Turinys
ĮVADAS 2
1. VADYBA – MOKSLAS APIE VALDYMĄ 3
2. VALDYMO PROCESAS IR FUNKCIJOS 9
2.1. Planavimo funkcija 12
2.2. Organizavimo funkcija 16
2.3. Vadovavimo funkcija 20
2.4. Kontrolės funkcija 30
IŠVADOS 34
LITERATŪROS SĄRAŠAS 37
PRIEDAI 3
Įvadas
Lietuvos valstybė, jos ūkis dabar išgyvena valdymo požiūriu gana skausmingą transformacijų laikotarpį. Lietuvos mokslinėms pajėgoms pradėjus rengti nacionalinę vadybos plėtros programą, vienas iš pirmųjų etapų bus verslo organizacijų vadybos funkcijų, vadybos orientyrų įvardijimas. Kartu reikia pripažinti, kad dauguma vadybos kokybės vertinimų yra veikiau hipotetiniai, nepagrįsti empiriniais tyrimais. Realybė, žinoma, tokia, kad dabartinių vadovų vadybinę veiklą neabejotinai veikia praeities patirties, kuri akivaizdžiai konfliktuoja su dabarties transformacijų realijomis, našta (Česynienė ir kiti, 2002, p. 5).
Šiandieninis šalies verslo intensyvumas, efektyvumas ir jo sėkmė priklauso nuo verslininkų sugebėjimo. Daugelis verslininkų įsitraukė į verslą neturėdami pagrindinių verslo vadybos, ekonomikos žinių. Tai natūralu, nes po Nepriklausomybės atkūrimo trūko šios srities specialistų, o verslo įvairios formos plėtojosi (Lukaševičius, Martinkus, 2001, p. 3).
A. Seilius rašo (1998, p. 5), kad Lietuva, būdama geografiškai tarp Rytų ir Vakarų, yra nuolat abiejų pusių veikiama, ir ta įtaka atsispindi vadybinėje kultūroje. Sakysime, mums būdingi jėgos ir baimės prioritetai, inciatyvos ir kūrybiškumo žemesnėse valdymo grandyse slopinimas, valdymo procedūrų unifikavimas, dažnai – gigantomanija, kuri Lietuvoje jau patyrė nesėkmę.
Nors valdymas yra specifinė veikla, tačiau jis vykdomas pagal tą pačią procedūrą, t. y. per valdymo funkcijas ir nei vienos neaplenkiant. Valdymo funkcijų technologinė seka (procesas) neišvengiamai turi būti griežtai išlaikyta. Tai yra pirmiausia veiksmų planavimas, po to mūsų parengto plano įgyvendinimo organizavimas, t. y. organizacinės valdymo struktūros sūkurimas.
Priimant darbuotojus (ypač visų lygių vadovus), automatiškai suteikiama pareigomis neįvardinta valdžia, o vadovai, prisiimdami tam tikras kurio nors hierarchinio lygio pareigas, įsipareigoja vykdyti trečią valdymo funkciją – vadovavimą žmonėms, kurių pareigos numatytos valdymo struktūroje, kartu pradeda vykdyti visas teorines valdymo funkcijas: padalinio ir kiekvieno darbuotojo atskirai darbo planavimo, organizavimo, motyvavimo ir kontrolės. Tai neatsiejamas bet kurio vadovo darbas (Seilius, 1998, p. 13-14).
Šiame kursiniame darbe analizuosiu organizacijų valdymo funkcijas, nes šiuo metu organizacijų vadyba teoriniu požiūriu aiškinama labai įvairiai ir prieštaringai. Tai priklauso nuo autorių koncepsijos, kuria jie grindžia tikėjimą, kad jų siūlomas modelis ar metodas būtinai bus geriausias.
Manau, kad organizacijų valdymo funkcijų analizė šiandieninėje Lietuvoje yra aktuali ir svarbi problema, nes egzistuoja daugybė požiūrių, ir kai kurie jų vienu ar kitu atveju gali būti efektyvūs ir atvirkščiai. Yra žinoma, kad neegzistuoja vienas vienintelis geriausias požiūris ir būtinai visais atvejais priimtinas, todėl būtina su šiais požiūriais susipažinti ir sugebėti juos pritaikyti.
Kursinio darbo pirmame skyriuje nagrinėsiu vadybą, kaip mokslą apie valdymą. Aprašysiu vadybos mokslo įstoriją, jos pradininkus, taikymo problemas. Antrame skyriuje analizuosiu valdymą, kaip procesą, kuris vyksta per keturias funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Pamėginsiu šias valdymo funkcijas apibūdinti įvairių autorių teiginiais ir teorijomis. Ir pagaliau kursinio darbo pabaigoje padarysiu apibendrinimus atskirų autorių teiginių ir teorijų apie organizacijų valdymo funkcijas ir pateiksiu išvadas apie jų svarbą šiandieninėms organizacijoms.
Pagrindiniai autoriai ir jų darbai, kuriais remiuosi rašydamas kursinį darbą, yra šie: Antano Seiliaus monografija ,,Organizacijų tobulinimo vadyba“ išleista 1998 metais Klaipėdoje, James A.F. Stoner, R.Edvard Freeman, Daniel R. Gilbert ,,Vadyba“ 2001 metais išleista Kaune, išverčiant iš anglų kalbos, taip pat Rimos Česynienės ir autorių grupės mokomąja knyga ,,Įmonių vadybos orientacijos“, išleista 2002 metais, Vilniuje, Майкл Мескон и др. ,,Основы менеджмента“, 2002, Москва, Ричард Л. Дафт ,,Менеджмент“, 2002, Санкт-Петербург ir kita literatūra.
1. Vadyba – mokslas apie valdymą
M. Meskon, M. Albert ir F. Xedouri teigia (2002, стр. 62), kad valdymo praktika tokia pat sena, kaip ir organizacijos, o tai reiškia, kad ji iš tikrųjų sena. Ant molinių lentelių, kurios pagamintos prieš tris tūkstančius metų iki mūsų eros, užrašyta informacija apie komercinius sandorius ir senovės Šumerų įstatymus. Ir tai įrodo jau apie tuo metu egzistavusią valdymo praktiką.
Žymiai anksčiau nei terminą ,,valdymas“ imta visuotinai vartoti, jau buvo rašoma apie tai, kaip organizacijas padaryti efektyvias ir efektingas. Du žymius ir pamokančius darbus mums paliko Niccolo Machiavelli ir Sun Tzu.
N. Machiavelli 1531 m. parašė knygą ,,Pokalbiai“, gyvendamas ankstyvojoje Florencijos respublikoje. Jo suformuluotus principus galima taikyti šių dienų
organizacijų valdymui:
1. Organizacija stabilesnė, jei jos nariai turi teisę reikšti skirtingas nuomones bei spręsti jos vidaus konfliktus.
2. Nors organizaciją įkurti gali vienas žmogus, ,,ji gyvuos ilgai, jei ja rūpinsis daugelis ir daugelis trokš ją išlaikyti.“
3. Silpnas vadovas gali sekti stipriu, bet ne kitu silpnu, ir išlaikyti autoritetą.
4. Vadovas, siekiantis pakeisti įkurtąją organizaciją, ,,turėtų išlaikyti bent senųjų papročių šešėlį.“
Kitą klasikinį darbą, pateikiantį supratimą apie valdymą-,,Karo menas“-parašė kinų filosofas Sun Tzu daugiau kaip prieš 2000 metų. Štai kai kurie Sun Tzu teiginiai:
1. Kai priešas puola, mes traukiamės!
2. Kai priešas sustoja, mes neduodame ramybės!
3. Kai priešas mūšio stengiasi išvengti, mes puolame!
4. Kai priešas traukiasi, mes persekiojame!
Nors šios taisyklės buvo skirtos karo strategijai, jų laikytąsi planuojant darbo su verslo konkurentais strategiją (Stoner ir kiti, 2001, p. 29).
Pirmoje XX amžiaus pusėje susikūrė keturios aiškiai išsiskiriančios vadybos mokyklos (teorijos). Jos pagal kūrimosi seką būtų šios: mokslinio valdymo, klasikinės organizacijos teorijos, psichologijos ir žmogiškųjų santykių arba bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo. Kiekvienos šių mokyklų autoriai ir šalininkai savo laiku teigė, kad jiems pavyko rasti kelius, kaip efektyviausiai siekti organizacijos tikslų, bet dažnai vėliau paaiškėdavo kad tai gali pasiteisinti tik ribotose situacijose (Мескон и другие, 2002, стр. 65).
Frederickas W. Tayloras, Henry L. Ganttas, Frankas ir Lilian Gilbrethai sukūrė principų visumą, žinomą kaip mokslinio valdymo teoriją. F. W. Tayloras(1856-1915) savo filosofiją grindžia keturiais pagrindiniais principais:
1. Tikro vadybos mokslo sukūrimas taip, kad būtų galima nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą.
2. Darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais, t.y. taip, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka.
3. Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas.
4. Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų.
Tayloras tikėjo, kad administracijos ir darbininkų interesas bendras – didinti darbo našumą. Jis savo valdymo sistemą pagrindė gamybos linijų laiko tyrimais. Nesiremdamas tradiciniais darbo metodais, jis analizavo ir chronometru matavo judesius plieno pramonės darbininkų, atliekančių įvairius darbus. Jis taip pat ragino darbdavius daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams (Stoner ir kiti, 2001, p. 33).
M. Meskon, M. Albert ir F. Xedouri rašo (2002, стр. 64), kad pirmas didelis susidomėjimas valdymu prasidėjo 1911 metais. Kaip tik tais metais Frederickas W. Tayloras išleido savo knygą ,,Mokslinio valdymo principai“ ir tai tradiciškai laikoma mokslo apie valdymą ir jo savarankiškos tyrimo srities pradžia.
Klasikinės organizacijos teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines tokių sudėtingų organizacijų kaip fabrikai, valdymo gaires. Skirtingai nei Tayloras, kuris labiausiai domėjosi organizavimo funkcijomis, Anri Fayolis tyrinėjo visą organizaciją. Daugiausia dėmesio jis skyrė valdymui, nes jam atrodė, kad tai labiausiai apleista verslo operacija (Stoner ir kiti, 2001, p. 35).
Francūzas Anri Fayolis(1841-1925), su kurio vardu siejamas klasikinės organizacijos teorijos atsiradimas ir kurį neretai vadindavo ,,vadybos tėvu“, vadovavo dideliai prancūzų anglies gavybos kompanijai. Jo šalininkai ir pasekėjai L.Urvikas buvo konsultantas valdymo klausimais Anglijoje ir D.D. Munis su A.K. Reiliu kartu rašė darbus ir dirbo kompanijoje ,,General Motors“. Taigi jų visų pagrindinė užduotis buvo didesnis efektyvumas plačiąja prasme visos organizacijos veiklos(Мескон и другие , 2002, стр. 67).
Fayolis sukūrė bendras administracinės veiklos analizės prielaidas ir suformulavo kai kuriuos būtinus griežto vadovavimo principus(valdymo funkcijas). Jo manymu, valdyti – tai vesti organizaciją į tikslą, maksimaliai išnaudojant visus turimus išteklius. Jis suformulavo penkias administravimo funkcijas: numatymo, planavimo, organizavimo, koordinavimo ir kontrolės. Jis teigė, kad bet kurios organizacijos veiklos principai turi būti: darbo pasidalijimas, valdžia(autoritetas ir atsakomybė) , drausmė, vadovavimo vienovė, komandavimo vienovė, indvidualių interesų pajungimas bendriems organizacijos interesams, paskatos(atlyginimas už darbą), centralizacija, hierarchija(valdžios linija), tvarka, teisingumas, personalo stabilumas, inciatyva, korporatyvinė dvasia. Kiekvienam tikslui siekti turi būti atitinkama programa ir vienintelis vadovas. Jau tada jis numatė, kad būtinas ilgalaikis ir trumpalaikis planavimas. Taigi esminiai vadybos principai jau tada buvo aiškiai suformuluoti (Seilius, 1998, p. 42).
Du mokslininkus – Mary Parker Follett ir Eltoną Mayo galima laikyti pagrindiniais psichologijos ir žmogiškųjų santykių valdyme teorijos autoriais. Follett buvo pirma, kuri apibrėžė valdymą kaip ,, darbo atlikimą kitų asmenų pagalba“. Mayo atliko eksperimentus, kuriais nustatė, kad ne visada tiksliai atliekamos darbo operacijos ir geras atlyginimas užtikrindavo darbo našumą. Dažnai didelę reikšmę darbo rezultatams turi dirbančių žmonių tarpusavio santykiai, ir tai persverdavo net vadovų
и другие, 2002, стр. 69).
Mary Parker Follett(1868-1933) buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys; žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis.
Follett modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, Follett pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę-ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia Follett deramą pagarbą(Stoner ir kiti, 2001, p. 36).
Eltonas Mayo(1880-1949) ir jo kolegos F.J. Roethlisbergeris bei W.J. Dicksonas eksperimentų dėka nustatė, kad darbuortojai dirbtų dar geriau, jei tikėtų, jog administracija rūpinasi jų gerove, ir jų tiesioginiai vadovai skirtų jiems daugiau dėmesio. Šis reiškinys vėliau, pavadintas ,,Hawthorne“ efektu, iki šiol yra gana ginčytinas. Tyrinėtojai taip pat padarė išvadą, kad neformalios darbo grupės-socialinė darbuotojų aplinka-teigiamai veikia darbo našumą. Todėl Mayo jautė būtinybę papildyti senąją ,,racionalaus žmogaus“, skatinamo asmeninių ekonominių poreikių, koncepciją ,,socialaus žmogaus“, skatinamo socialinių poreikių ir siekiančio tiesioginio atlygio darbo santykiuose bei labiau reaguojančio į grupės spaudimą nei į administracijos reikalavimus, koncepcija(Stoner ir kiti, 2001, p. 41-42).
Maxas Weberis (1864-1920) suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Jo manymu, ideali organizacija yra biurokratinė. Jos veikla ir tikslai yra racionaliai apgalvoti ir darbo pasidalijimas yra aiškiai apibrėžtas. Weberis taip pat tikėjo, kad reikia akcentuoti profesinę kompetenciją, ir kad darbas turi būti vertinamas tik pagal nuopelnus (Stoner ir kiti, 2001, p. 36).
Labai svarbų vaidmenį vystant mokslinę vadybą turėjo Weberio sociologinė biurokratijos koncepcija. Jis į organizaciją žiūrėjo kaip į beasmenį mechanizmą, kurio pagrindinė taisyklė buvo tikslus neklystantis funkcionavimas, nukreiptas pelnui maksimizuoti. Norint gauti minėtus rezultatus buvo būtina laikytis požiūrio, kad:
• organizacija užtikrindama savo satbilumą turi laisvai pasirinkti bet kokių priemonių arsenalą (griežtų uždavinių centralizacija);
• individai dirba tokiu būdu, kad jie negali vienas kito pakeisti ir kiekvienas turi dirbti tik savo darbą;
• darbas-individo egzistencijos pagrindas ir labiausiai išaukština individą;
• vykdytojų elgsena visiškai determinuota racionalių schemų, padedančių išvengti subjektyvių asmeninių tarpusavio santykių.
Weberis manė, kad svarbiausias yra racionalumas,-jis yra lemiamas europietiškos kultūros bruožas. Beje, kapitalizmą (veiklos racionalumą) suprato ne kaip turto siekimą, o kaip gamybos ir prekybos efektyvumą. Weberio kūrybinę mintį formavo gimstančios pagrindinės europietiškos civilizacijos vertybės-žmogus kaip aktyvios veiklos subjektas, liberalizmas bei legalizmas (Seilius, 1998, p. 43-44).
Bihevioristinė (elgesio) mokykla susiformavo iš dalies dėl to, kad klasikinis požiūris neužtikrino pakankamo gamybos efektyvumo ir darbo vietos darnos. Kai kurie teoretikai bandė sustiprinti klasikinę organizacijos teoriją sociologine ar psichologine nuojauta.
Bihevioristai į vadybos ir organizacijų mokslą įvedė du naujus aspektus. Pirma, jie pateikė dar įmantresnį požiūrį į žmones bei jų siekius negu Mayo ir jo amžininkai. Abrahamas Maslowas ir Douglasas McGregoras bei kiti rašė apie žmonių ,,saviraišką“. Jų darbai suformavo naują mąstymą apie tai, kaip naudingai tvarkyti santykius organizacijose. Antra, bihevioristai taikė mokslinius metodus tirti žmonių elgesį organizacijose kaip nedalomoje visumoje (Stoner ir kiti, 2001, p. 43).
Antrasis pasaulinis karas tapo katalizatoriumi greitesniam, tolimesniam teorinio ir praktinio valdymo proceso vystymuisi. Buvo ieškoma labiau sudėtingų vadovavimo metodų. Vadyba tapo mokslu. Nauja kryptis išsiskyrė nuo anksčiau egzistavusių tuo, kad plačiai buvo pradėti taikyti valdymo sprendimai paremti matematiniais ir statistiniais metodais bei kitomis disciplinomis.
Išskirtinai nauja vadybos sritimi laikoma valdymo informacinės sistemos, kurios yra modernios ir efektyvios (dėl mažų išlaidų) ir aprūpina vadovus reikalinga informacija ir duomenimis. Didelę reikšmę valdymo informacinių sistemų vystymuisi turi greitai veikiantis pasaulinis kompiuterinis tinklas (Дафт, 2002, стр. 65).
Antrojo pasaulinio karo metu, norint išspręsti problemas iškilusias šalies saugumui, Didžiojoje Britanijoje ir JAV buvo kuriamos operacijų tyrimo komandas. Į šias komandas buvo pasitelkiami matematikai, fizikai ir kiti mokslininkai. Buvo pradėti naudoti pirmieji kompiuteriai, kad atliktų begalę skaičiavimų, reikalingų matematiniam modeliavimui. Operacijų tyrimo (operation reseach – OR) specialistai po karo buvo vis dažniau kviečiami vadovams į pagalbą, kad padėtų išspręsti naujas problemas. Bėgant metams, OR procedūros buvo formalizuotos į dabar vadinamą vadybos mokslo mokyklą (Stoner ir kiti, 2001, p. 44).
Neįmanoma numatyti, ką studijuos būsimos kartos, tačiau dabar galima nustatyti bent
tris papildomas vadybos teorijos kryptis, kurių svarba gali išaugti – tai sisteminis, atsitiktinumų ir požiūris, kurį mes pavadiname dinamiškais santykiais.
Sisteminis požiūris – tai požiūris į organizaciją kaip darnią ir kryptingą sistemą, susidedančią iš tarpusavyje susijusių dalių.
Atsitiktinumų požiūris – tai požiūris, kai valdymo būdai ir metodai, kurie geriausiai užtikrina organizacijos tikslų įgyvendinimą, įvairiomis situacijomis ar aplinkybėmis gali būti įvairūs; taip pat vadinamas situatyviniu požiūriu.
Dinamiški santykiai – tai požiūris, kad laikas ir žmonių santykiai verčia vadyboje iš naujo apmąstyti tradicinius požiūrius nuolatinių grietų pokyčių fone (Stoner ir kiti, 2001, p. 46-49).
Mokslinės vadybos idėjos, gimusios mūsų amžiaus pradžioje, gana greitai pasiekė Lietuvą. Tarp pirmųjų F.Teiloro, H. Fordo, A. Fajolio ir kt. vadybos specialistų idėjų propaguotojų buvo profesorius Jonas Šimkus (1873-1944). Jis pirmasis pradėjo dėstyti vadybos pagrindus būsimiems inžinieriams Kauno universitete.
Kitas žymus mokslinės vadybos idėjų platintojas buvo Pranas Viktoras Raulinaitis (1895-1969), teisės mokslų daktaras.Jis pirmasis išvertė į lietuvių kalbą sutrumpintus F. Teiloro ir A. Fajolio klasikinius veikalus su savo pastabomis.
Paminėtinas agronomo Stasio Nacevičiaus (1881-1947) darbas ,,Teilorizmas ir Fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudai“. Šiame darbe jis išdėstė mokslinės vadybos principus ir aprašė savo patyrimą įgyvendinant juos kiek neįprastoje aplinkoje – žemės ūkio akademijos mokomajame darže.
Naujas vadybos mokslo ir praktikos raidos etapas prasidėjo 1935 metais, kai į Lietuvą grįžo pasaulinės reikšmės vadybos mokslo teoretikas ir profesionalas Vytautas Andrius Graičiūnas (1898-196-52), gimęs Čikagoje. Jis nustatė vadovo kontrolės apimties teoriją, pirmą kartą jo paskelbta 1933 m. 1935-1938 m. Graičiūnas dirbo vadybos patarėju Lietuvos aviacijos ir ginklavimo valdyboje, pramonės įmonėse. 1938 m. Kaune buvo įkurta Mokslinė vadybos draugija ir pirmasis jos pirmininkas buvo Graičiūnas. Pokario metais dėstė Kauno universitete, dalyvavo ruošiant įmonių atstatymo ir rekonstravimo projektus. 1951 m. buvo suimtas ir po metų žuvo kalėjime (Seilius, 1994, p. 147-148).