Vizualinė kultūra. Vizualinės studijos.
“Vizualinė kultūra”, tai terminas kuris apima visos žmonijos sukurtus
darbus su aiškiai išreikštu vaizdiniu aspektu – įskaitant ir tuos darbus,
kurie neturi meninio pripažinimo. “Vizualinės studijos” ( kuri aš
pasirinau iš daugybės giminingų apibrėžimų) – tai yra tinkamas pavadinimas
akademinei “ mokslinei” disciplinai įvardinti, kuri susideda iš vaizdinės
kultūros, kuri ir yra šios disciplinos tyrimo objektas. Praėjo nemažai
laiko, kol ši nauja disciplina “vizualinės studijos” pateisino save,
saukaupdama daugiau faktų, neskaitant jos discipininių dalykų: meno ir
daugelio kitų. Nežiūrint į jos praktinę svarbą ( kadangi apie tai
nediskutuojama moderniame universitete), mokymas yra susijęs su nepagrystu
imlumu. Vizualinės studijos labiau nei susidomėjimas apskaitos mokslu dėl
naujos informacijos ( naujų faktų) masinio susidomėjimo, privalo remtis
istorine ir socialine herarchijų analize, kurių formavimas ir veikimas tapo
ne tik bendru dalyku, bet ir toliau panašės, netgi ir dėl vizualinių
studijų įtakos, dėl didesnio susidomėjmo rankų darbo dirbiniais. Noras
praplėsti vaizdinių dirbinių tyrimo ratą (akiratį) neverčia to meno
pasiekėjų atsakyti skirtumo tarp meno (ar kitų kategorijų) ir dalykų, kurie
nėra tokie populiarūs. Vizualinės studijos, labiau nei visų rankų darbo
dirbinių priskyrimas prie bereikšmio “vaizdumo” termino nagrinėja,
nagrinėja vaizdinę sfera ,kaip vieta, kurioje tyrinėjami deferenciacijos
socialiniai mechanizmai.
Leiskite man pasiūlyti išsivyščiusios teritorijos miniatiūrinį eskizą,
būtinai išvystytos rankų darbo dirbinių teritorijos – kuriuose vaizdinės
studijos pavaizduoja diagramiškai herarchijų įvairiausių dirbinių teoriją.
Aš padarysiu tai skirstydamas naujas disciplinos kryptis remdamasis meno
istorijos sfera ir nubrėždamas tris trajektorijas.
Pirmiausia, vizualinės studijos demokratizuoja vizualinių dirbinių
bendrumą. Tačiau, meno sąvoka suteikia privilegijų tik keliems
išskirtiniams dalykams. Didžiulė bendrų savokų visuma, kuri yra susijusi su
realiais ir potencialiais žiūrovais, traukia meno istorikų dėmesį, tik tada
kai jie apibrėžia “ nurodo” kontekstą, pagal kurį kūriami meno dirbiniai.
Be to, humanistams truksta netgi elementariosios klasifikacijos sistemos,
kad galėtume suprasti didelę daiktų pasiūlą ( nors Džeimsas Elkinsas
samoningai sukūrė preliuminarią sistemą, naudodamasis Nelsono Gudmano
pasiekimais). Vizualnės studijos kreipia dėmesį į visus santykinai
nesvarbius dalykus. Nediskutuojant apie meno dalyko svarbą naujoji
disciplina puosėlėja galimybę, kai visi vaizdiniai dirbtinai galėtų turėti
vienodą estetinį ir ideologinį sudėtingumą ir atitinkamai galėtu
pradžiuginti tyrinėtojus už jų pasiektus reikšmingus rezultatus. Vizualinės
studijos suteikia privilegijų mokslinei analizei skatindama vertingų dalykų
studijas.
Nodėdami tai išreikšti žodžiais ir suprasti metaforą – turime nubrėžti
paralėlę tarp sucialinių ir estetinių herarhijų. Istoriškai socialinis
elitas turi tam tikrus bendrus bruožus su aukštuoju menu. Nepaisant to, kai
pagal kūrėjų klasifikaciją, kuria jie pavaizduoja ju numatoma auditorija ar
žiūrovai turi susidomėti tuo tai vaizdiniams dirbiniams bevei nereikia
turėti tarpusavio santykių su betkuria socialine klase. Kartais tai
įvyksta, o kartais – ne. Vizualinė studijos gali padaryti šia nuolat
besikeičiančią sąvoką tarp socialinių ir estetinių jėgų vienu iš
pagrindinių interesų – be išankstinio bet kurių privilegijuotų dirbinių
išdėstymo disciplinos centre.
Neįprastas šalutinis produktas (prekė), nežiūrint į meno ribas, yra
tai kad praktikoje vizualinės studijos gali igyti aiškiai modernų aspektą.
Iš dalies Tai yra patrauklumo susidariusi disciplina stenktis pasinaudoti
šiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasi tam tikra
apimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus, būtinai
reikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu įgytų mokslinį pripažinimą?
Tai yra klausimai kurie daro žalą vizualinėms studijoms ir kurie nebuvo
specialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinai trūksta
aiškios stategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilinti vartojimo
kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtų įkurtas), kad
būtų pademonstruotas kūrinio sudėtingumo akivaizdumas bei prieštaraujančios
menininkų stovyklos. Tikimasi jaujojo Las Vegaso tyrimo ar įvairų “draugų”
nuolatinių lankytoju stebėjomo įpročių. Kitas būdas – surasti kultūrinio
gamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas kur ivairiausių rasių,
klasių ir giminių be privilegijų, kategorijų žmonės galėtų naudoti
vaizdinius rankų darbo dirbinius sufomuotu įrėmintas tapatybes. Juditos
Butlers paplitęs rašinys apie filmą “ Paryžius dega” vaizduoja
madas
Farleme su skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienas
būdas – pasirinti pavyzdžius kuriose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikia
kartu su ivairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais.
Tai išsiskyriantys punktai ir nė vienas analizės dalykas negali
sėkmingai įvygdyti visų trijų iš jų. Tačiau Amerikos Vėliava gali atitikti
mūsų tikslus. Iš tiesų Neprilausomybės Dienos vėliavos audeklas ir
simboliai tarnauja ,kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvąją Liepą ir
daugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynos
suplėvesavimas ryštingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,
kurios skatina kapitalizmo klėstėjimą. Vėliavos suplėvisavimas Rugsėjo 11-
ają tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis laiko
tarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius prie
subkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinių kraštutinumo
skatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,
bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną meno
scenai kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminejimo gestais, kurie
atskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių meno kūrinių
yra Džesperi Džonso (1954 – 1955) Vėliava. Atsilygindamas Fredui Ortonui už
jo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą, kaip priemonę
nemenių dalykų platinimui kaip žmonių masių simbolį.
Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastas
dalykas ( kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga menine
faktūra ( laikraštinio popieriaus detalės ir kitos detalės pavaizduotos
nuspalvintame dekte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį reiškiant
susirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybės
akivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaro
išvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes:
Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokiu prieštaravimų ar
paradoksų, kurie papildo ją ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Ji
kartu yra ir originali ir neoriginali ir asmeninė ir beasmenė, vyriška ir
nevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkai suprantama, patriotinė
ir nepatriotinė, žemė ir figūra, apstrakti kompozicija ir paveikslas,
audinys ir teksto turinys, objektas ir pavišius, vaizdas ir apstrakcija,
gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis tai yra ir vėliava
(turinti standartą, spalvas ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas kas nėra
nei paveiklas, nei apstrakti kompozicija, bet kartu yra ir paveikslas ir
apstrakti kompozicija). Rezultatas, kuris yra įgyjamas dėl technologinių
naujų priemonių, kurios dar nėra visų priimtos. Be to, taip atsitinka
todėl, kad paprasti kasdieniniai dalykai, kurie išgyveno daugelį metų, yra
linkę įgyti aukštojo meno patvirtinimą. Bet kuri molinio indo šukė,
išlikusi iš senovės Egipto ar klasikinės Graikijos, ar viduramžių gobeleno
fragmentas, ar netgi paprastas audinys, kurie išliko nesugadinti per
ištisus amžius, šiandien įgauna karališką muziejinį pripažinimą ir negali
būti liečiami, eksponuojant juos Metropolitano meno muziejuje. Norindamos
atsiriboti nuo disciplinos, kuri turi savo senovinių vertybių, vizualinės
studijos neretai vaizduoja naujausius ir gausius gamybos dalykus – filmus
ir fotografijas, skelbimus ir komercines prekes – dar neįvertintus dėl jų
retumo. Labai svarbu pripažinti, kad ši tendencija į modernizmą yra labiau
kaip paplitusios akademinės trinties rezultatas, o ne kaip disciplinos
nurodymai. Vaizdinėms studijoms reikia neleisti atsisakyti praeities.
Antra, norėdami praplėsti naminių vaizdinių rankų darbo dirbinių
erdvę, turime nepamiršti, kad vizualinės studijos taip pat praplečia
vaizdinių dirbinių studijas visame pasaulyje. Toks globalinis susirūpinimas
nėra nepastebimas: Euroamerikiečių meno istorijos departamentai pokario
periodu visiškai pripažino kultūrinę veiklą ansčiau nepripažintose pasaulio
dalyse, pasiūsdami specialistus tas vietas apsaugoti ar bent išreikšdami
nuogąatavimus dėl fondų trūkumo, kuris neleidžia to padaryti. Tačiau, šios
įsigalėjusios disciplinos Eurocentrinė kilmė, atsiradusi 19 a. žemyno
nacionalistiniame judėjime, pakartotinai iškėlė mintį, kad meno
atsiraradimas visuomenėje, kuri nepriklauso Vakarams, skatina didžiulės
kultūrinės specifikos ir reikšmingų politinių įvykių projektą – pavadintą