Vakarų europos valstybių užsienio saugumo ir gynybos politika ir europos integracija anglija prancuzija vokietija
5 (100%) 1 vote

Vakarų europos valstybių užsienio saugumo ir gynybos politika ir europos integracija anglija prancuzija vokietija

1121

Vakarų Europos valstybių užsienio, saugumo ir gynybos politika ir Europos integracija

Šaltojo karo pabaiga ir spartėjanti Europos integracija atnešė esminius pokyčius valstybių USP.

Šių pokyčių analizei svarbi yra valstybių politinio identiteto samprata, kuri yra glaudžiai susijusi su II pasaulinio karo rezultatų pasekmėmis ir interpretacijomis.

II pasaulinis karas padalino vakarų Europą į šalis laimėtojas (DB ir Prancūzija) ir pralaimėtojas (Vokietija ir Italija). Ekonominiu požiūriu jos nedaug kuo skyrėsi. Politiniu požiūriu pirmosios save laikė didžiosiomis valstybėmis. DB ir P. dalyvavo Potsdamo ir Jaltos konferencijose, kuriose buvo sprendžiama Europos ateitis. Be to, jos buvo JT saugumo tarybos narės.

Pralaimėjusi Vokietija buvo suskaldyta. Jai buvo primesta konstitucija pagal kurią buvo apribotos Vokietijos karinės galios atkūrimas.

Pirmaisiais pokario metais Sovietų Sąjunga dar nebuvo traktuojama kaip Vakarų priešas. Požiūrio į sovietus pasikeitimui turėjo įtakos Rytų Europos sovietinimas, Berlyno blokada.

Prasidėjo naujų aljansų formavimasis. 1948 metais DBr, Pr. ir Benelux‘o valstybės sukūrė Briuselio sutarties organizaciją (BSO). Iš pradžių jos pagrindinis rūpestis buvo Vokietija., kiek vėliau – Sovietų sąjunga. 1949 pasirašoma Šiaurės Atlanto sutartis (Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, JK, JAV). Kaip matome, Vokietijos nėra pirmųjų NATO narių tarpe (įstojo 1955). Vokietijai įstojus į BSO ji buvo pavadinta Vakarų Europos sąjunga (Western European Union).

Tuo metu buvo mėginama sukurti Europos gynybos bendriją, kuri apimtų ir Vokietiją. Sutartis, įtvirtinanti tokią bendriją buvo pasirašyta 1952 metais. Sutartimi buvo numatyta Europos kariuomenė bei kolektyvinis sprendimų priėmimas. Gynybos bendrija buvo traktuojama kaip bendros rinkos, Anglies ir plieno bendrijos bei Euratomo komponentas. Tačiau Gynybos bendrijos sutarties neratifikavo Prancūzija. Ji baiminosi Vokietijos, nes sutartyje nedalyvauja D Br. Be to, Korėjos karo pabaiga ir Stalino mirtis 1953 metais sumažino sovietų grėsmę. Sutarties žlugimas aiškiai parodė, kad gynyba nėra Europos integracijos varomoji jėga. Žlugus gynybos sutarčiai, buvo nusprėsta Vokietiją ir Italiją inkorporuoti į BSO/VES (WEU), kuri faktiškai buvo pavaldi NATO. Dominuojanti valstybė NATO buvo ir tebėra JAV. Tuo metu VES negalėjo užtikrinti Europos saugumo. Pasirodė pirmieji Prancūzijos ir NATO (JAV) nesutarimo ženklai. 1956 JAV atsisakė palaikyti Pr.-Britanijos invaziją į Sueco kanalą Egipte 1956 metais. Tai turėjo įtakos Pr. sprendimui 1958 metais pradėti kurti savo atominę bombą ir 1966 metais pasitraukti iš karinės NATO struktūros. 1968 metais buvo pasirašyta atominės ginkluotės neplatinimo sutartis.

Visą pokario laikotarpį Europoje buvo dislokuota JAV kariuomenė. Net 1990-ųjų pradžioje Europoje buvo 300.000 JAV karių. Šeštame dešimtmetyje JAV mėgino pakeisti Aljansą, siekdama aktyvesnio Europos dalyvavimo. Buvo siūloma sukurti daugiašales branduolines pajėgas. Tam pasipriešino Sovietų sąjunga, teigdama, kad JAV uždeda Vokietijos pirštą ant NATO atominio gaiduko.

Pasibaigus šaltajam karui Vakarų karinė strategija bei struktūra, orientuota į galimą ataką iš rytų prarado prasmę. Iškilo uždavinys naujai organizuoti karines pajėgas, kad jos būtų pasiruošusios reaguoti į naujas grėsmes ir pavojus. Beveik visose Vakarų valstybėse, lyginant 1985 ir 1994 buvo sumažintos karinės išlaidos, ypatingai žymiai Vokietijoje, DBr.. Priešingai, Švedijoje jos buvo padidintos. Pažymėtina, kad JAV ir DBr. Yra profesionali kariuomenė, Prancūzijoje ir Vokietijoje pusiau profesionali (51 ir 52 proc. atitinkamai).

Formuojant naują karinę struktūrą Europoje, mėginama grįžti prie 1952 palaidotos Europos karinės bendrijos idėjos. 1992 metų Maastricht‘o sutartyje straipsnis J 4 įtvirtina bendrą užsienio saugumo politiką, formuojančią bendrą gynybos politiką. Sutartyje svarbi vieta skiriama Vakarų Europos Sąjungai, ji turėtų formuoti ir įgyvendinti su gynyba susijusius klausimus, tačiau išlaikyti valstybių įsipareigojimus NATO. Tokia formuluotė išreiškė kompromisą tarp tų (Prancūzija), kurie WEU traktavo kaip Europos gynybinę ranką , nepriklausančią nuo NATO ir JAV ir tų (D.Br.), kurie WEU matė europietišką NATO ranką.. Kompromisas buvo įmanomas todėl, kad narystė ES ir NATO beveik sutapo. NATO ir WEU plėtėsi, priimant naujas nares.

Nepaisant įvairių mėginimų padidinti WEU vaidmenį, ji ir šiandien neturi realios karinės galios.

Debatai dėl Europos karinių pajėgų, jų struktūros, santykio su NATO tęsiasi. Žvelgiant į dabartinę Europą iš laiko perspektyvas galima teigti, kad jai pavyko išvengti konfliktų vystant nekarines bendradarbiavimo formas (Europos integracija).

David Chuter,

Jungtinė karalystė

Kaip buvo minėta anksčiau, DB nėra labai entuziastinga ES kaip vieningos politinės erdvės atžvilgiu. Istoriškai, ji gana abejinga Europos integracijai gynybos srityje. Tai rodė ir jos santūrus požiūris į nepavykusią 1952 metų Europos gynybinę bendriją.

Tai gali būti paaiškinama Britanijos identiteto specifika. Visos DB vyriausybės priešinosi kontinento dominavimui, galios
koncentracijai kurioje nors vienoje valstybėje. Buvo baiminamasi, kad susivienijusi Europa gali būti nukreipta prieš DB. Idėjiškai vieninga Europa (katalikiška, komunistinė, socialistinė, etc.) galėjo tapti grėsme britų vertybėms ir gyvenimo būdui.

Britanijos specifiškumą rodo ir gynybos samprata. Skirtingai nuo kontinento valstybių, gynyba nesiejama su teritorijos gynyba. Be to, nuo Kromvelio ( 17 amžius) laikų išliko nepasitikėjimas kariuomene, ji nėra tautos sargybinio simbolis. Šis vaidmuo DB tenka kariniam jūrų laivynui, kuris, skirtingai nuo Europos kariškių, nesiekia politinės įtakos. Istoriškai, karas DB nėra kažkas primesta aplinkybių, t.y. būtinybės ginti teritorija, DB kariavo ne teritorinius gynybinius karus, o karus dėl naujų teritorijų, resursų ir saugodama prekybos kelius. Britanijos istorijoje nebuvo žūtbūtinių karų dėl tautos išlikimo, ji negalėtų nurodyti konkretaus priešo. Tokiomis aplinkybėmis nėra poreikio būtinajai karinei tarnybai taikos metu. Kariavimas yra profesionalų reikalas. Britanijoje neproblematizuojama intervencija į kitos valstybės teritoriją. Daugumai gyventojų priimtinas paaiškinimas, kad persų įlankos karai kariaujami dėl naftos tiekimo vakarams užtikrinimo. Tai susiję su šalies geografija ir istorija.

Gynybos samprata DB yra pragmatiškesnė, mažiau politizuota negu Europoje. Tai suprantama, Europoje ginkluotosios pajėgos yra šalies suvereniteto ir nepriklausomybės įrodymas. Gynybos uždavinys logiškai išplaukia iį tautinės valstybės esmės, nepriklausomai nuo priešo. Tokia gynybos samprata taikoma, aiškinant ES saugumą. Manoma, kad ES negali egzistuoti kaip nepriklausomas politinis vienetas be savų ginkluotojų pajėgų. Jos yra politinis naujo ES statuso simbolis. DB, traktuodama gynybą pragmatikai, pirmiausiai užduoda klausimą, kokius konkrečius uždavinius atliks karinės pajėgos.

Dabartinė Europa darosi panaši į Didžiają Britaniją, ji negali nurodyti konkretaus priešo į kurį turėtų orientuotis gynyba, priešas tampa vis mažiau apibrėžtas. Būtinoji karinė tarnyba tokiomis sąlygomis praranda prasmę. Nepaisant to, istorinė ir kultūrinė inercija ima viršų. Šiais kultūriniais ir istoriniais skirtumais paaiškinama tam tikra įtampa tarp DB ir Europos valstybių BUSP`o ir bendresniais valdymo ir politikos įgyvendinimo klausimais. ES kuriama pagal Prancūzijos modelį, kuriame pabrėžiama biurokratijos ir teisinių kodeksų svarba, o ne patyrimo analizė.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1150 žodžiai iš 2015 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.