TURINYS
Įvadas
1. Valakų reformos tikslai ir uždaviniai
2. Valakų sistemos pagrindiniai bruožai
3. Miškų ir vandenų naudojimas ir priežiūra
4. Kaimų pertvarkymas
5. Valstiečių administravimas ir teismai
6. Reforma miestuose
7. Reformos reikšmė
Išvados
Naudota literatūra
ĮVADAS
Nuo seniausių laikų Lietuvoje žmonės dirbo žemę, vertėsi amatais, medžiojo. Žemdirbystė ir miškų eksploatavimas lietuviams buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nors prekyba klestėjo ir Vytauto laikais, bet tik XVI amžiuje ėmė augti javų eksportas į Vakarus, intensyvėti prekyba. Prekinių – piniginių santykių plėtra vertė feodalus reikaluti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Tuo metu Rytuose vykstant karams su Maskva, reikėjo daug pinigų. Kad gauti kuo daugiau pinigų, reikėjo kuo daugiau parduoti. Iki to laiko visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, t.y. žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, galvijais, žvėrių kailiais). Visus tuos produktus buvo sunku paversti pinigais. Kadangi didžiausi žemės plotai priklausė didžiąjam kunigaikščiui, todėl jis susirūpino kaip pertvarkyti ūkį, kad būtų gaunamos kuo didesnės pajamos. Ūkį reikėjo sutvarkyti taip, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. 1557metais kunigaikštis Zigmantas Augustas paskelbė įstatymą, kuriuo buvo visiškai pertvarkomas žemės ūkis ir įvedama valakų sistema. Tai buvo pirmasis Lietuvos teritorijoje žemės reformos įstatymas.
Šiame darbe nagrinėsime valakų reformos priežastis, eigą ir pasekmes.
VALAKŲ REFORMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Valakų reformos tikslai ir uždaviniai buvo apibūdinti Valakų įstatyme, išleistame 1557metais balandžio 1 d. Šis aktas liudija, kad svarbiausias reformos tikslas buvo iždo pajamų didinimas ir ieškojimas išeities iš susidariusios prievolių krizės, privedusios valstiečius prie sukilimų. Vyriausybė turėjo pasirinkti: arba reikalauti prievolių nuo kiekvieno valstiečio šeimos nario ir dar labiau apsunkinti jų padėtį, arba apdėti prievolėmis valstiečių kiemus pagal dirbamos žemės plotą ir tą plotą ne tik nustatyti, bet ir apriboti. Vykdant valakų reformą lygiagrečiai vyko ir ekonominė, techninė ir socialinė reformos.
Techniniai reformos uždaviniai:
atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių;
apjungti didžiojo kunigaikščio žemes, o įsiterpusius privatinių savininkų žemės plotus atimti, suteikiant žemės plotą kitoje vietoje;
išmatuoti žemę valakais;
įkurdinti valstiečius ir paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir kokybę;
pakeisti kaimo struktūrą.
Ekonominėje srityje vykstanti reforma turėjo įgyvendinti šiuos uždavinius:
patobulinti dvarų administravimą;
plėsti lažinius palivarkus;
padidinti valstiečių išnaudojimą;
pakeisti agrarinę valstiečių ūkių struktūrą.
Socialinėje srityje buvo keliami šie uždaviniai:
panaikinti vergovę;
pakeisti valstiečių klasės struktūrą;
įtvirtinti baudžiavą;
įsteigti naują valdymo struktūrą.
VALAKŲ SISTEMOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI
Nuo senų senovės ūkiai Lietuvoje nebuvo tvarkomi. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairaus dydžio sklypeliais. Bajorų laukai taip pat buvo išmėtyti, daug kur jų žemė buvo įsiterpusi į didžiojo kunigaikščio žemes. Žygimantas Augustas naujuoju valakų reformos įsakymu liepė visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau valstiečiai turėjo nelygius dydžiu žemės plotus ir mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo “dūmo” t.y. nuo gyvenamųjų namų. Naujuoju įstatymu buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį – vadinamąjį valaką.
Pirmiausiai reikėjo atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentais įrodytų savo turimų žemių nuosavybę, arba net bajorišką kilmę. Tai sukėlė didelį bajorų nepasitenkinimą reforma, nes daugelis neturėjo žemės dokumentų. Savo teises jie įrodinėjo valdymo senumu ir liudininkų parodymais. Tų bajorų, kurie nesugebėjo įrodyti nuosavybės teisės, žemės buvo prijungtos prie kunigaikščio žemių. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis. Privatinių savininkų žemės įsiterpusios į kunigaikščio žemes buvo atimtos, tačiau jiems buvo duodama žemės kitur.
Visa žemė buvo išmatuota. Bajorų žemė buvo atskirta ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms neturinčioms žemės, buvo skiriama po 2 valakus. Miestų žemės taip pat buvo atskirtos.
Visa dvaro ir dvarui priklausanti valsčiaus žemė paskelbiama valdovo nuosavybe ir įjungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais. Valakas – 30 ar 33 margai (apytikriai 21 hektaras), kai kur siekė net 44 margus. Derlingesnėse žemėse jis mažesnis, o prastesnėse – didesnis. Geriausiose žemėse buvo steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Buvo nustatyta, kad 7 valstiečių valakai atitiktų vieną palivarko valaką. Vadinasi, 7 valstiečių kiemai, paėmę po valaką, turi įdirbti vieną valaką dvaro arimų ir pievų. Jeigu per darbymetį tokios jėgos neužtenka,
urėdui leidžiama šaukti talką. Talkininkus dvaras maitina, o šaukiamieji į talką neiti negali.
Valstiečių valakai buvo padalinti į trilaukius, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius. Mokestis buvo imamas nuo valako, bet atsižvelgiant į žemės rūšį. Taip pat buvo nustatyta lažo norma. Nuo kiekvieno valako valstiečiai turėjo siųsti į dvarą dirbti žmogų su gyvuliu ir padargais po 2 dienas per savaitę.
Valstiečiai tų valsčių, kur dvarų nebuvo, į lažo darbus nėjo. Už tai jie turėjo sumokėti 15 grašių činšo, kaip ir visi valakininkai, ir dar papildomai 30 grašių kasmet. Mokestis atstojo 2 savaitines lažo dienas. Iš lažininkų dar buvo reikalaujama 4 talkų per metus, duoklininkai už jas turėjo mokėti pinigais, tačiau pievų šienauti turėjo eiti ir jie.
Kad viskas vyktų sklandžiai, didelį darbą atliko revizoriai. Jie tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, skyrė reikiamą kiekį valstiečių dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas, stebėjo urėdų darbą. Matininkai padėdavo revizoriams. Už tai jie gaudavo po tris valakus be prievolių.
Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: tarnybiniai žmonės, lažininkai, daržininkai, osadininkai. Geriausią padėtį iš jų turėjo tarnybiniai žmonės.
MIŠKŲ IR VANDENŲ NAUDOJIMAS IR PRIEŽIŪRA
Miškas ilgą laiką buvo antruoju valstiečių pajamų šaltiniu. Todėl reforma neaplenkė ir miškų. Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo atskirti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Miškų plotai valakais nebuvo skirstomi, tačiau buvo atžymimos ribos ir apskaičiuojami plotai. Miško kirtimus ir pievas buvo įsakyta išmatuoti ir išdalyti valakais. Jeigu arimų ir pievų plotas buvo mažesnis negu 3 valakai, tie plotai buvo siūlomi išnuomoti valstiečiams, už tai trečdalį šieno valstiečiai privalėjo atiduoti į dvarą. Žvėrių gaudymo ir medžiojimo vietose buvo draudžiama daryti kirtimus. Tas vietas buvo įsakoma pažymėti ir surašyti, kiek ir kokių žvėrių kurioje vietoje gali būti. Miško valakuose įkurti valstiečiai turėjo dalyvauti medžioklėse. Medžioklės laikas jiems buvo užskaitomas už lažą. Valstiečiams medžioti savo naudai buvo uždrausta.