Valakų reforma1
5 (100%) 1 vote

Valakų reforma1

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………3

1. Valakų reforma…………………………………………………………..4

2. Valakų reforma kaime…………………………………………………4

3. Valakų reforma miesteliuose………………………………………..5

4. Valakų reforma Lietuvoje ir Baltarusijoje XVI a. ……………5

5. Valakų skaldymas……………………………………………………….9

6. Valakų reformos rezultatai…………………………………………..10

IŠVADOS………………………………………………………………12

LITERATŪRA………………………………………………………..13

ĮVADAS

Ekonominė pažanga ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. Lenkijoje XIII amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais; kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima – po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymu žiemkenčiams. Viduryje laukų, abiejose kelio pusėse, buvo statomos kaimo trobos. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Visose Lietuvos srityse vyravo kitots ūkis. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai sėdavo toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami; o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Kadangi didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. Valstybės dvaruose didysis kunigaikštis 1557 m. paskelbė agrarinę reformą, kuri žinoma valakų reformos vardu. Sekdami šiuo pavyzdžiu, ir bajorai savo žemėse per kelis dešimtmečius įvykdė reformą. F. Engelsas šį XVI a. Rytų Europos ( į rytus nuo Elbės ) įvykusį agrarinį posūkį pavadino antrąja baudžiavos laida. Tai buvo feodalinės reakcijos aktas, visai nesiderinąs su kapitalizmo geneze ir raida. Valakų reformos priežastys buvo: siekimas suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas, įtvirtinti feodalų teises į žemę. Reformos esmė buvo ta, kad visa ariamoji žemė buvo sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui išskiriami trys žemės rėžiai ( pūdymui, žieminių ir vasarinių javų laukams). Sėjomaina padaryta privaloma, prievolės nustatytos pagal žemės kiekį ir kokybę. Geriausiose, anksčiau valstiečių tręštose žemėse buvo kuriami palivarkai. Valstiečiai iš vienkiemių buvo iškelti į gyvenvietes, ir kiekvienas kiemas gavo po valaką ( 21 ha ariamos žemės ). Jiems buvo uždrausta dirbti kitų valstiečių žemę ( nuomoti ) arba tuščius valakus. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus ( tai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę, kuri tada buvo panaikinta ). Valstiečiams duodami valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė, valakai būdavo mažesni, o kur prastesnė, – didesni ( su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas ). Reforma padidino išnaudojimą, galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę ir įvedė griežtą jų priežiūrą, kurią vykdė kaimo administracija ( tijūnas, dešimtininkas ). Reformos primestas dviejų dienų per savaitę lažas buvo taip apskaičiuotas, kad 7 valstiečių kiemai įdirbtų 1 valaką palivarkinės žemės. Be lažo, valstiečiai už kiekvieną valaką, priklausomai nuo jų dirbamos žemės kokybės, turėjo dar mokėti mokestį nuo 6 iki 21 grašio. Ten, kur nebuvo palivarkų, valstiečiai buvo činšininkai, ir jie už valaką turėjo mokėti po 30 grašių, be to, 12 grašių – už talkas ir 10 grašių – už pavarymus vasaros skubos darbų metu. Po kurio laiko daugelis valstiečių nusigyveno. Retas turėjo visą valaką žemės. Valakai buvo dalijami tarp šeimos narių. Taigi feodalinė žemės nuosavybė palengva išstūmė alodinę valstiečių nuosavybę.

VALAKŲ REFORMA

„Vyriausybė, stengdamasi padidinti iždo pajamas ir ieškodama išeities iš susidariusios valstiečių prievolių krizės, visoje Lietuvoje ir didelėje Gudijos dalyje ėmėsi agrarinės reformos. Reforma pradėta vykdyti didžiojo kunigaikščio dvaruose ir valsčiuose, paskui ir stambiuose privačiuose dvaruose bei bažnytinėse žemėse.

Įžanginis reformos aktas buvo 1547 m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais valstiečiams uždrausta pirkti ir parduoti žemę – taip buvo stabdoma turtinė kaimo diferenciacija.

Pagrindinis reformos įstatymas – Valakų nuostatai – paskelbtas 1557 m. Čia sakoma, kad visa valstybinių valstiečių žemė yra didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Kiekviena valstiečio šeima gauna iš jos po valaką ( apie 21 ha ). Jeigu šeimai valako yra per daug, tai ji gali jį dalytis su kita šeima perpus. Gauti daugiau kaip valaką valstietis negali. Matininkams ir revizoriams buvo liepta valakais
matuoti visą žemę ( ir dvaro, ir valstiečių ), išskyrus privilegijuotųjų bajorų žemes. Jeigu bajoro žemė yra įsiterpusi ir kliudo sujungti laukus į vieną plotą, jam reikia duoti atitinkamos vertės žemės plotą kitur. Šeimynykščiai paverčiami daržininkais su 3 margais (valakas = 30-33 margai ) žemės ir lažo prievole.

Greta valstiečių žemių, gerose derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Septyni valstiečių valakai turėjo aprūpinti darbo jėga vieną palivarko valaką. Jeigu skirtos normos neužtenka baigti darbams, valstiečiai privalo eiti į talką, bet dvaras tada tradiciškai juos maitina.

Valakų žemė rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Atsižvelgiant į rūšį, nustatomas piniginės rentos ( činšo ) dydis. Valsčių, kuriuose nebuvo steigiami palivarkai ( kur nebuvo dvarų ), valstiečiai buvo laisvi nuo lažo, tačiau mokėjo daug didesnį činšą.

Valakais žemė buvo matuojama ne tik tam, kad galima būtų nustatyti valstiečių prievoles pagal jų ūkinį pajamingumą, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomainos ciklu. Kaimo žemė buvo dalijama į 3 lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių, kiek yra valstiečių ūkių. Taip kiekvienas valstietis gavo po tris rėžius – po vieną kiekviename lauke. Tačiau taip tasyklingai padalyti žemę nebuvo lengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Žemė, kurios matuojant dėl gamtinių kliūčių negalima buvo apimti keturkampiu, buvo paliekama už išvestos lauko ribos ir vadinama užusieniu. Užusienio gyventojų žemė valakais nebuvo matuojama. Matininkai tik nustatydavo, kiek joje margų, kokios jie yra rūšies ir kiek už tą žemę reikės mokėti činšo.

Matininkams buvo nurodyta, kad kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kito vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti skersai vidurinio lauko, abipus kelio išdėstant sodybinius sklypus ir trobesius. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn, taigi siaurėjo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.

Į palivarkus skiriami urėdai buvo atlyginami trečdaliu palivarko dalies. Be to, kaime jie turėjo po tris valakus žemės ir sklypą daržui prie dvaro sodybos. Urėdui buvo draudžiama naudoti lažinį valstiečių darbą jiems skirtuose valakuose ir žemės sklype – ten dirbti galėjo jo šeimyna arba pasamdyti valstiečiai. Urėdo pareiga buvo pateikti palivarko derliaus ataskaitą. Ūkinę urėdo veiklą kontroliavo didžiojo kunigaikščio revizoriai ir iš dalies valstiečiai, iš kurių paskirtas kluonininkas saugojo suvežtą ir į kluoną sukrautą javų derlių.

1559 m. buvo revizuotos didžiojo kunigaikščio girios, sudarytas jų aprašas ir sureguliuotas valdymas. Girios buvo suskirstytos eiguvomis ir paskirti eiguliai, kurie turėjo ne tik saugoti mišką, bet ir prižiūrėti miško kelius, įrengti tiltus ir brastas.1 “

VALAKŲ REFORMA KAIME

„Sudarant naujus kaimus, buvo keičiami ir jų pareigūnai: šalinami pristovai ir skiriami vaitai bei suolininkai. Vaitu urėdo buvo skiriamas tas valstietis, kurio klausyti sutiko kiti kaimo

1 Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus 2003, 40-41 psl.

gyventojai. Už tarnybą jam priklausė vienas valakas, laisvas nuo prievolių, vaitas galėjo imti ir kitą, bet už jį turėjo mokėti činšą. Už padarytą nusikaltimą urėdas vaitą galėjo bausti, bet be revizoriaus sutikimo pašalinti jo iš pareigų neturėjo teisės. Vaitas skelbė urėdo įsakymus ir žiūrėjo, kad jie būtų vykdomi. Vaitas buvo skiriamas vienam dideliam arba keliems mažesniems kaimams. Įstatyme buvo pasakyta, kad vaito žinioje turi būti ne daugiau kaip šimtas, o Žemaitijoje – net keletas šimtų valakų. Kiekviename kaime atsižvelgiant į kiemų skaičių vaitui talkino keli suolininkai. Suolininkai prižiūrėjo kaimo tvarką, nustatydami vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir dalyvaudami urėdo teisme kaip prisiekę liudytojai.

Tuose Lietuvos valsčiuose, kur didžiojo kunigaikščio dvarų nebuvo ir palivarkai nebuvo steigiami ( tokių valsčių buvo apie 1/3 ), valstiečiai liko baudžiauninkais činšininkais.

Valaką valstietis galėjo imti arba neimti. Nepaėmęs valako valstietis galėjo iškeliauti kaip bežemis ir tapti laisvu, arba išeiviniu žmogumi. Paėmęs valaką, jis buvo įrašomas į dvaro inventorių ir išeiti nebegalėjo. Išėjęs be urėdo leidimo valstietis buvo laikomas pabėgusiu, ir vaitas su dvaro tarnautojais turėjo jo ieškoti.

Valakų įstatyme greta bajorų minimi ir žemininkai – privilegijuotieji bajorai ( šlėktos ), turintys žemės nuosavybės teisę. Žemininkų žemė nebuvo matuojama.2“

VALAKŲ REFORMA MIESTELIUOSE

„Įstatyme buvo pasakyta, kad miestelėnų žemė yra matuojama ir apdedama činšu. Kitaip nei kaimuose, miesteliuose sodybinė žemė atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne margais, o rykštėmis ( 2.5 aro ); už ją nustatomas nevienodo dydžio činšas: prie turgaus aikštės ar prie vieškelio jis didesnis, o atokiau mažesnis. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojasi ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstiečiai činšininkai. Jie lažo nėjo, bet mokėjo dvarui činšą ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas,
valakinės žemės, buvo laikomas laisvu, bet ne privilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau neturėjo teisės nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.

Miestelio valdytojas buvo dvaro urėdas. Kaip ir kaimuose, miesteliuose buvo skiriamas vaitas. Įstatyme pasakyta: „Didesnių miestų vaitams mūsų revizoriai turi duoti po valaką, o mažesnių – po pusvalakį. Už tai jie turi žiūrėti tvarkos ir rūpintis, kad mūsų pajamos didėtų, o pastočių ir kitos rinkliavos būtų vykdomos, kaip apie tai nuostatuose pasakyta.“ Vykdant reformą įstatymas buvo pakeistas: didesnių miestelių vaitai turėjo gauti po du, o mažesnių – po vieną valaką. Miestelio vaito teisės buvo tokios pačios kaip ir kaimo vaito – jį teisti ir bausti galėjo dvaro urėdas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1731 žodžiai iš 5591 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.