TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 3
1. Pagrindinės valdymo funkcijos ……………………………………………………………………………………. 4
1.1. Planavimas ………………………………………………………………………………………… 5
1.2. Organizavimas ……………………………………………………………………………………. 7
1.3. Vadovavimas ……………………………………………………………………………………… 10
1.4. Kontrolė …………………………………………………………………………………………… 12
2. Konkrečios valdymo funkcijos ………………………………………………………………………………….. 14
2.1. Personalo valdymas ……………………………………………………………………………. 15
2.2. Pardavimų valdymas …………………………………………………………………………… 17
2.3. Piniginių išteklių valdymas ………………………………………………………………….. 18
2.4. Gamybos valdymas …………………………………………………………………………….. 19
IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………………………….. 21
INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ………………………………………………………………………… 22
ĮVADAS
Vadyba – tai organizacijos vadovybės suformuotų tikslų įgyvendinimo siekimas, pasinaudojant pavaldinių pastangomis, kitais ištekliais bei aplinkos sąlygomis.
Valdymą tikslinga laikyti procesu, kurio dėka sukuriama aplinka, palanki sutelkti pastangas pageidaujamiems tikslams pasiekti, pusiausvyrai tarp konfliktuojančių siekių išlaikyti, našumui ir efektyvumui išlaikyti.
Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias valdymo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Nors iki dabar šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjimas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudojamas. Todėl galima sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, vadovavimo bei kontrolės procesas ir visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas, siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.
Procesas – tai sisteminė veiklos atlikimo tvarka. Tai yra kalbama apie valdymą kaip procesą siekiant pabrėžti, kad jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus. Taigi toliau savo darbe trumpai apibūdinsiu keturias pagrindines valdymo veiklas ir jų ryšį su laiku bei žmonių santykiais.
Šio vadybos savarankiško darbo tema yra: „Valdymo procesas“ Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas yra paanalizuoti valdymo funkcijas ir konkrečias valdymo funkcijas, atskleidžiant vadybos darbo procesą.
Pagrindiniai šio darbo ribose keliami uždaviniai yra šie:
• Apibrėžti valdymo sąvoką ;
• Išvardyti ir apibūdinti pagrindinius valdymo elementus;
• Trumpai aptarti konkrečias valdymo funkcijas;
• Išskirti pagrindines mintis ir jomis remiantis, suformuluoti išvadas;
Referato rašymo pagrindiniai etapai būtų šie:
1) Surinkti medžiagą (knygas, straipsnius, informaciją internete), kurioje būtų aprašomi valdymo proceso elementai;
2) Sudaryti planą, išskiriant svarbiausias dalis;
3) Laikantis plano parašyti darbą;
Darbą sudaro įvadas, du skyriai, poskyriai bei išvados.
1. PAGRINDINĖS VALDYMO FUNKCIJOS
Vadybos funkcija tai valdymo darbų dalis turinti savitus tikslus, procesus ir poveikio būdus. Nagrinėjant vadybos funkcijas, valdymas analizuojamas kaip veikla ir kaip valdymo objektas. Trumpai apibūdinsime vadybos funkcijas.
Tikslas yra firmos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriam pasiekti nukreipta visa firmos veikla. Tikslo formavimas yra valdymo proceso pradinis ir galutinis taškas.
Planavimas – pagrindinė vadybos funkcija, jungianti tikslus, išteklius ir rezultatus.
Organizavimas – valdomo objekto ir subjekto sąveikos nustatymas, valdymo struktūrų formavimas ir tobulinimas.
Vadovavimas – grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakos darymas, siekiant atlikti būtinas užduotis.
Kontrolė yra vieno valdymo ciklo pabaiga ir naujo pradžia. Ji garantuoja grįžtamą valdymo ryšį ir neatskiriama nuo planavimo.
Tai bendrosios funkcijos, kuriose yra išskiriami antriniai technologiniai ciklai, rodantys jų įgyvendinimo technologiją. Šie ciklai vadinami konkrečiomis funkcijomis.
1.1. PLANAVIMAS
Planavimas yra viena iš keturių valdymo funkcijų ir svarbiausia valdymo funkcija. Jis nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.
Planuoti reiškia atrinkti įmonės tikslus ir departamentų uždavinius ir rasti būdus juos pasiekti. Planai priklauso nuo galimų alternatyvų, po to priimami sprendimai, ką daryti, kaip daryti, kada daryti ir kas tai turėtų padaryti. Planas – tai iš anksto numatytas veiklos
kursas, nurodantis įmonės nariams tikslą ir kryptį. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius
Poreikis planais koordinuoti veiklą didėja, kai aplinka vis labiau kinta. Vadovai, kurie nesugeba sudaryti organizacijos veiklą koordinuojančių planų, padidina visos organizacijos nesėkmės galimybes.
Planavimas yra vadybos funkcija, kuri turi būti vykdoma visuose organizacijos lygmenyse. Jo tikslas yra koordinuoti padalinių veiklą organizacijoje ir jo aplinkoje. O strategijos planas yra strategijos pasirinkimas, žemesnės hierarchijos planai (taktiniai ir operatyviniai) yra procesas, kuris įgyvendina pasirinktą strategiją.
Planavimo uždaviniai:
1. Nurodyti organizacijos narių veiksmų kryptį: organizacijų nariams nurodyti, kaip veikti; numatyti organizacijos narių veiklos planą.
2. Suderinti organizacijos padalinių ir jos narių pastangas.
3. Įvertinti galimas kliūtis bei numatyti būdus joms įveikti.
4. Sudaryti sąlygas nuolat sekti veiklą, pastebėti jos trūkumus ir laiku juos šalinti, išvengti atsitiktinių neapgalvotų sprendimų pavojaus.
Planai gali būti trejopi: 1) aprašomieji; 2) rodiklių suvestinės; 3) darbų planai.
Aprašomieji dažniausiai sudaromi kaip ilgalaikiai kryptiniai planai, nuolat pasikartojantys veiksniai, kuriuos būtina atlikti tam tikru periodiškumu arba įvykus kokiam nors reiškiniui.
Rodiklio ar rodiklių suvestinės forma planai daromi tų veiklos sričių, kurių būklė gali būti įvertinama kiekybiškai. Ši forma tinkamiausia ekonominei veikai, kurią ekonomikos mokslas aprūpina plačia ir baigta įvairių veiklos sričių ekonominio vertinimo rodiklių sistema. Tinka ir pagrindinei organizacijos veiklai, kurią galima vertinti gausybe natūralių rodiklių. Kadangi rodikliu galima griežčiausiai ir tiksliausiai vertinti reiškinius, lyginti juos laike ir erdvėje, įvairios rodiklių sistemos vis labiau plinta.
Planuojant bendresnius dalykus ir ilgesniam laikui, būtina prognozuoti. Prognozavimas – tai kokio nors reiškinio ateities ar proceso raidos mokslinis nustatymas. Prognozė gali būti atliekama remiantis : statistika, ekspertize.
Aiškiausiai ir konkrečiausiai veikla planuojama kaip darbų planas. Įprasčiausia jo forma – darbų sąrašas, nurodant kiekvieno darbo pradžios ir pabaigos laiką. Planai skirstomi ir pagal numatomo laiko trukmę: ilgalaikiai (strateginiai), trumpesni (taktiniai0, patys trumpiausi (operatyviniai).
Planavimo sistema suprantama kaip integruota įvairių dalinių planų ir jų kontrolės visuma, sukurta numatytiems įmonės tikslams pasiekti.
Planavimo ir kontrolės sistema glaudžiai susijusi su įmonės organizacine struktūra, kurią įgyvendinamas darbo pasidalijimas ir kooperavimas. Kas turi planuoti – padalinio vadovai ar specialūs padaliniai kaip organizuota kontrolė. Visa tai priklauso nuo organizacinės struktūros. Pagal organizavimo variantą skiriama:
a) Centralizuotas planavimas iš viršaus žemyn, kai aukščiausiuose įmonės hierarchijos lygiuose nustatomi įmonės tikslai, politika, paskirstomos užduotys žemesniems lygiams, kontroliuojama, kaip jos vykdomos;
b) Decentralizuotas planavimas iš apačios aukštyn, kai žemutiniuose lygiuose suformuluojami siūlymai, o aukštesniu lygiu jie tik derinami;
c) Kombinuotas planavimas, kai derinami svarbiausi tikslai aukščiausiu lygiu ir realizuojamos programos žemiausiu lygiu. Šis variantas priimtinausias, nes suderinami centralizuoto ir decentralizuoto planavimo privalumai.
Remiantis planavimo laiku skiriama:
• Įmonių politikos planavimas (5-10 metų);
• Strateginis planavimas (1-3 metai);
• Operatyvinis planavimas (iki 1 metų).
Planavimo principai:
Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis visa prieinama informacija.
Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti savo tikslo.
Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus standartus.
Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.
Jie turi būti lankstūs, kad, aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.
1.2. ORGANIZAVIMAS
Organizavimą galima apibrėžti labai įvairiai. Kalbant apie valdymą, jį galima įvardyti kaip santykių tarpo atskirų individų struktūrą. Remiantis ne tokia statiška nuostata, organizavimas – tai valdymo procesas arba elementas, susijęs su struktūros pokyčiais arba augimu.
Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas. Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš žmonių, įrengimų ir medžiagų projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas.
Planavimas ir organizavimas tam tikra prasme vienijasi. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos tikslai, o organizavimas kaip valdymo funkcija formuoja darbinę struktūrą, kurios pagrindinis komponentas yra žmogus (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šioje bazėje). Kalbama apie žmogaus veiksnio pavertimą į kažką, kas yra popieriuje (planą) ir ko dar nėra realybėje. Tai turi skatinti organizacijos veiklą.
Iš visų organizavimo, kaip
valdymo funkcijos, termino sąvokų dažniausiai vartojamos dvi:
1) organizavimas – tai sistemos struktūros sukūrimas, į kurią įeina tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai žmones sieja bendras darbas;
2) organizavimas – tai procesas, kuriuo formuojama ir išsaugoma organizacinė struktūra.
Kiekviena sistema, vadinasi, ir verslo įmonė turi tam tikrą vidinę organizacinę sandarą. Sistemos struktūra yra jos elementų tarpusavio sąryšio forma. Bet kurioje valdymo sistemoje skiriamos dvi pagrindinės jos posistemės: valdomoji – struktūros požiūriu tai gamybinė struktūra ir valdančioji – valdymo aparatas. Valdomoji posistemė yra pagrindinė svarbiausioji sistemos dalis, nes joje įvykę pasikeitimai nulemia ir valdančiosios posistemės pokyčius ir sandarą.
Organizavimo struktūra – pagrindinės ribos, pagal kurias vykdomoji valdžia priima sprendimus. Nuo šios struktūros priklauso priimamų sprendimų kokybė ir pobūdis. Kaip valdymo elementas, organizavimas susijęs su veiklos grupavimu, kuris turi būti nukreiptas įmonės uždaviniams pasiekti, su šios veiklos paskirstymu departamentams bei valdžios suteikimu, delegavimu ir koordinavimu.
Organizacijos skirstomos į formalias ir neformalias.
Nedidelių įmonių organizacinė struktūra labai paprasta. Jose yra darbo pasidalijimas, tačiau dirbama lankčiai. Darbo vietos dažniausiai kuriamos pagal turimą personalą. Darbo santykiai tokiose įmonėse būna neformalūs, ir žemesni darbuotojai gali kalbėti apie savo problemas tiesiogiai su vadovu.
Atsiradus daugiau vadovavimų lygių, organizacija tampa sudėtingesnė, todėl joje turi būti daugiau apibrėžtumo. Konkretesnės tampa ir pareigos, tenka tiksliau apibrėžti, kokių savybių ir kvalifikacijos reikia kiekvienai darbo vietai užimti.
Organizavimo principai. Daugelis įstaigų viešai skelbia savo principus, ir daugelis šių principų yra panašūs; bet kuris principų sąrašas turi trūkumų, vis dėlto jie tarnauja kaip gairės ir dauguma taikytini visuotinai. Pagrindiniai principai yra šie;