Valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė valdymo gynimas
5 (100%) 1 vote

Valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė valdymo gynimas

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….

DAIKTINĖ TEISĖ…………………………………………………………………………………….

VALDYMO SĄVOKA. BENDRA CHARAKTERISTIKA………………………….

VALDYMO ĮGIJIMAS IR ĮGYVENDINIMAS………………………………………….

VALDYMO PASIBAIGIMAS…………………………………………………………………..

VALDYMO GYNIMAS………………………………………………………………………..….

NUOSAVYBĖS TEISĖ, VALDYMAS IR JO GYNIMAS…………………………..

IEŠKINYS – APGINTI VALDYMO TEISĘ………………………………………………

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………..

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves, atsirado galimybė, o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą, plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai. Kai kurios daiktinės teisės bu­vo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.

Vienas iš pagrindinių civilinės teisės institutų buvo nuosavybės teisė. Dar Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnyje nuosavybės teisė nusakyta kaip savininko teisė „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdtyti turtą, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai“. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį, išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu. Svarbiausi nuosavybės teisės požymiai buvo turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas.

Atkūrus visavertį nuosavybės teisės institutą, iškilo realus poreikis sukurti ir daiktinės teisės institutą, sujungiantį civilinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės ir kitus absoliučius santykius, sukuriančius daiktinę teisę. Visas daiktinės teisės apimantis daiktinės teisės institutas Lietuvoje susiformavo ne iš karto. Pitmiausiai buvo įdiegta pasitikėjimo teisė ir servitutas. Patikėjimo teise valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdė valstybės ir savivaldybių įmonės (Lietuvos teisės istorija / V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius. – V. : Justitia, 2002)

DAIKTINĖ TEISĖ

Dabar galiojančiuose Lietuvos Res­publikos įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pa­saulio dalykai. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas, kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų egzistavimo. Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai . Reikia pripažinti, kad teisiniu požiūriu daiktai gali būti tiek gamtos, tiek žmogaus darbu sukurti dalykai. Neabejotina, kad anksčiau visi tokie daiktai galėjo būti panaudoti tam tikriems materialiniams arba kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai, egzistavę gamtoje, bet, esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui, negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Tačiau plėtojantis mokslui ir technikai, kartu kuriant naujus daiktus, galinčius tenkinti vis didėjančius žmogaus poreikius ir būti civilinės teisės objektu , kaip neišvengiama kol kas pasekmė atsirado ir kai kurie materialaus pasaulio dalykai, negalintys tenkinti jokių materialinių arba kultūrinių žmogaus poreikių. Tai pirmiausia įvairios kenskmingos atliekos, kurių negalima perdirbti ir kokiu nors būdu pritaikyti žmogaus poreikiams tenkinti.

Todėl reikėtų pripažinti, kad teisiniu požiūriu, matyt ne kiekvienas daiktas gali tenkinti tam tikrus materialinius arba kultūrinius žmogaus poreikius. Taigi tikslingiausia būtų daiktus, kaip daiktinės teisės objektą, apibrėžti šitaip: daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes, įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė. Reguliuojant daiktinius teisinius santykius nevienodiems daiktams dažnai nustatomas ir skirtingas teisinis režimas. Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis. (Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Daiktinės teisės veikia konkrečius objektus. Jos sudaro visų teisių, kurias būtų galima priskirti konkrečiam objektui, visumą. Ši visuma, R. Savatjė
nuomone, ir yra nuosavybės teisė – bendro pobūdžio daiktinė teisė. Visos kitos daiktinės teisės (uzufruktas, įkeitimas ir kt.) iš esmės gali būti vertinamos kaip nuosavybės teisės skaidymas. Analogiška pozicija įtvirtinta ir mūsų įstatymuose. Civilinio kodekso (toliau CK) 4.20 straipsnis daiktinę teisę apibrėžia kaip abso­liučią teisę, pasireiškiančią teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir dis­ponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. CK 4.37 straipsnis nuosavybės teisę įvardija kaip teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuo­savybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kai kurių mokslininkų nuomone, šių trijų pagrindinių teisių, o tiksliau – teisių grupių, visiškai užtenka nuosavybės teisės turiniui apibūdinti. Taigi turėtume pripažinti, kad daiktinės teisės turinį sudaro dalis naudojimo, valdymo ar disponavimo teisių. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132)

VALDYMO SĄVOKA. BENDRA CHARAKTERTSTIKA

Svarbiausia iš daiktinių teisių yra daikto valdymo teisė, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įsigyti. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. (Civilinė teisė. Paskaitų ciklas. Vasarienė D. V. Vilniaus vadybos kolegija. 2002.)

Daikto valdymas, suprantamas kaip teisei tureti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį poveikį, dažniausiai žinomas kaip sudėlinė nuosavybės teisės turinio dalis. Bet daikto valdymas tam tikrais atvejais gali būti sa­varankiška daiktinė teise. Juridine jo reikšmė pasireiškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų ir yra vienintelis būdas įgyli nuosavybėsteisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.

Įtvirtinant daikto valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, reikėtų ne tik gerai išanalizuot kitų demokratinių valstybių teisės normas, reguliuojančias valdymo teisinius santykius, bet įvertinti tarpukario Lietuvoje atitinkamus daiktinius teisimus santykius reguliavusias teisės normas, papročius, dabartinę ekonominę situaciją ir netgi Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus.

Todėl bus nagrinėjami valdymo teisiniai santykiai, bus siūlomos konkrečios nuostatos, kurias tikslinga būtų įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymuose, atsižvelgiant į Kvebeko provincijos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų valstybių civilinės teisės normas, reguliuojančias valdymo teisinius santykius, ir įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes.

Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, būtų galima apibrėžti faktinį daikto turėjimą, turint tikslą valdyti daiktą kaip savą. Daikto valdymui būdinga, kad valdytojas dažniausiai turi tikslą įgyti nuosavybes teisę į valdomą daiktą. Valdymo teisė priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi ji ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį, ir turėdama daiktą kaip objektą, turi visus daiktinės teisės požymius. Reikia skirti daikto valdymą., kaip savarankišką daiktinę teisę, nuo daikto valdymo, atsirandančio iš prievoinių teisinių santykių. Iš prievolinių teisinių santykių atsiradusiai valdymo teisei būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas bei pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisimų santykių atsiradimu bei pasibaigimu. Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti j nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Daikto valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, turėtų būti skirstomas į teisėtą ir neteisėtą, kadangi tik iš teisėto valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė. Teisėtu laikomas daikto valdymas, jeigu jis įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Tai yra, teisėtu valdymu turėtų būti laikomas daikto valdymas, besiremiantis juridiniu faktu, kurio sukeliamos teisinės pasekmės yra nuosavybės teisės atsiradimas, bet dėl kažkokių priežasčių nuosavybės teisė į daiktą neatsirado. Pavyzdžiui, vienas asmuo gavo iš kito asmens daiktą kaip dovaną, bet kadangi dovanotojas pats neturėjo nuosavybės teisės į tą daiktą ir negalėjo jos perduo­ti kitam, jgijėjas turės tik valdymo, o ne nuosavybės teisę į daiktą, nors pagrin­das yra dovanojimo sutartis. Preziumuojama, kad daiktas yra teisėtai valdomas, kol neįrodoma priešingai. Neteisėtu valdymu turėtų būti laikomas valdy­mas, nesiremiantis juridiniu faktu, kurio sukeliamos teisinės pasekmės yra nuosavybės teisės atsiradimas. Tai yra, neteisėtu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Pavyzdžiui, daiktą valdo asmuo, kuris jį pavo­gė ar pagrobė jėga. Kadangi įrodyti valdymo teisėtumą yra gana sudėtinga, todėl tikslinga būtų nustatyti, kad daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Savininkas, išreikalaudamas turtą šio kodekso 142 straipsnio pagrindu, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš sąžiningo neteisėto valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo
neteisėtumą arba gavo šaukimą pagal savininko ieškinį dėl turto grąžinimo. Neteisėtas valdytojas, tiek sąžiningas, tiek ir nesąžiningas, savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinas išlaidas nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos. Sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytus pagerinimus, jeigu jie gali būti atskirti, nesužalojant daikto. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.

Valdymo teisės objektu turėtų būti pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektas, kadangi pagal įgyjamąją senatį iš valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė.

Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. (Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

VALDYMO ĮGIJIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

Tikslinga nustatyti, kad valdymas įgyjamas fiziškai užvaldant daiktą tokiu būdu, kad tik užvaldantis daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią.

Užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip nuosavą. Užvaldyti daiktą asmuo gali, matyt, ir tiesiogiai prie jo neprisiliesdamas, jeigu užvaldymas atitiks anksčiau aptartus reikalavimus.

Valdymas gali būti įgytas sąžiningai ir nesąžiningai. Sąžiningas valdymo įgijimas – tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsiti­kinės, kad daugiau niekas neturi teisių į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą. Ne­sąžiningas valdymo įgijimas – tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti apie tai, jog jis neturi teisės tap­ti to daikto valdytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į daiktą, kurį jis užvaldo.

Valdymas turėtų būti laikomas įgytas sąžiningai, kol neįrodyta priešingai, kadangi priešinga nuostata būtų nelogiška, nes būtų neaišku, už kokius asmenis jis turi daugiau teisių. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą, matyt, gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamąjį daiktą įsmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra jokių kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame re­gistre momento. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:

1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;

2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;

3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;

4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;

5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patal­pos, kurioje yra daiktas;

6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno

nevaldomą daiktą;

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkre­čiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

Valdymas į kilnojamąjį daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksniais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą.

Tikslinga nustatyti, kad tam tikrais atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Bet įgyjant valdymą į daiktą per atstovą, pastarasis privalo užvaldyti daiktą, neturėdamas tikslo pats įgyti valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam. Norint garantuoti, kad per atstovą užvaldomas daiktas bus perduotas reikiamam asmeniui, reikėtų nustatyti, jog tais atvejais, kai perduodantis valdymui daiktą per atstovą turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, pastarasis įgyja valdymą į perduodamą daiktą net ir tada, jeigu atstovas norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asme­niui. Per atstovą gali būti ne tik įgyjamas valdymas, bet taip pat ir faktiškai valdomas daiktas. Faktiškai valdydamas daiktą, atstovas privalo laikytis valdytojo nurodymų. Bet visais faktiško daikto valdymo per atstovą atvejais turi būti neabejotinai aiškus tikrasis daikto valdytojas.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę
daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo. Taip pat gyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis. (http://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=50803&strnr=4.71)

VALDYMO PASIBAIGIMAS

Pirmiausia valdymas, kaip savarankiška teisė, turėtų pasibaigti valdytojui įgijus pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, transformuojasi į valdymą, kaip vieną sudėtinę nuosavybės teisės turinio teisių dalį. Bet nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį valdymas turėtų pasibaigti ne į bet kokį daiktą. Pavyzdžiui, Latvijos civiliniame kodekse nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė gali būti įgyjama į bet kokį, netgi į valstybės, turtą, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Bet į nusikalstamu būdu įgytą daiktą nuosavybės teisės aptariamuoju pagrindu negali įgyti ne tiktai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, bet ir trečiasis asmuo, kuriam nuosavybės teisė perėjo iš pastarojo. Šis apribojimas pasibaigia tada, kai pats savininkas įgyja gali­mybę tokį daiktą valdyti.

Panaši nuostata turėtų būti įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civiliniuose įstatymuose. Kad valdymas pasibaigtų ir valdytojui atsirastų nuosavybės teisė į valdytą daiktą, būtina daiktą valdyti tam tikrą įstatymo nustatytą laiką.

Šiuo metu daugumos šalių įstatymuose yra įtvirtintos skirtingos nuostatos, koks daiktas – tik nekilnojamasis ar tik kilnojamasis, arba ir nekilnojama­sis, ir kilnojamasis – gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, t. y. į kokį daiktą valdymas gali pasibaigti įgijus nuosavybės teisę į jį. Nustatyti ir skirtingi daikto valdymo, esančio sąlyga šios teisės įgijimui, terminai. Pavyz­džiui, Prancūzijoje įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į nekilnojamąjį daiktą, pastoviai ir sąžiningai valdžius jį 30 metų. Anglijoje taip pat įgyjamoji senatis taikoma tiktai nekilnojamajam daiktui, tačiau čia nustatytas jau trumpesnis -12 sąžiningo valdymo metų terminas. Vokietijoje ir Šveicarijoje, atvirkščiai, tik kilnojamasis daiktas, kuris 10 metų buvo sąži­ningai valdytas, gali būti įgyjamosios senaties objektas.

Lenkijos civilinio kodekso 172 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad netgi nesąžiningam įgijėjui taikoma įgyjamoji senatis. Šio straipsnio 1-ajame pa­ragrafe nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdytojas, nebūdamas savinin­kas, įgyja nuosavybės teisę, jeigu nekilnojamąjį daiktą nepertraukiamai ir kaip nuosavą valdo 20 metų, išskyrus nesąžiningą įgijimą. O šio straipsnio 2-ajame paragrafe jau nustatyta, jog, praėjus 30 metų, nekilnojamojo daikto valdytojas tampa jo savininku nežiūrint į tai, kad jis yra nesąžiningas įgijėjas. Be to, minėtame Civiliniame kodekse nustatyta sąlyga, įtvirtinta 173 straips­nyje, kad tais atvejais, kai daikto savininkas, prieš kurį skaičiuojamas įgyja­mosios senaties terminas, yra nepilnametis, įgyjamosios senaties terminas gali pasibaigti tik praėjus 2 metams po savininko pilnametystės.

Tarpukario Lietuvoje galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1-osios dalis 533 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata – norint pasidaryti
per įsisenėjimą, reikia valdyti turtą kaip savininkui be ginčo ir pertrau­kos ne mažiau kaip 10 metų.

Įstatymuose įtvirtinant įgyjamosios senaties terminą, t. y. laiką, per kurį valdymas galėtų pasibaigti nuosavybės teisės įgijimu, pagrindinis kriterijus, matyt, vis dėlto turėtų būti galimybė per tą laiką pakankamai įsitikinti, kad, pretenduojantis įsisenėjusiu valdymu įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą asmuo, tą daiktą valdo kaip nuosavą (nealina dirbamosios žemės, o netgi didina jos vertę, neleidžia irti pastatams, kadangi laiku remontuoja, tinkamai juos prižiūri ir pan.).

Be to, tikslinga būtų numatyti, kad valdymas nuosavybės teisės įgijimu gali pasibaigti tik tuo atveju, jeigu visą valdymo laiką buvo laikomasi ir kitų būtinų sąlygų, t. y. Asmuo, būdamas sąžiningas valdytojas, nepertraukiamai valdė daiktą kaip savo, turėdamas teisinį to valdymo pagrindą, kuris yra pa­kankamas nuosavybės teisei įgyti, tačiau užvaldant daiktą nuosavybės teisė nebuvo įgyta dėl ypatingų kliūčių. Visą valdymo laikotarpį turėjo būti juridinė daikto savininko galimybė naudotis savo teise į daiktą. Valdymui pasibaigti įgyjamąja senatimi įgyjant nuosavybę nepakanka, kad valdytojas būtų buvęs sąžiningas užvaldant daiktą. Būtina, kad jis liktų sąžiningas visą nustatytą senaties laiką, nes valdymo metu paaiškėjęs nesąžiningumas nutraukia įgyja­mosios senaties eigą.

Valdymas turėtų pasibaigti, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip raižytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Pavyzdžiui, valdytojas gali savo valia neatlygintinai perduoti daiktą valdyti kitam asmeniui. Nepriklausomai nuo to, kodėl ir kokiomis sąlygomis valdytojas perduoda daiktą valdyti kitam asmeniui, jis negali perduoti tam asmeniui teisių į daiktą daugiau, nei turėjo į jį kaip valdytojas.

Skirtingai valdymas turėtų pasibaigti į kilnojamąjį ir į nekilnojamąjį daik­tą. Kad pasibaigtų nekilnojamojo daikto valdymas, valdytojas turėtų netekti daiktui poveikio ir nesistengti susigrąžinti galimybės paveikti daiktą pagal savo valią. Ir tik tada, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui nesėkmingi, nekiolnojamojo daikto valdymas pasibaigia. Tai yra, nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrą­žinti. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi arba tiesiog valdymas išregistruotas iš viešojo registro.

Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako valdymo į šį daiktą, jeigu toks jo noras negali būti numanomas iš kitų aplinkybių. Valdytojas, pavyzdžiui, gali pats tiesiogiai tam tikrą laiką nevaldyti daikto, bet įgyvendinti valdymo teisę per atstovą.

Kilnojamojo daikto valdymas turėtų pasibaigti praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą, taip pat kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti. Kilnojamojo daikto valdymas turėtų pasibaigti, kai valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

VALDYMO GYNIMAS

Savininkui priklauso teisė valdyti turtą. Šią savininko teisę gina Civilinio kodekso 142 straipsnis. Jis nustato, kad savininkas turi teisę iššreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nustato savininko teisių garantijas: turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Todėl nei fizinis, nei juridinis asmuo, jokia kita valstybės institucija neturi teisės paimti iš savivninko turtą prieš jo valią. Jeigu turtas paimamaas prieš savivninko valią, savininkas turi teisę išrweikalauti savo turtą iš neteisėto valdytojo.

Kiekvienam valdytojui turėtų būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Iki to laiko, kol įgis į turtą nuosavybės teisę, asmeniui, valdančiam turtą kaip savą, turėtų būti užtikrinta teisė ginti savo valdymą prieš trečiuosius asmenis, kurie nėra turto savininkai ir neturi teisės valdyti tą turtą pagal sutartį ar kitu įstatymuose nustatytu pagrindu. Valdytojui įrodžius, kad nors ir buvo valdymo pažeidimai, bet valdymas išsaugotas, jis galėtų reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti jam pažeidžiant valdymą, atlyginimo.

Valdymas gali būti pažeistas bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti netgi drasinimais, dukeliančiais valdytojui pagrįstą įtarimą. Valdytojo pažeidimu neturėtų būti laikoma, kai kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą. Kaltinimo valdymo pažeidimu asmens įrodinėjimas, jog pareiškėjas įgijo valdymą neteisėtai iš trečiojo asmens, neturėtų būti pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo nepažeidė valdymo.

Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau
tvirtina esą daikto valdytojai ir abu (visi) remiasi veiksmais, patvirtinančiais tebesitęsiantį jų valdymą, turėtų būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė vienas iš besiginčijančių asmenų nesugeba to įrodyti, turėtų būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Kilnojamojo daikto valdymo perdavimas galimas tik tuo atveju, kai įkeičiamas daiktas perduodamas kreditoriui. Tokia įkeitimo kaip realinės sutarties forma yra klasikinė ir, su­prantama, kad įstatymo leidėjas palieka ir tokią galimybę. Tačiau įkaito perdavimo reikšmė šiuolaikiniuose kreditiniuose santykiuose yra minimali. Nepaisant to, susitarti dėl įkeitimo dalyko valdymo perdavimo yra šalių valios reikalas, nebūtinas įkeitimo santykiams atsirasti, todėl ir sieti tokį valdymo perdavimą su daiktine įkeitimo prigimtimi jokiu būdu negalima.

Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo dis­ponuoti, nors CK 4.170 straipsnio 3 dalis šias teises riboja nuostata, ginančia kreditoriaus teises. Tiesa, reikalavimas, kad turi būti atsižvelgta į kreditoriaus teises, yra daugiau įstatymų leidėjo reveransas kreditoriui nei veiksminga nuostata. Daikto įkeitimas hipoteka netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn (CK 4.171 str. 9 d.). Hipotekos kreditoriaus reikalavimas tenkinamas įstatymų nustatyta tvarka pardavus daiktą iš viešųjų varžytynių arba suteikiant kreditoriui teisę administruoti daiktą (CK 4.192 str.). Kreditorius turi teisę iš gautų pinigų gauti savo reikalavimo patenkinimą. Ši teisė įeina į disponavimo turinį. Perdavimas administ­ruoti suteikia teisę disponuoti svetimu daiktu, laikantis įstatymo nustatytų apribojimų. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132)

Civilinio kodekso 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra turto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynimą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Tokius reikalvimus galima pareikšti ne turto savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Jeigu valdytojo teises pažeidžia turto savininkas, tai pareiškiami teisiniai prievoliniai reikalavimai. Valdytojui suteikta teisė išsireikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo gina nne tik valdytojo valdymo teisę, bet ir turtosavininko nuosavybės teisę; tai užtikrina valdytojui galimybę grąžinti turtą savininkui. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai nagrinėjami vadovaujantis Civilinio kodekso 142-147 straipsniai. Teismui atmetus teisėto valdytojo reikalavimą grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, tokį reikalavimą neteisėtam valdytojui gali pareikšti turto savininkas. (Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

NUOSAVYBĖS TEISĖ, VALDYMAS IR JO GYNIMAS

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4323 žodžiai iš 8642 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.