Vaizdo antropologija
5 (100%) 1 vote

Vaizdo antropologija

Vizualinė kultūra. Vizualinės studijos.

“Vizualinė kultūra”, tai terminas kuris apima visos žmonijos sukurtus

darbus su aiškiai išreikštu vaizdiniu aspektu – įskaitant ir tuos darbus,

kurie neturi meninio pripažinimo. “Vizualinės studijos” ( kuri aš

pasirinau iš daugybės giminingų apibrėžimų) – tai yra tinkamas pavadinimas

akademinei “ mokslinei” disciplinai įvardinti, kuri susideda iš vaizdinės

kultūros, kuri ir yra šios disciplinos tyrimo objektas. Praėjo nemažai

laiko, kol ši nauja disciplina “vizualinės studijos” pateisino save,

saukaupdama daugiau faktų, neskaitant jos discipininių dalykų: meno ir

daugelio kitų. Nežiūrint į jos praktinę svarbą ( kadangi apie tai

nediskutuojama moderniame universitete), mokymas yra susijęs su nepagrystu

imlumu. Vizualinės studijos labiau nei susidomėjimas apskaitos mokslu dėl

naujos informacijos ( naujų faktų) masinio susidomėjimo, privalo remtis

istorine ir socialine herarchijų analize, kurių formavimas ir veikimas tapo

ne tik bendru dalyku, bet ir toliau panašės, netgi ir dėl vizualinių

studijų įtakos, dėl didesnio susidomėjmo rankų darbo dirbiniais. Noras

praplėsti vaizdinių dirbinių tyrimo ratą (akiratį) neverčia to meno

pasiekėjų atsakyti skirtumo tarp meno (ar kitų kategorijų) ir dalykų, kurie

nėra tokie populiarūs. Vizualinės studijos, labiau nei visų rankų darbo

dirbinių priskyrimas prie bereikšmio “vaizdumo” termino nagrinėja,

nagrinėja vaizdinę sfera ,kaip vieta, kurioje tyrinėjami deferenciacijos

socialiniai mechanizmai.

Leiskite man pasiūlyti išsivyščiusios teritorijos miniatiūrinį eskizą,

būtinai išvystytos rankų darbo dirbinių teritorijos – kuriuose vaizdinės

studijos pavaizduoja diagramiškai herarchijų įvairiausių dirbinių teoriją.

Aš padarysiu tai skirstydamas naujas disciplinos kryptis remdamasis meno

istorijos sfera ir nubrėždamas tris trajektorijas.

Pirmiausia, vizualinės studijos demokratizuoja vizualinių dirbinių

bendrumą. Tačiau, meno sąvoka suteikia privilegijų tik keliems

išskirtiniams dalykams. Didžiulė bendrų savokų visuma, kuri yra susijusi su

realiais ir potencialiais žiūrovais, traukia meno istorikų dėmesį, tik tada

kai jie apibrėžia “ nurodo” kontekstą, pagal kurį kūriami meno dirbiniai.

Be to, humanistams truksta netgi elementariosios klasifikacijos sistemos,

kad galėtume suprasti didelę daiktų pasiūlą ( nors Džeimsas Elkinsas

samoningai sukūrė preliuminarią sistemą, naudodamasis Nelsono Gudmano

pasiekimais). Vizualnės studijos kreipia dėmesį į visus santykinai

nesvarbius dalykus. Nediskutuojant apie meno dalyko svarbą naujoji

disciplina puosėlėja galimybę, kai visi vaizdiniai dirbtinai galėtų turėti

vienodą estetinį ir ideologinį sudėtingumą ir atitinkamai galėtu

pradžiuginti tyrinėtojus už jų pasiektus reikšmingus rezultatus. Vizualinės

studijos suteikia privilegijų mokslinei analizei skatindama vertingų dalykų

studijas.

Nodėdami tai išreikšti žodžiais ir suprasti metaforą – turime nubrėžti

paralėlę tarp sucialinių ir estetinių herarhijų. Istoriškai socialinis

elitas turi tam tikrus bendrus bruožus su aukštuoju menu. Nepaisant to, kai

pagal kūrėjų klasifikaciją, kuria jie pavaizduoja ju numatoma auditorija ar

žiūrovai turi susidomėti tuo tai vaizdiniams dirbiniams bevei nereikia

turėti tarpusavio santykių su betkuria socialine klase. Kartais tai

įvyksta, o kartais – ne. Vizualinė studijos gali padaryti šia nuolat

besikeičiančią sąvoką tarp socialinių ir estetinių jėgų vienu iš

pagrindinių interesų – be išankstinio bet kurių privilegijuotų dirbinių

išdėstymo disciplinos centre.

Neįprastas šalutinis produktas (prekė), nežiūrint į meno ribas, yra

tai kad praktikoje vizualinės studijos gali igyti aiškiai modernų aspektą.

Iš dalies Tai yra patrauklumo susidariusi disciplina stenktis pasinaudoti

šiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasi tam tikra

apimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus, būtinai

reikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu įgytų mokslinį pripažinimą?

Tai yra klausimai kurie daro žalą vizualinėms studijoms ir kurie nebuvo

specialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinai trūksta

aiškios stategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilinti vartojimo

kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtų įkurtas), kad

būtų pademonstruotas kūrinio sudėtingumo akivaizdumas bei prieštaraujančios

menininkų stovyklos. Tikimasi jaujojo Las Vegaso tyrimo ar įvairų “draugų”

nuolatinių lankytoju stebėjomo įpročių. Kitas būdas – surasti kultūrinio

gamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas kur ivairiausių rasių,

klasių ir giminių be privilegijų, kategorijų žmonės galėtų naudoti

vaizdinius rankų darbo dirbinius sufomuotu įrėmintas tapatybes. Juditos

Butlers paplitęs rašinys apie filmą “ Paryžius dega” vaizduoja
madas

Farleme su skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienas

būdas – pasirinti pavyzdžius kuriose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikia

kartu su ivairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais.

Tai išsiskyriantys punktai ir nė vienas analizės dalykas negali

sėkmingai įvygdyti visų trijų iš jų. Tačiau Amerikos Vėliava gali atitikti

mūsų tikslus. Iš tiesų Neprilausomybės Dienos vėliavos audeklas ir

simboliai tarnauja ,kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvąją Liepą ir

daugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynos

suplėvesavimas ryštingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,

kurios skatina kapitalizmo klėstėjimą. Vėliavos suplėvisavimas Rugsėjo 11-

ają tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis laiko

tarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius prie

subkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinių kraštutinumo

skatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,

bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną meno

scenai kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminejimo gestais, kurie

atskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių meno kūrinių

yra Džesperi Džonso (1954 – 1955) Vėliava. Atsilygindamas Fredui Ortonui už

jo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą, kaip priemonę

nemenių dalykų platinimui kaip žmonių masių simbolį.

Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastas

dalykas ( kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga menine

faktūra ( laikraštinio popieriaus detalės ir kitos detalės pavaizduotos

nuspalvintame dekte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį reiškiant

susirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybės

akivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaro

išvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes:

Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokiu prieštaravimų ar

paradoksų, kurie papildo ją ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Ji

kartu yra ir originali ir neoriginali ir asmeninė ir beasmenė, vyriška ir

nevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkai suprantama, patriotinė

ir nepatriotinė, žemė ir figūra, apstrakti kompozicija ir paveikslas,

audinys ir teksto turinys, objektas ir pavišius, vaizdas ir apstrakcija,

gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis tai yra ir vėliava

(turinti standartą, spalvas ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas kas nėra

nei paveiklas, nei apstrakti kompozicija, bet kartu yra ir paveikslas ir

apstrakti kompozicija). Rezultatas, kuris yra įgyjamas dėl technologinių

naujų priemonių, kurios dar nėra visų priimtos. Be to, taip atsitinka

todėl, kad paprasti kasdieniniai dalykai, kurie išgyveno daugelį metų, yra

linkę įgyti aukštojo meno patvirtinimą. Bet kuri molinio indo šukė,

išlikusi iš senovės Egipto ar klasikinės Graikijos, ar viduramžių gobeleno

fragmentas, ar netgi paprastas audinys, kurie išliko nesugadinti per

ištisus amžius, šiandien įgauna karališką muziejinį pripažinimą ir negali

būti liečiami, eksponuojant juos Metropolitano meno muziejuje. Norindamos

atsiriboti nuo disciplinos, kuri turi savo senovinių vertybių, vizualinės

studijos neretai vaizduoja naujausius ir gausius gamybos dalykus – filmus

ir fotografijas, skelbimus ir komercines prekes – dar neįvertintus dėl jų

retumo. Labai svarbu pripažinti, kad ši tendencija į modernizmą yra labiau

kaip paplitusios akademinės trinties rezultatas, o ne kaip disciplinos

nurodymai. Vaizdinėms studijoms reikia neleisti atsisakyti praeities.

Antra, norėdami praplėsti naminių vaizdinių rankų darbo dirbinių

erdvę, turime nepamiršti, kad vizualinės studijos taip pat praplečia

vaizdinių dirbinių studijas visame pasaulyje. Toks globalinis susirūpinimas

nėra nepastebimas: Euroamerikiečių meno istorijos departamentai pokario

periodu visiškai pripažino kultūrinę veiklą ansčiau nepripažintose pasaulio

dalyse, pasiūsdami specialistus tas vietas apsaugoti ar bent išreikšdami

nuogąatavimus dėl fondų trūkumo, kuris neleidžia to padaryti. Tačiau, šios

įsigalėjusios disciplinos Eurocentrinė kilmė, atsiradusi 19 a. žemyno

nacionalistiniame judėjime, pakartotinai iškėlė mintį, kad meno

atsiraradimas visuomenėje, kuri nepriklauso Vakarams, skatina didžiulės

kultūrinės specifikos ir reikšmingų politinių įvykių projektą – pavadintą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1388 žodžiai iš 4612 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.