Valdžios sektoriaus finansų kokybės įvertinimas
5 (100%) 1 vote

Valdžios sektoriaus finansų kokybės įvertinimas

TURINYS:

Įvadas 3

I.Valdžios sektorius 4

I.1 Valdžios sektoriaus samprata 4

I.2 Pagrindiniai valdžios sektoriaus rodikliai 5

I.3 Fiskalinė politika 7

II. Valdžios sektoriaus finansai 10

II.1 Finansų politikos apžvalga 10

II.2 Europos Komisijos įvertinimas 20

II.3 Valstybės kontrolės įvertinimas 21

Išvados 24

Literatūros sąrašas 25

ĮVADAS

Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi.

Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus. Vis dažniau valstybės finansų institucijos vertinamos ne tik pagal jų pagrindines tiesiogines funkcijas, bet ir pagal tai, kiek jos padeda geriau valdyti valstybę.

Geras valstybės valdymas yra daugiaplanis. Šahas nurodė keturis gero valstybės valdymo aspektus. Tai:

• piliečių dalyvavimas esant laisvai ir stabiliai politinei aplinkai;

• valdžios efektyvumo, sąžiningumo ir principingumo laipsnis;

• mastas, kuriuo valdžia gali užtikrinti socialinę pažangą ir lygybę;

• kaip vyriausybė sugeba valdyti ekonomiką ir užtikrinti, kad siekiant didinti šalies ekonomikos gebėjimą konkuruoti ištekliai būtų naudojami efektyviai ir subalansuotai.

Darbo tikslas – atlikti valdžios sektoriaus finansų kokybės analizę.

Darbo uždaviniai :

1. Apibūdinti valdžios sektorių.

2. Susipažinti su vykdoma fiskaline politika.

3. Pristatyti konvergencijos vertinimo rezultatus.

4. Apžvelgti Valstybės kontrolės auditorių vertinimą.

5. Išvadose pateikti aktualiausius aspektus.

I. VALDŽIOS SEKTORIUS

I.1 Valdžios sektoriaus samprata

Valdžios sektoriaus vienetų pagrindinė funkcija – nacionalinių pajamų ir turto perskirstymas visuomenės naudai. Valdžios sektorių sudaro:

• Visi valstybės valdymo vienetai( išskyrus valstybės ir savivaldybių įmones kurios klasifikuojamos nefinansiniame ar finansiniame sektoriuose), kurie administruoja ir finansuoja nerinkos prekių ir paslaugų, skirtų visuomenei veiklą;

• Nepelno institucijos, kurios yra savarankiški juridiniai vienetai bei nerinkos gamintojai ir kurios kontroliuojamos ir didžiąja dalimi finansuojamos iš kitiems sektoriams priklausančių vienetų privalomųjų mokėjimų.

Lietuvoje valdžios sektorių sudaro du subvektoriai: centrinė valdžia ir vietinė valdžia.

Centrinė valdžia apima valstybės biudžetą, socialinės apsaugos fondus(„Sodra“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, Užimtumo fondas) ir nebiudžetinius fondus. Nebiudžetinių fondų skaičius mažėja ir nuo 2002 metų jų yra tik 6: Privatizavimo fondas, Santaupų atkūrimo sąskaita, Garantinis fondas, 1990 metų blokados fondas, Ignalinos atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimo fondas, Rezervinis fondas.

Vietinė valdžia apima savivaldybių biudžetus.

Plėtojantis tarptautinei ekonominei ir finansų integracijai didėja būtinybė aprūpinti visuomenę išsamiais, laiku pateikiamais, patikimais, tarptautinius standartus atitinkančiais ekonominės ir finansų statistikos duomenimis.

Pagal ESS’95 visi šalies ekonominiai subjektai yra grupuojami į 5 institucinius sektorius; vienas iš jų valdžios sektorius, kurio pagrindinė funkcija – nacionalinių pajamų ir turto perskirstymas visuomenės naudai.

Valdžios sektorius apima:

– centrinės valdžios subsektorių, kuriam priklauso valstybės biudžeto finansuojamos ir kontroliuojamos institucijos bei kiti šiam subsektoriui priskiriami subjektai;

– vietos valdžios subsektorių, kuriam priklauso savivaldybių biudžetų finansuojamos ir kontroliuojamos institucijos bei kiti šiam subsektoriui priskiriami subjektai;

– socialinės apsaugos
fondų subsektorių, kuriam priklauso Valstybinis socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti šiam subsektoriui priskiriami subjektai.

Svarbus Europos nacionalinių sąskaitų sistemos reikalavimas – duomenis įvertinti priskaičiuotų pajamų ir išlaidų principu, taip vadinamu kaupiamuoju metodu. Tai reiškia, kad sandoriai yra fiksuojami, kai ekonominė vertė sukuriama, pakeičiama arba išnyksta arba kai atsiranda, pakeičiami arba atšaukiami įsipareigojimai.

I.2 Pagrindiniai valdžios sektoriaus rodikliai

Valdžios sektoriaus pajamos:

– rinkos produkcija; produkcija savajam galutiniam vartojimui; kiti nerinkos produkcijos mokėjimai– valdžios sektoriaus prekės ir paslaugos, kurios turi paklausą ir yra parduodamos ar kitaip perduodamos rinkoje ekonomiškai reikšmingomis kainomis, traktuojamos kaip rinkos produkcija. Prekės ir paslaugos, pagamintos ar sukurtos valdžios sektoriaus galutiniam vartojimui ar jo pagrindinio kapitalo formavimui, traktuojamos kaip šio institucinio vieneto produkcija savajam galutiniam vartojimui. Kitus valdžios sektoriaus ne rinkos produkcijos mokėjimus sudaro įvairūs mokėjimai už paslaugas ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.

– gamybos ir importo mokesčiai, gaunami– tai privalomi neatlyginami mokėjimai pinigais ir natūra, kuriais valdžios sektorius apmokestina gamybą, prekių ir paslaugų importą, darbuotojų darbą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Šie mokesčiai mokami nepriklausomai nuo to, ar gaunamas pelnas;

– kitos subsidijos gamybai, gaunamos– subsidijos, gaunamos gamintojų. Jomis siekiama daryti įtaką produkcijos apimčiai ir kainų lygiui. Subsidijos gaminiams į šią pajamų grupę neįtraukiamos;

– nuosavybės pajamos, gaunamos– valdžios sektoriaus pajamos, gautos už suteiktas lėšas kitiems instituciniams sektoriams arba sektoriaus viduje esantiems subjektams (palūkanos, dividendai, reinvestuotas pelnas ir kt.);

– einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai, gaunami – valdžios sektorius šiais mokesčiais apmokestina asmenų, namų ūkių arba įmonių pajamas bei turtą;

– socialiniai įnašai– faktiški arba sąlygiškai paskaičiuoti darbdavių, samdomųjų darbuotojų, dirbančių ir nedirbančių asmenų atskaitymai į socialinio draudimo programas, norint suformuoti socialinio draudimo rezervą;

– kiti einamieji pervedimai, gaunami– pervedimai tarp visų rezidentinių institucinių vienetų ir tarp rezidentų bei nerezidentų. Svarbus šios pajamų grupės elementas – einamieji pervedimai valdžios sektoriaus viduje. Tai einamieji pervedimai tarp įvairių valdžios sektoriaus vienetų arba įvairių valdžios sektoriaus subsektorių.

Taip pat į šią pajamų grupę įtraukti einamieji pervedimai tarp įvairių šalių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų; tarp jų ir ES lėšos;

– kapitalo pervedimai, gaunami – sandoriai, kurių metu valdžios sektorius gauna aktyvus iš kitų institucinių vienetų neatlygintinai. Kapitalo pervedimai skirstomi į: kapitalo mokesčius, investicinius grantus bei kitus kapitalo pervedimus.

Valdžios sektoriaus išlaidos:

– kompensacija dirbantiesiems – valdžios sektoriaus dirbantiesiems išmokami piniginiai arba natūriniai mokėjimai už atliktą darbą ir darbdavių įnašai į socialinio draudimo fondus;

– tarpinis vartojimas susideda iš gamybos procese suvartotų prekių ir paslaugų vertės, išskyrus ilgalaikį turtą. Tos prekės ir paslaugos gamybos procese transformuojamos arba visiškai sunaudojamos;

– kiti gamybos mokesčiai, mokami – valdžios sektorius, kaip institucinis sektorius, pats vykdo veiklą ir moka mokesčius už žemę, pastatus ir kitus įrengimus ir pan.;

– subsidijos, mokamos – einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos Vyriausybė ir nerezidentiniai vyriausybiniai vienetai suteikia gamintojams siekdami daryti įtaką produkcijos apimčiai ir kainų lygiui;

– nuosavybės pajamos, mokamos – valdžios sektoriaus mokamos palūkanos kitiems instituciniams sektoriams arba palūkanos, mokamos valdžios sektoriaus viduje esančioms institucijoms už suteiktas ar paskolintas lėšas;

– socialinės išmokos, išskyrus natūrinius socialinius pervedimus – einamieji pervedimai, kuriuos moka valdžios sektorius namų ūkiams, tenkinantys poreikius, atsirandančius esant konkrečioms aplinkybėms (senatvės, ligos, nedarbo ir kt. atvejais);

– socialinės išmokos natūra – tai natūriniai pervedimai, kuriuos valdžios sektorius teikia namų ūkiams socialinei padėčiai palengvinti. Tai yra įvairios kompensacijos už medikamentus, sanatorinį gydymą, šildymą ir karštą vandenį ir pan.);

– kiti einamieji pervedimai, mokami – pervedimai tarp visų rezidentinių institucinių vienetų ir tarp rezidentų bei nerezidentų. Svarbus šios išlaidų grupės elementas – einamieji pervedimai valdžios sektoriaus viduje. Tai einamieji pervedimai tarp įvairių valdžios sektoriaus vienetų arba įvairių valdžios sektoriaus subsektorių.

Taip pat į šią išlaidų grupę įtraukti ir einamieji pervedimai, kuriuos Lietuva moka tarptautinėms organizacijoms;

– kapitalo pervedimai, mokami – sandoriai, kurių metu valdžios sektorius neatlygintinai perveda aktyvus kitiems instituciniams vienetams. Pervedimai gali būti piniginiai arba natūriniai;

– bendrojo
kapitalo formavimas – rodiklis parodo valdžios sektoriaus pagrindinio kapitalo įsigijimą minus esamo pagrindinio kapitalo netekimą, plius kapitalo pagerinimą ir išlaidas, susijusias su pagrindinio kapitalo ir visų negamybinių aktyvų nuosavybės teisės perdavimu;

– nefinansinio nesukurtojo turto įsigijimas minus netekimas – šiuos aktyvus sudaro žemė, kiti materialiniai aktyvai, kurie gali būti naudojami prekių ir paslaugų gamyboje, ir nematerialiniai aktyvai. Šis rodiklis parodo skirtumą tarp įsigytų ir atiduotų aktyvų vertės per laikotarpį.

Valdžios sektoriaus deficitas (perteklius) – tai valdžios sektoriaus grynasis skolinimasis arba grynasis skolinimas . Tai apibendrinantis rodiklis, kuris atspindi valdžios sektoriaus išteklių panaudojimo grynąjį rezultatą.

Valdžios sektoriaus skola. Skolos apskaitą reglamentuoja Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3605/93 (jo pakeitimai reglamente Nr. 475/2000) ir tuos reikalavimus atitinkantis pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 4-31).

Skola – tai valdžios sektoriui ir jo subsektoriams priskiriamų subjektų, turinčių teisę prisiimti skolinius įsipareigojimus, prisiimtų bet dar neįvykdytų turtinių įsipareigojimų pagal paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus konsoliduota suma nominalia verte metų pabaigoje. Skolą sudaro valdžios įsipareigojimai pagal šias finansinių priemonių kategorijas: pinigai ir indėliai, kiti nei akcijos vertybiniai popieriai, išskyrus išvestines finansines priemones, ir paskolos.

Skola apskaičiuojama kaip vidaus ir užsienio skolos suma. Skola užsienio valiuta perskaičiuojama iš užsienio valiutų, kuriomis buvo prisiimti įsipareigojimai, į nacionalinę valiutą, naudojant Lietuvos banko paskelbtą paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos oficialų lito ir užsienio valiutų santykį.

I.3 Fiskalinė politika

Fiskalinė politika — tai biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principai bei praktika, įgyvendinami keičiant mokesčių ir vyriausybės išlaidų lygį. Fiskalinė politika — tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą. Tai — valstybės priemonių visuma, kurių pagalba siekiama sumažinti ciklinius svyravimus ir priartinti pusiausvyros BNP prie potencialaus BNP. Fiskalinės politikos įgyvendinimas yra susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.

Fiskalinės prognozės 2004-2007 metams

Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas vidutiniu laikotarpiu – užtikrinant ekonominės politikos tikslų įgyvendinimą, siekti cikliškai subalansuoto valdžios sektoriaus biudžeto. Bus siekiama, kad valdžios sektoriaus deficitas 2004–2006 metais neviršytų 3 procentų BVP. Valdžios sektoriaus biudžeto pajamų ir išlaidų politikos priemonės, užtikrinančios artėjimą prie cikliškai subalansuoto biudžeto, yra skirtos tvariai ir sparčiai ekonominei plėtrai. Vienas iš svarbiausių biudžeto politikos tikslų – toliau konsoliduoti valstybės lėšų valdymą. Į Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžetą pirmą kartą įtrauktos Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos, kurios padidino Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto apimtį vidutiniškai 13 procentų. Buvo priimta nauja valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacija, suderinta su Europos sąskaitų sistema (ESS’95) ir atitinkanti Europos Sąjungos reikalavimus, parengtas ir patvirtintas naujos redakcijos Biudžeto sandaros įstatymas, kur įvertintos nuostatos, susijusios su Lietuvos Respublikos įsipareigojimais užtikrinti Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų racionalų ir operatyvų panaudojimą, įmokų į Europos Sąjungos biudžetą mokėjimą. Numatoma parengti naujas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisykles, patobulinti Strateginio planavimo metodiką.

Naujas išbandymas fiskalinėje srityje, susijęs su būsimomis įmokomis į ES biudžetą ir efektyviu ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu, – subalansuoti valdžios sektoriaus išlaidų ir pajamų didėjimo tempus, kartu siekiant išlaikyti stabiliai mažą fiskalinį deficitą.

2004–2007 metais numatoma:

• galutinai pereiti prie biudžeto programinio formavimo;

• pertvarkyti valdžios sektoriaus išlaidų struktūrą pagal finansavimo prioritetus ir ES finansinės paramos bendro finansavimo poreikius;

• sudaryti institucines ir administracines sąlygas kuo racionaliau panaudoti ES biudžeto teikiamas lėšas;

• gerinti savivaldybių finansų valdymą;

• gerinti sveikatos apsaugos sistemos finansų valdymą;

• plėtoti rezervo (Stabilizavimo) fondą, baigti valstybei priklausančio turto privatizavimą;

• efektyviau valdyti valdžios sektoriaus finansinius srautus, kad sumažėtų papildomas krūvis biudžetui, galintis atsirasti dėl išlaidų, susijusių su naryste ES ir NATO.

Beje, Lietuvos ūkis dėl su euru susieto lito kurso pastaruosius trejus metus funkcionuoja lyg jau būtų euro zonoje ir faktiškai tenkina ekonominio stabilumo kriterijus. Iš visų naujų šalių narių ankstyvai narystei euro zonoje geriausiai pasiruošusi yra Lietuva. Siekiant išlaikyti pastarųjų metų ekonominius laimėjimus, Konvergencijos programa
įtvirtina principines mokesčių politikos gaires:

• 2005-2007 metais siekti geresnio kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo balanso: mažinama gyventojų pajamų mokesčio našta ir racionalizuojamas kapitalo apmokestinimas, skatinant daug darbo reikalaujančių šakų plėtrą ir darbo vietų steigimą;

• įtvirtinamas principas, kad darbo ir kapitalo apmokestinimo subalansavimas nedidintų fiskalinio deficito, skatintų tvarią ūkio plėtrą ir sudarytų sąlygas verslo konkurencingumui bei pelningumui;

• įtvirtinama nuostata siekti įgyvendinti mokestines priemones, kompensuosiančias valstybės biudžeto pajamų netekimą panaikinus apyvartos mokestį už naudojimąsi keliais;

• Vyriausybė įsipareigoja papildomas Valdžios sektoriaus pajamas ir nepanaudotas planines išlaidas skirti fiskalinio deficito užduotims įgyvendinti.

II. VALDŽIOS SEKTORIAUS FINANSAI

II.1 Finansų politikos apžvalga

2005 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdė nuosaikią valdžios sektoriaus finansų politiką: užtikrino stabilią finansinę padėtį, gerino mokesčių administravimą, kartu vykdė pensijų sistemos reformą, nekilnojamojo turto restitucijos, atkurtųjų santaupų grąžinimo gyventojams įsipareigojimus bei tarptautinius įsipareigojimus, bendrai finansavo Europos Sąjungos paramos lėšomis vykdomus projektus, parengė teisinę bazę mokesčių reformai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2103 žodžiai iš 6922 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.