichologė Miniotienė pastebėjo, kad yra reikšmingas ryšys tarp gero emocinio prisitaikymo ir geros diabeto kontrolės ir, kad gliukozės kiekio kontrolei neigiamos įtakos turi ne pats stresas, bet reagavimo į jį būdas (Miniotirnė E., 1996). Todėl labai svarbu nepalikti vaiko vieno su jo liga, kiek įmanoma padėti jam susigyventi su ja ir pabrėžti vaiko galimybes būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Juk vaikas, sergantis CD, nėra izoliuotas nuo kitų, jis lanko tuos pačius darželius bei mokyklas, turi tokių pačių pomėgių bei svajonių, kaip ir bet kuris kitas vaikas. Savo veiksmais jis gali turėti įtakos kitų žmonių gyvenimams, bet dar daugiau yra žmonių įtakojančių jo prisitaikymo galimybes (Šimkienė S.,1998). Todėl labai svarbu, kad žmonės, nuo kurių priklauso vaikų, sergančių CD, integracijos visuomenėje procesas, neliktų abejingi ir tinkamai panaudotų savo galimybes. Šiai grupei žmonių galima priskirti šeimą, draugus bei mokytojus, tai yra, žmones, su kuriais vaikas bendrauja kiekvieną dieną. Šių žmonių požiūris į ligą bei ja sergantį vaiką, didžiąja dalimi nulemia pačio vaiko požiūrį į save bei savo galimybes.

Sergantieji cukriniu diabetu žino – ši liga tarsi šešėlis persekios visą gyvenimą. Tačiau galima ir toliau kokybiškai gyventi, tereikia pakeisti požiūrį (Peičius E, 2002).

Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, jų tarpe ir vaikai, sergantys cukriniu diabetu, ugdomi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose.

Susirgus ikimokyklinio amžiaus vaikui jo priežiūra ligos kontrolė priklauso nuo tėvų sugebėjimo padėti. Be to Kauno diabeto bendrijos „Likimas“ iniciatyva yra įkurta darželyje diabetu sergančių vaikų grupė.

Vaikui augant jis vis daugiau laiko praleidžia ne namie: mokosi mokykloje, lanko būrelius, bendrauja su bendraamžiais, vyksta į tolimesnes keliones. Šiuo laikotarpiu vis didesnę reikšmę įgauna mokytojų pagalba bei priežiūra. Todėl labai svarbu, jog mokytojai turėtų pakankamai žinių apie CD ir būtų motyvuoti jų siekti. Labai svarbu, jog vaikas, sergantis CD, mokykloje
„kitokiu“, kad nebūtų ribojami jo siekiai bei galimybės, kad jam būtų sudarytos sąlygos siekti žinių ir tapti žmogumi, kokiu jis svajoja.

Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemos principus, būtina pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/ klasėje, rengti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, taip pat sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių (Dėl nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos, 2002).

Problemos aktualumas. Didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia mokykloje, ne išimtis ir vaikai, sergantys CD. Kiekvienas vaikas turi savo poreikių: fizinių, socialinių, emocinių ir kt. Kiekvienoje mokykloje susidaro grupė vaikų, turinčių specifinių poreikių. Vieną iš tokių grupių ir sudaro vaikai, sergantys CD. Nors tokie vaikai yra prilyginami neįgaliesiems, tačiau sąlygiškai jie yra sveiki, todėl nėra ir specialiai jiems skirtų mokyklų bei programų. Vaikai, sergantys CD, lanko tas pačias bendrojo lavinimo mokyklas, kaip ir sveiki jų bendraamžiai. Čia ir kyla begalė sunkumų. Visų pirma pats vaikas jaučia stresą, nes nenori būti “kitoks”. Jausdamiesi “kitokiais” vaikai sunkiau adaptuojasi aplinkoje, sunkiau bendrauja su žmonėmis. Iš kitos pusės mokytojai ir bendraklasiai nėra pasiruošią priimti tokio vaiko ir reikalui esant jam padėti (Šimkienė S., 1998). Tokiu būdu labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas ir padėti vaikams, sergantiems CD, pilnai integruotis į mokyklos gyvenimą. Į šį procesą būtina įtraukti pedagogus, nes nuo jų didžiąja dalimi priklauso klasės, kurioje mokosi sergantis vaikas ir kitų mokinių požiūris. Nuo to kokį pavyzdį rodys mokytojai ir kaip jie sugebės įtraukti kitus mokinius, priklausys kokia aplinka bus sukurta mokykloje: gerinanti ar stabdanti vaiko, sergančio CD, integraciją.

Egzistuojanti situacija Lietuvos mokyklose nėra palanki skirtingus poreikius turinčių vaikų integracijai. Jose nėra tinkamų sąlygų bei specialistų, teikiančių kvalifikuotą specialiąją pedagoginę, psichologinę bei socialinę pagalbą (Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo pro…, 1999). Tokiu būdu mokyklose atsiranda poreikis specialisto, kuris sugebėtų sudaryti palankias integracijai sąlygas ir būtų susipažinęs su neįgalių vaikų poreikiais.

Tokie specialistai, kaip psichologas ar socialinis darbuotojas, kurie dirbtų ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais – retas reiškinys Lietuvos specializuotose mokyklose bei ugdymo įstaigose (Butkevičienė R, 2000). Dėl tos priežasties vienas iš tyrimo uždavinių ir būtų išsiaiškinti ar socialinis darbuotojas yra vienas iš minėtų specialistų, galinčių atliepti neįgalių vaikų poreikius ugdymo įstaigose.

Problemos naujumas. Visame pasaulyje žmonėms, sergantiems CD, skiriamas ne mažas dėmesys, nes šių žmonių skaičius didėja. Yra ne mažai specialistų, kurie gilinasi į ligos medicininę puse, stengdamiesi pagerinti ligos kontrolę ir kiek galima išvengti komplikacijų. Tai labai svarbu užtikrinant pilnavertį sergančiųjų gyvenimą. Tačiau vien geros savijautos neužtenka, kad žmogus jaustųsi laimingas ir pilnavertis. Tam didelės įtakos turi visuomenės požiūris į sergančiuosius ir noras juos priimti į savo tarpą. Tuo tikslu buvo pradėti socialiniai tyrimai, siekiant nustatyti sergančiųjų socialinės integracijos galimybes ir kliūtis, trukdančias tai padaryti. Buvo tiriami pačių vaikų, sergančių CD, bei jų tėvų poreikiai, problemos bei kiti klausimai. Tyrimai parodė, jog, tiriamųjų nuomone, visuomenė, tame tarpe ir mokykla nėra pasiruošusi priimti tokių vaikų. Tėvams atrodo, jog mokytojai abejingi jų vaikų poreikiams, nesistengia daugiau sužinoti apie ligą, žiūri į vaikų nusiskundimus kaip į “kaprizus”, nesuvokdami pagalbos būtinumo (Šimkienė S., 1998). Tačiau lig šiol niekas netyrė pedagogų, dirbančių su vaikais, sergančiais CD, nuomonės. Kokios pagalbos ir žinių jiems reikia ir kas tas žinias turėtų suteikti. Galbūt padėjus pedagogams suprasti kas yra cukrinis diabetas ir kaip reiktų elgtis su šia liga sergančiais vaikais, jie palankiau žiūrėtų į vaikų poreikius bei pagalbos būtinumą.

Tokiu būdu kilo ir šio darbo tikslas – išanalizuoti bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų žinias apie cukrinį diabetą bei sunkumus, kylančius dirbant su vaikais, sergančiais šia liga.

Šiame darbe analizuojamos vaikų, sergančių CD, integracijos galimybės bendrojo lavinimo mokyklose, pedagogų požiūriu, siekiant nustatyti integracijos galimybes bei socialinio darbuotojo reikalingumą šiame procese. Socialinis darbuotojas medicinoje yra nauja profesija ir jo veiklos reikalingumas buvo tirtas įvairiose srityse (daugiausia sveikatos priežiūros įstaigose), išskyrus ugdymo įstaigas.

Tyrimo objektas. Vaikų, sergančių CD, integracija bendrojo lavinimo mokyklose.

Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti pedagogų požiūrį į bendrojo lavinimo mokyklose esančias vaikų, sergančių CD, integracijos galimybes ir parengti rekomendacijas šio proceso pagerinimui.

Tyrimo uždaviniai.

1. Išsiaiškinti pedagogų žinias apie CD bei požiūris į jų reikalingumą.

2. Išsiaiškinti mokyklose
esančias sąlygas vaikų, sergančių CD, integracijai.

3. Išsiaiškinti pedagogų pageidavimus bei poreikius darbui su vaikais, sergančiais CD.

4. Parengti rekomendacijas integracijos procesui pagerinti.

Tyrimo hipotezės.

1. Pedagogai nėra pasiruošę dirbti su vaikais, sergančiais CD, ir reikalui esant jiems padėti.

2. Mokykloje nėra sudarytos sąlygos vaikų, sergančių CD, sveikatos poreikiams patenkinti.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Cukrinis diabetas, jo paplitimas bei įtaka socialiniam funkcionavimui

Cukrinis diabetas (diabetes mellitus) – tai sunki endokrininė liga, kuriai būdingas angliavandeniu, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimas dėl insulino sekrecijos, nepakankamo jo veikimo arba dėl šių abiejų priežasčių (Kartheiser D., 2000). CD – liga, sukeliama absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo, dėl kurio sutrinka medžiagų, pirmiausiai angliavandenių, apykaita. Sergant šia liga kraujyje padaugėja gliukozės (cukraus) kiekis, vėliau išsiskiriantis į šlapimą (Norkus A. ir kt., 1996).

PSO diabetes mellitus apibūdina kaip multietiologinį metabolinį susirgimą, sukeliantį lėtinę hiperglikemiją, angliavandenių, riebalų bei baltymų apykaitos sutrikimus dėl pablogėjusių insulino sekrecijos, jo veikimo arba dėl abiejų šių priežasčių (Kartheiser D., 2001). CD yra neišgydomas, bet valdomas. Šito reikia mokytis visiems – medikams, ligoniams, ir tai trunka visą gyvenimą. Kontroliuojamas diabetas negresia komplikacijomis, jos lėčiau progresuoja, vėliau atsiranda.

Yra trys diabeto tipai: nuo insulino priklausantis (I tipo) diabetas, nuo insulino nepriklausantis (II tipo) diabetas ir su nėštumu susijęs (kitaip- gestacinis) diabetas (Vaitiekūnas V.,2001).

Vaikai paprastai serga I tipo arba nuo insulino priklausomu CD. I tipo CD – vaikų ir jaunesnių žmonių liga, jos priežastis gali būti ir infekcija, ir išgyventas stresas. Susirgus kasa pradeda gaminti per mažai insulino, ir gana greit išryškėja ligos požymiai: ima varginti troškulys, pykinimas, vėmimas, dažnai ir gausiai šlapinamasi, skauda pilvą, iš burnos sklinda acetono kvapas. Negydant ligonį ištinka diabetinė koma. Susirgusiems I tipo diabetu skiriami insulino preparatai. Iš visų diabetu sergančių 10 proc. sudaro I tipo ligoniai (Vaitiekūnas V.,2001).

Vaiko ligą dažniausiai lemia:

• Genetiniai veiksniai. Tikimybė susirgti didesnė, jei serga tėtis ar jo giminaičiai, lyginant su rizika, jei sergama motinos pusėje;

• Aplinkos veiksniai: virusinių ligų (raudonukės, kiaulytės) poveikis organizmui;

• šgyvenimai (Kartheiser D., 2000).

Vaikų diabeto pradžia visuomet ūmi – liga išsivysto per keliolika dienų. CD – tai liga, kuri lydės vaiką visą jo gyvenimą. Todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas ligos kontrolei, nes nuo jos priklauso gera sveikatos būklė ir pilnavertis gyvenimas. Kasdien valgant tuo pačiu metu ir panašų maisto kiekį, palaikant vienodą fizinį krūvį, pastoviai tikrinant kraujo gliukozę ir švirkščiantis nustatytą insulino dozę, lengviau kontroliuoti diabetą, saugotis komplikacijų, patiems reguliuoti savo gyvenimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2666 žodžiai iš 8720 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.