Vaikystės samprata psichologijoje
5 (100%) 1 vote

Vaikystės samprata psichologijoje

Vaikystės samprata psichologijoje

Vaikystė – tai asmenybės psichinių, dvasinių ir fizinių galių formavimosi laikotarpis. Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijos, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Vaikystė yra svarbiausias ir labiausiai pažeidžiamas laikotarpis kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Vaikystė – žmogaus amžiaus laikotarpis nuo 1 metų iki 11 – 12 metų. Jis skiriamas į tris tarpsnius: 1) ankstyvoji vaikystė (1 – 3 m.); 2) pirmoji vaikystė (4 – 7 m.); 3) antroji vaikystė (8 – 11- 12 m.). Vaikystė Vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, vertinama kaip nepakartojama gyvenimo vertybė, pripažįstamas kiekvieno vaiko unikalumas. Tai laikas, kai padedami pagrindai gyvenimo meilei ir mokymuisi tobulumo, troškimui ir atsparumui gyvenimo negandoms, visų gyvybių pagarbai, prisiminti, pratęsti mūsų senolių kultūrą, papročius, norui dalintis ir padėti kitiems. Vaikystės laikotarpis, kuriame itin ryškus natūralus žmogaus siekis būti laisvam ir savarankiškam savo mintimis, veiksmais, jausmais. Vaikas pasaulį pažįsta kaip naują ir jį atranda keisdamas, todėl vaikystės aplinkoje mes visi esame svarbūs, kuriame, gyvename ir žaidžiame kartu. Visų mūsų požiūris į vaiką supančią aplinką yra skirtingas. Viskas priklauso nuo akių, kurios žiūri, nuo jausmų, kurie jaučia. O žiūri ir jaučia vaikai, jų tėvai, pedagogai, draugai, pažįstami ir kt. „Tobula” vaikystė – tai istorine kultūrine prasme naujas vaikystės tipas, kuris suvokiamas per žmogaus, kuriančio šiuolaikinę socialinę edukacinę kultūrą jau pačiame pirmajame savo gyvenimo ir raidos laikotarpyje, reikšmingumą, nes vaikystėje vyksta: Savaiminis vaiko asmenybės praturtinimas žmonių sukaupta istorine kultūrine patirtimi. Socialinė kultūrinė raiška, kuri yra prigimtis, ankstyvas žmogaus siekis adaptuotis aplinkoje, remiantis įgyta patirtimi. Vaiko tobulėjimas siejamas su natūralia, spontaniška jo sklaida, laikant vaikiškumą itin vertinga savybe, ypatingą reikšmę suteikiant vaikų bendruomenei, kaip aplinkai, kurioje labiausiai reiškiasi vaiko savivoka ir vyksta savaiminis socialinės kongnityvinės patirties kaupimas. Šiuo atveju vaikams nėra primetamos suaugusiųjų bendruomenei būdingos kongnityvinės veiklos ir elgesio taisyklės, taigi palaikomi unikalūs „vaikiški” mokymosi būdai. Visokeriopai skatinama ankstyvoji vaikų draugystė, gebėjimas dirbti grupelėmis, kooperuotis, bendradarbiauti, veikti bendrai ir individualiai. Vaikystė – tai pats gražiausias žmogaus gyvenimo etapas. Ji neatsiejama bendrųjų visuomenės kultūros tendencijų dalis. Deja, ne visada vaikystė būna šviesi. Vaikystės samprata tradiciniame ugdyme Tradicinio ugdymo pagrindą sudaro ugdymas pagal pedagogo vaikams sudarytas taisykles, perimant suaugusiųjų sukauptą patyrimą. Tradicinis ugdymas yra grindžiamas suaugusiųjų sampratomis apie susiformavusį vaiko, kaip socialiai nebrandaus individo, vaizdinį, o vaikystės – socialinėmis-edukacinėmis prasmėmis – kaip nepakankamai reikšmingo periodo. Požiūris į vaiką remiamas autoritetu, taisyklėmis, kontrole ir drausme. Nebuvo atsižvelgiama į vaiko poreikius. Vaikas laikomas tuščiavidure ir pasyvia arba impulsyvia ir keliančia sumaištį būtybe. Remiamasi nuostata, kad vaikystę reikia taisyti, nes ji laikoma taisytina klaida arba gydytina liga. Į vaiko vaizduotę žiūrima kaip į beprotybę. Todėl pedagogo uždaviniai: užpildyti tuštumą, skatinti veikti arba valdyti vaiką. Tinkama vaiko raida laikoma iniciatyvaus suaugusiųjų darbo ir planingo auklėjimo rezultatu, o vaikų darželio auklėtojas tampa ikimokykliniu mokytoju. Buvo manoma, kad vaiko vystymąsi labiausiai lemia išoriniai veiksniai. Į vaiko iniciatyvą, idėjas žaidimus nekreipiama dėmesio, arba paliekama pertraukoms, nes manoma, kad savo veikla vaikas tik trukdąs, keliąs triukšmą, sumaištį ir netvarką. Tai, kas vaikiška, vertinama kaip mažvaikiška, o vaikas ir vaikystė laikoma nepilnavertiška būsena. Visas auklėjimas paverčiamas vien tramdymu ir drausminimu. Kadangi vaikas suvokiamas kaip pilnavertis žmogus, pedagogas turi jam duoti tai, ko trūksta, padėti „išsivaduoti&…

Ankstyvoji vaikystė yra pats imliausias žmogaus amžius. Joks suaugęs žmogus nebesugeba išmokti tiek, kiek išmoko vaikystėje. Tikriausiai ne vienas iš jūsų matė ketverių penkerių metų pipirą, kuris sugeba daug geriau naudotis šiuolaikine buitine elektronine aparatūra nei jūsų seneliai. Vaikystės svarbą liudija ir aptarti pavyzdžiai. Niekas negalėjo padėti nei berniukui iš Aveyrono, nei Ženi iš Kalifornijos tapti normaliais, galinčiais gyventi įprastą gyvenimą žmonėmis. Tad pažvelkime į ankstyvąją vaikystę kiek atidžiau.

Pasirodo, kad ir vienos savaitės kūdikis dažniau savo žvilgsnį kreipia į tuos piešinius, kuriuose nupieštos arba ryškios juostos, arba pats paprasčiausias veidą primenantis piešinys, nei į tiesiog spalvotas dėmes. Keturių
mėnesių kūdikis sugeba akimis sekioti po kambarį vaikštinėjantį žmogų.

Paprastai manoma, kad kūdikio riksmas informuoja apie alkį arba apie kokius nors kitus nemalonius pojūčius, o šypsena – tai ženklas, kad viskas gerai. Pasirodo, kad net šios pirmosios kūdikio reakcijos nėra visiškai tapačios, – tai priklauso nuo skirtingų kultūrinių terpių. Antai kūdikio riksmą signalu laiko tų kultūrų žmonės, kur įprasta, kad kūdikis didesnę laiko dalį praleidžia paguldytas lopšyje ar lovelėje, t.y. fiziškai atskirtas nuo motinos. Tuo tarpu kūdikio muistymasis ir rangymasis yra svarbiausias signalas, liudijantis, kad kažkas ne taip, ten, kur motina įpratusi kūdikį nešiotis prie savo kūno pritvirtintame krepšyje. Taigi kūdikis tartum atsirenka, kaip tinkamiau informuoti aplinką apie savo bėdas.

Keturių – šešių savaičių kūdikis pradeda šypsotis. Tai įgimta reakcija, nes tuo pačiu metu šypsotis pradeda ir tas kūdikis, kuris gimė aklas. Tačiau skirtingų kultūrų kūdikiai šypsosi nevienodai dažnai ir nevienodomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Kinijoje kūdikiai daug rečiau šypsosi svetimiems žmonėms. Taigi nors šypsojimasis ir yra įgimtas, tačiau kūdikis išmoksta šypsotis tada, kai tai įprasta jį supančioje aplinkoje.

Ankstyvoji vaikystė yra labai svarbus mūsų amžiaus tarpsnis. Būtent tuo metu išryškėja mūsų jausmų pasaulio pagrindiniai kontūrai. Nuo to, kaip mums sekėsi vaikystėje, priklauso mūsų būdas: ar mes esam linksmi, ar labiau linkę krimstis ir liūdėti. Vaikystėje pradedame vartoti sąvokas ,,aš“, ,,tu“, ,,mes“, ,,jūs“, t.y. pradedame suvokti save kaip atskirą individą. Dvejų metų ištroškęs Petriukas dar sakys: ,,Petriukas nori gerti“, nes jis save vadins taip, kaip jį vadina kiti; ir tik po metų jis išmoks vartoti įvardį ,,aš“, o sykiu ir ,,tu“. Vaikystėje mes išmokstame pažinti savo kūno pojūčius, pradedame suvokti, kada mes esame išalkę, ištroškę, pavargę ir pan. Taigi vaikystė buvo labai intensyvus mūsų augimo laikotarpis. Šis laikotarpis itin domina mokslininkus. Čia trumpai paminėsime tik kai kurias teorijas.

Austrų psichiatras Sigmundas Freudas (1856-1939) manė, kad didžiausią įtaką mūsų psichiniam gyvenimui turi pasąmonė, t.y. iš mūsų sąmonės išstumti su seksualiniais instinktais susiję vaikystės prisiminimai. Šį mūsų gelmėse glūdintį sąmoningai mūsų pačių nesuvokiamą psichinio gyvenimo klodą gali atskleisti specialus metodas, tai psichoanalizė. Nepaisant gausios kritikos, Freudo teorija turėjo didelės įtakos XX amžiaus socialiniams mokslams

Labai atidžiai vaiko psichinį vystymąsi tyrinėjęs šveicarų psichologas Jeanas Piaget (1896-1980) įrodinėjo, kad vaiko pažintinės galios vystosi nuosekliomis stadijomis. Pirmąją stadiją, trunkančią iki dvejų metų, Piaget pavadino sensomotorine. Tai metas, kai vaikas, manipuliuodamas įvairiais daiktais, įdėmiai tyrinėja aplinką, pradeda skirti save iš aplinkinio daiktų pasaulio. Po to priešoperacinės stadijos metu, trunkančios iki septynerių metų, vaikas išmoksta kalbėti, t.y. įgyja sugebėjimą vartoti žodžius kaip objektų ir vaizdinių simbolius. Šio amžiaus vaikai yra egocentriški, t.y. jie nesugeba atsidurti kito žmogaus padėtyje, nesugeba kito žmogaus akimis suvokti tikrovės. Antai toks vaikas, prieš savo nosį laikydamas atverstą knygą, gali teirautis priešais sėdinčio apie paveikslėlio turinį, nors šis mato tik knygos nugarėlę. Konkrečių operacijų stadijos metu 7-11 metų vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais. Galiausiai formalių operacijų stadijos metu 11-14 metų vaikai pradeda logiškai mąstyti ir naudoti abstrakcijas

Asmenybės vystymuisi nėra parengtų instrukcijų ar kokio nors tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, tikėjimo ir doros nuostatos, bei labai daug neintegruotų mokslinių duomenų nurodančių asmenybės ugdymo kelią.

Vaikas pradeda gyventi, būdamas visiškai priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros ir dėmesio. Kai kurie gyvūnai geba savarankiškai išgyventi nuo pat gimimo, žmonių kūdikiai negali apsieiti be aplinkinių žmonių pagalbos, jais, palyginti su gyvūnais, reikia rūpintis ilgiausiai, kai kuriose šalyse – net iki dvidešimt metų. Taip ilgai trunkantis ryšys tarp tėvų ir vaiko turi didžiulę įtaka vaiko raidai. Pirmiausia kūdikis kontaktuoja su tais suaugusiais, kurie juo rūpinasi, jį maitina ir globoja.

Ankstyvoji vaikystė – vienas dinamiškiausių gyvenimo laikotarpių. Šiuo metu vaiką supantis pasaulis nuolat plečiasi. Gyvenimą namie, tarp šeimos narių, pamažu praturtina nauji nepažįstami suaugusieji, jis pradeda bendrauti su kitais vaikais, į jo akiratį patenka nauji daiktai, jam tenka atsidurti naujose situacijose ar aplinkoje. Vaikas viskuo domisi, tyrinėja ir randa daug įdomaus. Jo santykiai su aplinka, bendraažiais ir suaugusiaisias tampa vis sudėtingesni. Bendravimas su naujais žmonėmis vaikui padeda įgyti naujų įgūdžių, palaipsniui vaikas išmoksta bendrauti ir veikti nepriklausomai nuo kitų.

Piaget pažinimo vystymosi stadijos ankstyvojoje vaikystėje

Pasak Piaget, yra keturios pagrindinės intelekto vystymosi stadijos: sensomotorinė, priešoperacinė (skiriama į dvi fazes: priešoperacinė ir intuicija), konkrečių operacijų ir
operacijų (1 pav.1). Kiekviena stadija turi apytikrį amžių, bet jo ribos nėra griežtos. Stadija nesibaigia staiga, t.y. lieka pasibaigusios stadijos pėdsakai.

1 pav. Piaget sukurta vaikų pažinimo stadijų pagal jų amžiaus laikotarpius samprata

Trumpai apžvelgsine stadijas, kurias vaikas išgyvena ankstyvojoje vaikystėje pagal Piaget vystymosi teoriją.

Antroji stadija: priešoperacinė

Pasak Piaget, vaikas žengdamas į antrąją stadiją jau sugeba išskirti save iš aplinkinio pasaulio. Jis jau atpažįsta įvairius daiktus ir gali jais manipuliuoti. Vaikas suvokia, kad objektas yra tas pats pasikeitus jo padėčiai ar žiūrint į jį kitu kampu. Taip pat vaikas bando ieškoti stimuliacijos aplinkiniuose šviesos ir garso šaltiniuose bei stengiasi pratęsti įdomų patyrimą.

Antrosios stadijos pirmoje – priešoperacinėje – fazėje (apima laikotarpį nuo antrų iki ketvirtų gyvenimo metų) vaikas, kad galėtų suformuoti įvairias sąvokas, vartoja kalbą. Vaiko formuojamos sąvokos retai kada atitinka tinkrovę. Jos yra labai individualios ir būdingos tik tam vaikui. Piaget tvirtina, kad kalbos mokymuisi svarbiausia yra patirtis, ir vaikui jos reikia daug, kad suprastų sudėtingas sąvokas. Todėl suaugusieji dažnai pervertina mažų vaikų supratimo gyli, kadangi jų pačių mąstymas yra palyginti sudėtingas.

___________________

1 Gage N.L., Berliner, D.C. Pedagoginė psichologija. (1994). 91 psl.

Prišoperacinėje fazėja vaikui yra būdingas didelis egocentiškumas, t.y. nesugebėjimas atsidurti kito žmogaus vietoje, suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Vaikas viską vertina savo paties požiūriu, iš savo pozicijų.

Vaikas pradeda klasifikuoti obejktus pagal atsitiktinius, jam vienam į akis krentančius požymius (pvz., raudonos spalvos, mediniai daiktai), juos grupuoja tik pagal vieną kriterijų, įskaitant ir nepastovų. Vaikas dar nesugeba suprasti, kad daiktai panašūs vienu požymiu, gali skirtis kitu. Jis vienai grupei priskirs visus mėlynus daiktus, nesvarbu ar jie bus trikampio ar keturkampio formos. Nors vaikas jau sugeba išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet jis dar negali padaryti išvadų apie tuos daiktus, kurie išdėstyme nėra vieni šalia kitų.

Priešoperacinės stadijos intuicijos fazėje (nuo ketverių iki septynerių metų)vaikai daro išvadas, remdamiesi neaiškiais įspūdžiais ir percepciniais sprendimais, kurie neišreiškiami žodžiais. Tai palaipsniškai sudaro pagrindą logiškesniam, racionalesniam supratimui. Vaikų neteisingą įvykių ir juos supančio pasaulio sampratą dažnai nulemia supratimas be žodžių, t.y. be simbolių tarpininkavimo. Taigi, kuo svarbesnė tampa kalba, tuo daugiau atsiranda tarpiškumo.

Palaipsniui vaikas (apie septintus gyvenimo metus) išmoksta nebekreipti dėmesio į savo percepcinius įspūdžius ir pradeda teisingai reaguoti į simbolių sistemas. Vaikas (sulaukęs septynių metų) jau gali panaudoti simbolių sistemas savo mąstymo turiniui pertvarkyti. Tačiau tai gali įvykti tik tuomet, jei vaikas įgyjo gana didelę bendravimo su žmonėmis ir aplinka patirtį.

Taigi, intuicijos fazėje vaikas išmoksta suskirstyti įvairius objektus į klases bei kategorijas, tačiau ne visada jas sąmoningai panaudoja. Vaikas supranta vis sudėtingesnius loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka. Taip pat pradeda suprasti tvermės dėnį, t.y. vaikas pradeda suprasti, kad kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma, skaičius.

Masės tvermės dėsnį vaikai pradeda suprasti sulaukę maždaug penkių metų. Sulaukę šešių metų – svorio, o galiausiai septynių metų ir tūrio. Būtent šių savokų supratimas parodo, kad vaikas iš priešoperacinės stadijos pereina į operacinę stadiją.

Kalba ir mąstymas

Kalbos patirtis yra labai svarbi. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikis turėtų girdėti gimtąją ir dar kurią nors kalbą, kurią teks išmokti ir vartoti.

Imliausias periodas kalbai įsisavinti yra antrieji, tretieji ir ketvirtieji gyvenimo metai. Šiaip natūralus kalbų įsisavinimo tarpsnis tęsiasi iki vaikystės pabaigos. Tai lyg ir parodo, kad žmogui reikia mokėti daugiau negu vieną kalbą, nes jis pastarąją išmoksta per pirmuosius ketverius metus.

Kalbėti reikia mokytis. Tam yra būtinos tam tikros sąlygos: paveldėtas gebėjimas kalbėti ir atitinkamai išsivystę kalbos padargai bei gebėjimas mąstyti. Nuo įgimtų mokimosi gabumų priklauso, ar vaikas išmoks kalbėti, kada, kaip gerai, kokia kalba jis kalbės.

Spontaniška vaiko veikla sudaro palankiausias sąlygas ugdyti kalbą ikimokykliniame amžiuje. Dviejų-keturių metų vaikas gali išmokti po kelis žodžius per dieną. Šiame amžiuje vaikai įsisavina gramatiką: daugiskaitą, laikus, įvardžius ir pan. Vaikui yra būdingas kalbos gramatizavimas. „Klausimų amžiuje“ (antroji trečiųjų metų pusė) vaikas plečia savo žodyną žodžiais, kuriais jam atsakoma į nesibaigiančius klausimus. Taigi intensyviai auga vaiko žodynas. Taip pat jis sugeba pagal numanomas taisykles pats susikurti žodžius. Vaikas žaidžia kalbos darybos priemonėmis bei lavina sugebėjimą jas taikyti naujų žodžių kūrimui. Tai tarsi antras autonominės kalbos periodas. Vaikui pradėda aiškėti, kad žodis tik ženklina daiktą ir, kad yra panašios darybos, bet
reikšmės žodžių.

3 m. 9 mėn. berniukas klausia: „Mamyte, ar jau ruduo?“ – „Taip, ruduo“. – „Ar lapai rudija?“ – „Ne, lapai ruduoja“. Vaikas, pastebėjęs skirtumą tarp abiejų žodžių, tyčia dar ginčijasi: „Ne, lapai rudija“. Motina: „Geležis, kai būna drėgna, rūdija, o lapai ruduoja“. Vaikas juokuodamas ginčijasi: „Rudija, ruduoja, rudija, ruduoja, rudijus, rudajus, mažajus…“(toliau nespėta užsirašyti).2

Vaikas ima naudoti vis sudėtingesnes žoždių formas. Išsireiškimai vyravę iki dviejų metų (be jungtukų, dažnai vartojama bendratis ir pan.) dabar tampa ilgesni. Trejų metų vaiko kalba susideda iš paprastų sakinių. Vaikai kalbasi, bet neatsako į savo klausimus. Tik į antrų gyvenimo metų pabaigą vaikas gali sutelkti dėmesį ir išklausyti tai, kas yra jam sakoma. Ketverių metų vaikai kalbą adresuoja kitiems žmonėms: tiek suaugusiems, tiek bendramžiams.

Vaikai dažnai žodžius taria klaidingai, netaisyklingai. Tai gali būti susiję su atminties arba su artikuliacijos aparato trūkumais. Vaikas suvokia savo klaidas, bet negali jų ištaisyti, pašalinti. Vaikai, kurie turi tarties sunkumų, paprastai juos įveikia šeštaisiasi-septintaisiais gyvenimo metais. Tačiau būna sunkumų, kurie lieka ilgam laikui.

Maždaug dviejų-penkių metų vaikai labai kūrybiškai naudoja kalbą. Šiuo laikotarpiu vaikas gali sakyti „Aš visas basas“ arba „Atsikėliau taip anksti, kad dar buvo vėlu“. Taip pat šiais gyvenimo metais vaikai mėgsta absurdo eilėraščius. Tai tampa tam tikru vaiko linksmos nuotaikos šaltiniu, būdu pažaisti pažintinį pasaulį nusakančiomis kalbinėmis sistemomis. Sulaukęs penkių ar šešių metų, vaikas dažniausiai prarandą dalį tokio kalbinio kūrybiškumo. Tačiau jau vaikas būna perpratęs daugumą suaugusiųjų sintaksinių tyršių, nors kalbos dalykų mokymasis trunka žymiai ilgiau.

Piaget teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų dauguma frazių yra egocentriškos. Anot Piaget trijų-penkių metų vaiko kalboje yra 54-60 % egocentrinio turinio, o penkių-septynių – 44-47 %. Viena iš egocentriškumo formų – monologas. Monologas gali būti sau pačiam arba su kitais nesulaukiant atsakymo. Kita egocentrinės kalbos forma – kolektyviniai monologai, t.y. kai kalbasi keli vaikai, bet nesiklauso vienas kito.

Kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu. Mažas vaikas mąstyti gali tik garsiai tardamas žodžius. Vaiko mąstymas yra ikioperacinis. Iš pradžių visi mąstymo procesai yra įtraukiami į praktinę veiklą. Vaikas siekia, kad atsakymai atitiktų tikrovę. Jiegu suaugusieji nėra linkę atsakynėti į vaiko užduodamus klausimus, tada vaikas imasi atsitiktinių analogijų, fantastinių paaiškinimų. Vaikas keldamas klausimą „kodėl?“ siekia išspręsti pažintinius klausimus.

Akstyvoji vaikystė Sigmund’o Freud’o psichoanalitinėje teorijoje

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2877 žodžiai iš 9556 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.