Vakarų europos valstybių užsienio saugumo ir gynybos politika ir europos integracija anglija prancuzija vokietija
5 (100%) 1 vote

Vakarų europos valstybių užsienio saugumo ir gynybos politika ir europos integracija anglija prancuzija vokietija

Vakarų Europos valstybių užsienio, saugumo ir gynybos politika ir Europos integracija

Šaltojo karo pabaiga ir spartėjanti Europos integracija atnešė esminius pokyčius valstybių USP.

Šių pokyčių analizei svarbi yra valstybių politinio identiteto samprata, kuri yra glaudžiai susijusi su II pasaulinio karo rezultatų pasekmėmis ir interpretacijomis.

II pasaulinis karas padalino vakarų Europą į šalis laimėtojas (DB ir Prancūzija) ir pralaimėtojas (Vokietija ir Italija). Ekonominiu požiūriu jos nedaug kuo skyrėsi. Politiniu požiūriu pirmosios save laikė didžiosiomis valstybėmis. DB ir P. dalyvavo Potsdamo ir Jaltos konferencijose, kuriose buvo sprendžiama Europos ateitis. Be to, jos buvo JT saugumo tarybos narės.

Pralaimėjusi Vokietija buvo suskaldyta. Jai buvo primesta konstitucija pagal kurią buvo apribotos Vokietijos karinės galios atkūrimas.

Pirmaisiais pokario metais Sovietų Sąjunga dar nebuvo traktuojama kaip Vakarų priešas. Požiūrio į sovietus pasikeitimui turėjo įtakos Rytų Europos sovietinimas, Berlyno blokada.

Prasidėjo naujų aljansų formavimasis. 1948 metais DBr, Pr. ir Benelux‘o valstybės sukūrė Briuselio sutarties organizaciją (BSO). Iš pradžių jos pagrindinis rūpestis buvo Vokietija., kiek vėliau – Sovietų sąjunga. 1949 pasirašoma Šiaurės Atlanto sutartis (Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, JK, JAV). Kaip matome, Vokietijos nėra pirmųjų NATO narių tarpe (įstojo 1955). Vokietijai įstojus į BSO ji buvo pavadinta Vakarų Europos sąjunga (Western European Union).

Tuo metu buvo mėginama sukurti Europos gynybos bendriją, kuri apimtų ir Vokietiją. Sutartis, įtvirtinanti tokią bendriją buvo pasirašyta 1952 metais. Sutartimi buvo numatyta Europos kariuomenė bei kolektyvinis sprendimų priėmimas. Gynybos bendrija buvo traktuojama kaip bendros rinkos, Anglies ir plieno bendrijos bei Euratomo komponentas. Tačiau Gynybos bendrijos sutarties neratifikavo Prancūzija. Ji baiminosi Vokietijos, nes sutartyje nedalyvauja D Br. Be to, Korėjos karo pabaiga ir Stalino mirtis 1953 metais sumažino sovietų grėsmę. Sutarties žlugimas aiškiai parodė, kad gynyba nėra Europos integracijos varomoji jėga. Žlugus gynybos sutarčiai, buvo nusprėsta Vokietiją ir Italiją inkorporuoti į BSO/VES (WEU), kuri faktiškai buvo pavaldi NATO. Dominuojanti valstybė NATO buvo ir tebėra JAV. Tuo metu VES negalėjo užtikrinti Europos saugumo. Pasirodė pirmieji Prancūzijos ir NATO (JAV) nesutarimo ženklai. 1956 JAV atsisakė palaikyti Pr.-Britanijos invaziją į Sueco kanalą Egipte 1956 metais. Tai turėjo įtakos Pr. sprendimui 1958 metais pradėti kurti savo atominę bombą ir 1966 metais pasitraukti iš karinės NATO struktūros. 1968 metais buvo pasirašyta atominės ginkluotės neplatinimo sutartis.

Visą pokario laikotarpį Europoje buvo dislokuota JAV kariuomenė. Net 1990-ųjų pradžioje Europoje buvo 300.000 JAV karių. Šeštame dešimtmetyje JAV mėgino pakeisti Aljansą, siekdama aktyvesnio Europos dalyvavimo. Buvo siūloma sukurti daugiašales branduolines pajėgas. Tam pasipriešino Sovietų sąjunga, teigdama, kad JAV uždeda Vokietijos pirštą ant NATO atominio gaiduko.

Pasibaigus šaltajam karui Vakarų karinė strategija bei struktūra, orientuota į galimą ataką iš rytų prarado prasmę. Iškilo uždavinys naujai organizuoti karines pajėgas, kad jos būtų pasiruošusios reaguoti į naujas grėsmes ir pavojus. Beveik visose Vakarų valstybėse, lyginant 1985 ir 1994 buvo sumažintos karinės išlaidos, ypatingai žymiai Vokietijoje, DBr.. Priešingai, Švedijoje jos buvo padidintos. Pažymėtina, kad JAV ir DBr. Yra profesionali kariuomenė, Prancūzijoje ir Vokietijoje pusiau profesionali (51 ir 52 proc. atitinkamai).

Formuojant naują karinę struktūrą Europoje, mėginama grįžti prie 1952 palaidotos Europos karinės bendrijos idėjos. 1992 metų Maastricht‘o sutartyje straipsnis J 4 įtvirtina bendrą užsienio saugumo politiką, formuojančią bendrą gynybos politiką. Sutartyje svarbi vieta skiriama Vakarų Europos Sąjungai, ji turėtų formuoti ir įgyvendinti su gynyba susijusius klausimus, tačiau išlaikyti valstybių įsipareigojimus NATO. Tokia formuluotė išreiškė kompromisą tarp tų (Prancūzija), kurie WEU traktavo kaip Europos gynybinę ranką , nepriklausančią nuo NATO ir JAV ir tų (D.Br.), kurie WEU matė europietišką NATO ranką.. Kompromisas buvo įmanomas todėl, kad narystė ES ir NATO beveik sutapo. NATO ir WEU plėtėsi, priimant naujas nares.

Nepaisant įvairių mėginimų padidinti WEU vaidmenį, ji ir šiandien neturi realios karinės galios.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 683 žodžiai iš 2015 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.