Įvadas 2
1. Valdymo struktūros 3
2. Linijinė valdymo struktūra 4
3. Funkcinė valdymo struktūra 6
4. Štabinė valdymo struktūra 9
Išvada 12
Įvadas
Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacinės valdymo struktūros, atskirų padalinių tarnybų organizavimo, pavaldinių skaičiaus, vadovų darbo stiliaus, darbuotojų elgesio ir pan. Visais atvejais, kokia struktūra bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė, reikalingos valdymo funkcijos ir metodai. Organizacijos optimaliai veiklai būtina, kad visuose lygiuose, visuose padaliniuose žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir atliekamas funkcijas.
Turbūt sunku būtų surasti organizaciją, neturinčią savo organizacinės struktūros (organigramos). Smulkioms organizacijoms tai nėra svarbu, tačiau didesnėms, daugiau padalinių turinčioms organizacijoms struktūros suformavimas yra svarbus siekiant paskirstyti atsakomybę bei atskirų padalinių ir darbuotojų funkcijas.
Tad šio mano darbo tikslas – išanalizuoti praktikoje plačiausiai paplitusias valdymo struktūras.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti linijinės valdymo struktūros privalumus ir trūkumus.
2. Išanalizuoti funkcinės valdymo struktūros privalumus ir trūkumus.
3. Išanalizuoti štabinės valdymo struktūros privalumus ir trūkumus.
1. Valdymo struktūros
Verslo įmonės valdymo sistema (arba kitaip struktūra), kaip ir kiekviena kita sistema, būna hierarchinė, t.y. ji būna sudaryta iš įvairių struktūrinių ar funkcinių padalinių. Kitaip tariant, vertikalusis darbo padalijimas sukuria valdymo lygius arba pakopas, kurių sistema paprastai yra vadinama hierarchija (Neverauskas, Rastenis, Vadybos pagrindai, p. 9). Kiekvieną pakopą sudaro vienodo rango skirtingų funkcijų ar veiklos sričių vadovai (ten pat, p. 9).
Valdymo struktūras nulemia organizacijos tikslai ir strategija. Organizacijos struktūros kūrimas turi ilgalaikį strateginį pobūdį, struktūra kuriama tikintis, kad ji gyvuos ilgą laiką, todėl struktūros projektavimas atliekamas etapais, kaip strateginio planavimo tęsinys, nes organizacijos struktūra yra tampriai susieta su pasirinkta strategija.
Formuojant sisteminį požiūrį, pagal kurį sudaromos struktūros, anot A. Makštučio (Strateginio valdymo principai : monografija, 2001), reiktų:
Numatyti specializacijos lygį. Tai yra organizacinės sistemos formavimo pagrindas, nes tai susiję su darbo padalijimu, daliniu įvairių uždavinių priskyrimu organizaciniams vienetams.
Numatyti kooperavimo lygį. Tai reiškia, jog reikia sujungti specializuotus organizacinius vienetus į vieningą visumą ir nukreipti juos įmonės bendriems tikslams pasiekti. Kuo aukštesnė specializacija, tuo sunkiau koordinuoti, o tuo pačiu ir kooperuoti ir atvirkščiai. Todėl yra svarbu rasti ir palaikyti tarp jų pusiausvyrą.
Suprojektuoti organizacinę struktūrą. Šiuo momentu įteisinama formali valdymo struktūra. Organizacinės valdymo struktūros pagrindiniai bruožai yra nurodymų perdavimo tipas, hierarchijos lygių skaičius ir valdomumo normos. Didėjant hierarchijos lygių skaičiui, mažėja valdomumas. Didėjant valdymo lygių skaičiui, mažėja valdymo operatyvumas, atsiranda įvairių informacijos iškraipymų, todėl yra būtina nustatyti optimalią valdymo normą, kurios dydis priklauso nuo sprendžiamų problemų sudėtingumo, planavimo, kontrolės ir pan.
Deleguoti sprendimus ir atsakomybę atskiroms sistemos grandims. Lemia sprendimų turinį ir apimtį įvairiuose valdymo lygiuose, numato uždavinių paskirstymą.
Formalizuoti darbo pasidalijimo procesus. Tai apima raštiškai nustatytas organizavimo taisykles, kuriose nurodyta struktūra su grafinių vaizdų aprašymais, informacijos srautai.
Mažesnėse organizacijose visus valdymo darbus atlieka žmonės, dirbantys tiesioginėje gamyboje, tačiau didesnėse įmonėse valdymo darbą atlieka ne vienas žmogus ir ištisą dieną. Vadovų darbo pasidalijimo problema buvo išspręsta padalijus gamybinį vienetą į keletą smulkesnių.
Taigi, praktikoje yra paplitusios tokios valdymo struktūrinės schemos:
Linijinė;
Funkcinė;
Štabinė;
Matricinė.
2. Linijinė valdymo struktūra
Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Anot Stoškaus ( Bendrieji vadybos aspektai, 2002), ši valdymo struktūra išsiskiria tuo, jog yra tiesiogiai vertikalūs ryšiai tarp visų valdymo lygių. Pasižymi tuo, jog yra minimalus valdymo pakopų skaičius ir yra labai aiškiai išreikštas pavaldumas. Linijinė struktūra suteikia vadovui teisėtą valdžią nukreipti tiesioginius pavaldinius siekiant nustatytų įmonės tikslų, priimti sprendimus be kitų žmonių pritarimo, jis yra atsakingas už įmonės ar jos dalies visas funkcines sritis. Šiai valdymo struktūrai būdinga jog vienam aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai. Tokia struktūra dažnai dar yra vadinama komandine arba administracine.
Šiai struktūrai taip pat būdingas vienvaldiškumo principas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, o vadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Vadovas savo ruožtu yra pavaldus aukštesnio rango vadovui (Stoškus, p. 132).
1pav. Linijinė valdymo struktūrinė schema. Šaltinis: Stoškus, p.133
Pagrindiniai linijinės valdymo struktūros
privalumai:
Griežtas vienvaldiškumo principų taikymas;
Pavaldinių veiklos suderinamumas;
Asmeninė vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą.
Pagrindiniai linijinės valdymo struktūros trūkumai:
Didelių teorinių ir praktinių žinių reikalavimai vadovui;
Žemesnio lygio vadovai praranda savarankiškumą ir iniciatyvumą, o tai neskatina darbuotojo tobulėti ir siūlyti įvairias idėjas, susijusias su darbo pagerinimu;
Didelis vadovo informacinis apkrovimas. Tai atima daug laiko, kurį būtų galima panaudoti kitiems tikslams;
Įmonė gali tapti priklausoma nuo vieno žmogaus kaprizų, įsitikinimų.
3. Funkcinė valdymo struktūra
Vystantis gamybai, siaurėjo darbuotojų specializacija, didėjo darbų mechanizacija, tobulėjo technologija. Šie įvykiai iškėlė vadovams naujų problemų:
• Gaminamo produkto kokybė;
• Darbuotojų darbo kiekio ir kokybės vertinimas;
• Racionalių brangių įrengimų panaudojimas ir t.t.
Todėl valdymo darbo turinys turėjo būti išskaidomas į keletą valdymo funkcinių grupių. Tokių vadovų valdymo darbo pasidalijimo pagrindu F. Taylor buvo sukurta funkcinė valdymo struktūra. Tarp gamybinių padalinių vadovų ir organizacijos vadovo buvo įterptas funkcinių padalinių sluoksnis. Vadovų darbo pasidalijimo pagrindu tapo valdymo darbo turinio išskaidymas į keletą valdymo funkcijų grupių.
Tad funkcinėje valdymo struktūroje už atsakingas funkcijas atsakingi tapo skirtingi vadovai (technologijų, įrengimų priežiūros, personalo ir t.t.). Funkcinis vadovas atsakingas tik už atskirą, konkrečią darbo sritį. Pagal funkcijas gali būti skirstoma ne tik specialistų, bet ir vadovų veikla (gamybos, rinkodaros, finansų), tačiau tai dažniausiai taikoma tik didelėse įmonėse, gaminančiose plataus asortimento prekes.