ĮVADAS
“ Daug pastangų dedama studijuojant tai,
kas skiria žmones, tautas ir laikus vienas nuo kitų.
Vėl atkreipkime dėmesį ir į tai, kas visus žmones vienija.”
H. Hesse “Recenzijos iš palikimo”
Vadovavimas pasireiškia vienų žmonių įtaka kitiems žmonėms. Paprastai geru vadovu yra laikomas tas, kuris iš įvairių profesijų ir charakterių žmonių sugeba suburti darnią visumą – vieningą kolektyvą. Vadovas atskirų individų visumą paverčia tikslinga ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Taigi vadovas vienija žmones, o tai ir sudaro vadovavimo esmę.
Vadovo veiklos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek energijos jis sugeba išgauti iš kiekvieno pavaldinio ir kaip ją sugeba panaudoti.
Personalo valdyme susiduriame su atskirais žmonėnis ir su jų grupėmis. Kiekviena grupė ir atskiras žmogus turi savus tikslus, kurie gali ir nesutapti su organizacijos tikslais. Kad organizacija galėtų sėkmingai funkcionuoti – būtina visų dalyvaujančių jėgų pusiausvyra. Tai iškelia pagrindinį vadovų darbo uždavinį – nukreipti pavaldinių pastangas į įmonės tikslų įgyvendinimą.
Taigi vadovavimas – tai žmonių nukreipimas ir jų motyvavimas siekiant tam tikro tikslo, laikantis atitinkamo vadovavimo stiliaus, naudojant įvairias poveikio formas, valdymo būdus, metodus. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kokie yra tie stiliai ir metodai, kokia jų sąveika vadovo veikloje.
Vadovavimo stiliai
Valdžia organizacine prasme – tai galia paveikti žmonių veiklą ir elgesį norima linkme. Valdžios santykis visuomet esti bent tarp dviejų žmonių: vienas iš jų įsako, o kitas privalo paklusti ir vykdyti paliepimus.
Kokie yra valdžios šaltiniai, tai yra kodėl pavaldiniai paklūsta vadovams ir vykdo jų nurodymus?
Formali, arba teisėta, valdžia. Ją suteikia valdovo pareigos. Valdovai turi teisę apdovanoti darbuotojus už pasiekimus darbe arba nubausti už pareigų nevykdymą. Jie gali kontroliuoti informaciją, skirstyti išteklius, formuoti organizacijos politiką, paruošti nuostatus ir taisykles ir t.t.
Asmeninė (pavyzdžio) valdžia, autoritetas. Valdovo asmeninės savybės, elgesys, pažiūros gali kelti pagarbą, daryti teigiamą įspūdį pavaldiniams. Tai labai svarbus valdžios šaltinis, nes pavaldiniai noriai bendrauja su tokiu vadovu, stengiasi jam padėti, nekyla pasipriešinimas vadovo paliepimams ir t.t.
Eksperto (kompetencijos) valdžia. Vadovo galia paveikti pavaldinius padidėja, jeigu jis yra kompetetingas, turi analitinių sugebėjimų, būtinų sudėtingoms organizacijos problemoms spręsti, didelę darbo patirtį. Šios vadovo savybės ugdo pavaldinių pasitikėjimą.
Valdžia, pagrįsta atlygiu. Pirmiausia tai materialinis atlygis, t.y. visos išmokos, gautos už darbą. Pagrindinė iš jų – darbo užmokestis. Premijos taip pat yra materialinio atlygio forma, tiesiogiai susijusi su darbuotojo darbo kokybe arba visos įmonės finansine sėkme. Tačiau vadovas gali pasirinkti ir kitas materialinio atlygio formas – pakelti į aukštesnes pareigas, suteikti galimybę toliau mokytis, pagirti, duoti atsakingesnių užduočių ir pan. Taigi valdžia paremta atlygiu, daro įtaką per teigiamus stimulus. Vienas iš geriausių būdų daryti įtaką – pažadėti geresnį atlygį. Darbuotojai tam nesipriešina, nes mainais už vadovo norų įvykdymą gaus atlygį. Tačiau tokia valdžia bus stipri ir veiksminga, kai vadovai teisingai supras, kokio atlygio laukia darbuotojai. Praktiškai tai sunku įgyvendinti, nes sunku nustatyti, kas laikoma atlygiu, be to ištekliai visada yra riboti.
Valdžia, pagrįsta prievarta. Vadovo pareigos organizacijoje suteikia jam daug galimybių sustiprinti valdžią pavaldiniams panaudojant prievartą ir baimę. Darbuotojai, kurių poreikiai įgyvendinami organizacijoje, tiki, kad vadovas gali sukliudyti šiuos poreikius patenkinti, todėl jie stengiasi vykdyti vadovo nurodymus ir šitaip išvengti nuobaudų. Baimė ir prievarta daro poveikį ne tik vykdytojams, bet ir vadovams, pvz., darbuotojai, grasindami streikais, gali daryti įtaką vadovo sprendimams.
Priversti žmogų paklusti galima įvairiai, todėl ir vadovavimo stilių yra daug. Valdymo stilius – tai žmonių santykių visuma įstaigoje, įmonėje. Jį formuoja vadovo vertybių sistema, pavaldinio lūkesčiai ir esama situacija. Jau Platonas savo veikale “Valstybė” bando apibūdinti vadovų tipus ir atitinkamus vadovavimo stilius. Jis išskiria:
timokratija (timokratas) – vadovavimo stilių lemia vadovo ambicijos, valdžios troškimas;
oligarchija (oligarchas) – tai santvarka, paremta turto cenzu, o pagrindinis vadovo veiklos motyvas yra gobšumas;
demokratija (demokratas) – valstybinės pareigos skirstomos burtų arba rinkimų būdu, o visi piliečiai lygūs;
tironija (tironas) – vadovavimo stilių formuoja žiaurūs žmogaus polinkiai.
D. McGregoro X ir Y teorijos
Metodologinis pagrindas, paaiškinantis, kaip formuojasi vadovavimo stilius, yra D.McGregoro X ir Y teorijos. Šias teorijas D.McGregoras, atsižvelgdamas į tai, kad žmonės skirtingos prigimties, pateikė po Antrojo pasaulinio karo. Pagal X teoriją žmogus yra tingus, vengia darbo, neturi ambicijų, nemėgsta atsakomybės ir pasikeitimų. Todėl pagrindinis darbo motyvas – darbo užmokestis. Taigi jeigu vadovas pritaria X teorijos teiginiams, tai organizacijoje formuojasi autokratinis
valdymo stilius.
Y teorija pateikia visai kitokį požiūrį į žmogų. Žmogus nėra pasyvus iš prigimties. Jis iš prigimties nejaučia priešiškumo darbui, turi būtinus gebėjimus, jaučia atsakomybę ir jos siekia, yra išradingas ir kūrybiškas, spręsdamas organizacijos problemas. Norėdama pasiekti geriausių rezultatų, organizacija turi įgyvendinti būtinas priemones (metodai, sąlygos), kurių pagalba galima sujungti individų pastangas ir organizacijos tikslus. Pagrindinė efektyvaus darbo sąlyga – kuo geriau patenkinti aukščiausius poreikius: fiziologinius, stabilumo ir saugumo, socialinio aktyvumo, asmeninių ambicijų, pagarbos ir savigarbos, saviraiškos ir kultūros.
Jei vadovas yra Y teorijos šalininkas, tuomet jis pavaldiniams duoda užduotis, o sprendimo būdus leidžia pasirinkti jiems patiems. Tai demokratinis valdymo stilius.
Šių teorijų trūkumai: idealistinis individo gebėjimų suvokimas: pabrėžiamas tik individo vaidmuo, o ignoruojama kitų veiksmų įtaka, neatsižvelgiama į abipusį poreikį: individų elgesys – valdymas, valdymas – individo elgesys.
W.G.Ouchis’o valdymo teorijos
D.McGregoro teorijų pagrindu 1981 m. W.G.Ouchis pateikė tris valdymo teorijas: amerikietiškąją (A), japoniškąją (J) ir modifikuotą amerikietiškąją (Z). Pagal šias teorijas labai skiriasi požiūris į įmonės darbuotojus.
A teorijos pagrindinės nuostatos: trumpalaikė tarnyba, individualus sprendimų priėmimas, individuali atsakomybė, greitas darbo įvertinimas ir paaukštinimas, tikslus kontrolės mechanizmas, specializuota karjera (“laiptai”), į darbuotoją žiūrima kaip į tarnautoją.
J teorija: tarnyba iki pensijos, kolektyvinis sprendimų priėmimas, kolektyvinė atsakomybė, lėtas darbo įvertinimas ir paaukštinimas, neaiškus kontrolės mechanizmas, nespecializuota karjera (“laiptai”), į darbuotoją žiūrima kaip į asmenį.
Z teorija: ilgalaikė tarnyba, kolektyvinis sprendimų priėmimas, individuali atsakomybė, lėtas įvertinimas ir paaukštinimas, neformali kontrolė su apibrėžtais vertinimais. Vidutiniškai specializuota karjera, didelis dėmesys darbuotojo interesams, įskaitant šeimą. Z teorija akcentuoja siekimą sukurti efektyviai dirbančią darbo grupę, kurioje vadovas yra vienas iš grupės narių, todėl ši teorija paaiškina, kaip formuojasi liberalus vadovavimo stilius.
Tačiau dažniausiai vadovavimo stilius nusakomas K.Levino sąvokomis: autokratinis, demokratinis, liberalusis stilius.
Vadovavimo stilių klasifikacija
Šiuo metu yra labai daug skirtingų požiūrių į valdymo stilius. Tokią įvairovę lemia vadovo ir pavaldinių santykių įvairovė bei sudėtingumas, o tai, savo ruožtu, sąlygoja ir vadovavimo stilių įvairovę.
Dar nėra vienos vadovavimo stilių klasifikacijos, tačiau juos galima apibendrinti, išskiriant keletą skirtingų požiūrių į vadovavimo stilių skirtingumą:
tradicinis ir šiuolaikinis vadovavimo stilių skirstymas;
vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovo elgesį;