Valdžių padalinimo principas
5 (100%) 1 vote

Valdžių padalinimo principas

1121314151

ĮVADAS

Šiuolaikinės demokratinės valstybės vienas iš požymių yra valdymas. Tauta ima kurti valdymą ir taip sukuria valstybę. Valstybės kūrimas prasideda nuo aukščiausių valdymų kūrimo. Valdžiai suteikiama teisė valdyti valstybę ir joje gyvenančius piliečius. Todėl yra būtina suformuoti tautai atstovaujančias institucijas. Po to tautos išrinkti atstovai formuoja kitas valstybės institucijas, o jos žemesnes ir pradeda veikti valdymo aparatas. Valdžios institucijų tarpusavio santykius lemia jų teisinis statusas, kompetencija ir vieta valstybės institucijų sistemoje. Konstitucinė justicija laiduoja konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, taip pat ir valdžios institucijų tarpusavio santykius. Valdymo santvarką nustato Konstitucija. Taigi valdymas – tai tam tikra nustatyta tvarka suformuotos ypatingos valstybės institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas. Valdžios išskirstymas atitinkamoms valdžios institucijoms turi užkirsti galimybę koncentruoti valdžią vienose rankose ir deklaruoti, kad valdžios būtų savarankiškos. Šio tikslo galima siekti įtvirtinant atitinkamoje valstybėje valdžių padalijimo principą, t.y. svarbiausią demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principą. Vadovaujantis šiuo principu visos valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Svarbus optimalių sąveikų tarp padalintos valdžios struktūrų nustatymas, kad ši organizacija ne tik trukdytų valdžiai pažeisti teisę, bet ir padidintų valdžios galimybes garantuoti šią teisę.

Pagal šį principą, valdžia turi susidėti iš trijų valdžių :

• Įstatymų leidžiamosios valdžios (ji priklauso Seimui);

• Vykdomosios valdžios (ji sutelkta Vyriausybės);

• Teisminės valdžios (teismų kompetencija);

Taigi šio rašto darbo tikslas – išsamiai atskleisti valdžių padalijimo principo esmę ir ypatumus, apibūdinti valdžių padalini principo sudėtinius elementus, aptarti valdžių padalijimo principą išskiriančias tris valdžias.

1.VALDŽIŲ PADALIJIMAS ISTORINIU ASPEKTU

Pareigų paskirstymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai. Daugiausia šioje srityje nuveikė XVII a. anglų filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių atskyrimą. Veikale „Du traktatai apie valstybinį valdymą” jis pagrindė būtinybę sukurti tokią valstybę, kuri nesikėsintų į piliečių privatinę nuosavybę, garantuotų nuomonių ir sąžinės laisvę. J. Locke suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. Svarbiausi tokio mechanizmo komponentai – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Šią idėją filosofas pagrindė konkrečiais žmogaus veiklos bruožais. Įstatymų leidyba turi užsiiminėti žmonės turintys sugebėjimų kurti taisykles ir jomis vadovautis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti tokias parengtas taisykles. Teisinė valdžia Locke koncepcijoje nėra savarankiška. Ji priskiriama vykdomajai valdžiai. Svarbiausias J. Lucke. (1632-1704 m.) veikalas „Du traktatai apie valstybinį valdymą“ (1690 m.). Locke politinės teorijos yra šiuolaikinės Vakarių demokratijos provaizdis. Daugelis jo idėjų turėjo įtakos XVIII a. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms. Savo tvirtinimu visi žmonės sukurti lygūs Locke prieštaravo Hobbes. Locke tikino, jog Hobbes supainiojo dvi sąvokas – prigimtinė būklė ir karo padėtis. Locke nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga, įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Šis teiginys įtrauktas į Amerikos konstitucijos Teisių bilį.

Locke ir jo amžininko Montesquieu valdžios padalijimo idėja buvo reikš¬minga tuo, jog skleidė ir stiprino tikėjimą valdžios institucijomis kaip politinės laisvės įrankiais, nebuvo klaidinga. Gyvendamas Anglijoje, jis atsikratė išankstinės nuomonės, kad politinė laisvė remiasi lik romėnams žinoma ir tik mieste-valstybėje įgyvendinta pranašesne dorybe. Gyvenimas Anglijoje davė medžiagos jo įsišaknijusiai neapy¬kantai despotizmui ir siūlė būdą, kaip galbūt galima pašalinti žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje. Greičiausiai netiesa, kad pats Mon¬tesquieu tikėjo, jog įmanoma Prancūzijoje mėgdžioti Anglijos valdžią, bet garsioji vienuoliktoji veikalo Apie įstatymų dvasią knyga, kurioje laisvę Anglijoje jis aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu, tikrai iškėlė šias doktrinas kaip liberalaus konstitucijos kūrimo dogmas. Montesquieu įtakos šiuo atžvilgiu mastas yra neabejotinas, ir apskritai ją galima įžvelgti Amerikos teisių biliuose ir Prancūzijos konstitucijose“.

Žinoma, ši idėja buvo viena iš seniausių politinėje teorijoje. Mišrios valstybės idėja buvo tokia pat sena kaip Platono Įstatymai, ja pasinaudojo Polibijas aiškindamas tariamą romėnų valdžios stabilumą. Nuosaikios arba mišrios monarchijos koncepcija buvo žinoma viduramžiais,
o viduramžių konstitucionalizmas faktiškai rėmėsi valdžių atskyrimu ir tuo skyrėsi nuo aukščiausiosios valdžios, į kurią pretendavo naujoji mo¬narchija. Anglijoje ginčai tarp karaliaus ir bendrosios teisės teismu, tarp karaliaus ir parlamento valdžių atskyrimui suteikė realią reikšmę. Harringtonas laikė jį esminiu laisvai valdžiai, o Locke’as skyrė jam pagalbinę vietą savo parlamento viršenybės teorijoje. Bet iš tiesų mišrios valdžios idėja niekada neturėjo labai aiškios prasmės. Iš dalies ji reiškė socialinių bei ekonominių interesų grupių ir klasių dalyvavimą ir subalansavimą, iš dalies tokių korporacijų kaip komunos arba muni¬cipalitetai dalyvavimą valdyme ir tik menkai – konstitucinę teisinių valdžių sąrangą. Ko gero, ji labiausiai buvo naudinga kaip atsvara kraštutiniam centralizavimui ir kaip priminimas, kad jokia politinė struktūra neveiks, kol tarp įvairių jos dalių neatsiras tarpusavio pagarba ir sąžiningas bendradarbiavimas.

Montesquieu pakeitė senąją doktriną, paversdamas valdžių atsky¬rimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Iš tikrųjų jis nebuvo labai tikslus. Daug kas iš to, kas buvo vienuoliktoje knygoje – pavyzdžiui, bendrieji atstovaujamųjų institucijų pranašumai arba specifiniai prisiekusiųjų teismų sistemos pranašumai, arba kilmin¬gieji, – neturėjo nieko bendro su valdžių atskyrimu. Jo teorijos savitumą lėmė teiginys, kad visas politines funkcijas būtinai turi būti galima suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines, bet šio lemiamo klausimo jis visai nesvarstė. Vargu ar kuriame nors amžiuje galimybė radikaliai atskirti įstatymų leidybos ir teisminį procesą arba politikos kūrimą nuo jos vykdymo kontrolės būtų patraukusi politinį realistą. Montesquieu, kaip ir visi, kurie naudojosi jo teorija, iš tikrųjų negalvojo apie absoliutų trijų valdžių atskyrimą: įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius, vykdomoji valdžia išsaugoja veto įstatymo leidžiamajai, o įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis. Valdžių atskyrimas, kaip jį aprašė Montesquieu ir koks jis visuomet išliko, kirtosi su nesuderinamu principu – didesne įstatymų leidžiamosios valdžios neapibrėžta privilegija daryti išimtis.

Nuostabu tai, kad Montesquieu savąją valdžių atskyrimo versiją dėjosi atradęs tyrinėdamas Anglijos konstituciją. Iš tiesų pilietiniai karai sugriovė viduramžiškas liekanas, ir tai leido Angliją teisingai vadinti mišriai valdoma valstybe, o 1688 m. revoliucija nustatė parlamento viršenybe. Žinoma, kai Montesquieu lankėsi Anglijoje, ministrų kabineto statusas nebuvo labai aiškiai nustatytas, bet nė vienas žmogus, kuris pasikliovė savarankišku stebėjimu, nebūtų fantazavęs apie valdžių atskyrimą kaip skiriamąjį konstitucijos bruožą. Tačiau Montesquieu nesirėmė stebėjimu. Locke’as ir Harringtonas pamokė jį, ko tikėtis, o dėl viso kito jis perėmė tarp pačių anglų paplitusį mitą.

Šią konstitucijos teoriją išsaugojo Blackstone’as, iš dalies veikiamas Montesquieu įtakos. Net Burke’as, nors jis buvo paskutinis žmogus, rimtai žiūrėjęs į griežtą teisinių galių atskyrimą, tikėjo, kad revoliucija subalansavo interesų grupes ir visuomenės sluoksnius. Iki pat Benthamo Fragmente apie valdžią (1776) pateiktos Blackstone’o kritikos valdžių atskyrimas nebuvo veiksmingai puolamas.

Kaip jau buvo minėta pirmiausia susikūrė konstitucinė priežiūra JAV. JAV Konstitucijoje nėra numatyta tokia priežiūra, kas ją turi vykdyti, bet gyvenime Konstitucijos priežiūros funkciją pasisavino JAV Aukščiausias Teismas ( buvo bijomasi teisminės valdžios dalyvavimo įstatymų leidyboje), palaipsniui susitaikyta ir paplito kitose valstybėse. Iš Aukščiausio teismo vėliau perėmė valstijų teismai, kurie nagrinėjo bylas valstijų ribose ir susikūrė Konstitucinės priežiūros sistema.

Po I pasaulinio karo atsirado nauja Konstitucinės priežiūros sistema. Hansas Kelzenas (austras). Jis išnagrinėjo JAV sistemą, bet jis pasiūlė Konstitucinei priežiūrai vykdyti steigti specializuotus teismus. Pirmieji Konstituciniai teismai įsikūrė 1920 m. Austrijoje ir Čekoslovakijoje, 1931 m. Ispanijoje. Austrijos Konstitucinis teismas išliko iki šių dienų. Po II pasaulinio karo H. Kelzeno modelis (kontinentinės europietiškas Konstitucinės priežiūros modelis) labai išplito.

2.VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPO SUDĖTINIAI ELEMENTAI

Nagrinėjant valdžių padalijimo principą, paprastai atskleidžiami tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra “stabdžiai ir atsvaros”, tarpusavio kontrolė, valdžių saveika.

2.1.Valdžių atskirimas ir savarankiškumas

Valdžių padalijimas, kaip minėta, grindžiamas tuo, kad valstybė vykdo ar privalo vykdyti tris funkcijas: leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstituciją paaiškėja, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena iš jų patikėta valstybės valdžios institucijai, savarankiškai įgyvendinančiai jai
patikėtas funkcijas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai– Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.

Kiekviena iš valdžių vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą. Siekiant valdžių atskyrimo, didelę reikšmę turi tiesioginis valstybės valdžios institucijos įgaliojimų įtvirtinimas Konstitucijoje. Kai Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti tam tikrai valstybės valdžios institucijai, jokia kita valstybės valdžios institucija jų negali pasisavinti; tokių įgaliojimų negalima perduoti ar atsisakyti. Negalimas ir valdžių suliejimas.

Valdžių atskyrimas jas padalijus negali būti atsietas nuo valdžių savarankiškumo. Kita vertus, valdžių savarankiškumas nėra tai, kad jos gali daryti ką tik nori. Savo uždavinius jos gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų institucijų teises ir veikdamos kartu su šiomis institucijomis.

2.2.Valdžių pusiausvyra

Konstitucinėje praktikoje žinoma įvairių valdžių pusiausvyros užtikrinimo būdų. Vienas jų, įtvirtintas JAV Konstitucijoje, vadinamas “checks and balances” (“stabdžių ir atsvarų”) sistema. “Stabdžių ir atsvarų” sistemos paskirtis – sukurti tokį mechanizmą, kuris užtikrins kiekvienos valdžios galimybę užkirsti kitos valdžios bandymams pasisavinti jai nepriklausančią valdžią, neteisėtai išplėsti savo galias. Tai galimybė neutralizuoti vienai kitą.

Parlamentinei ar pusiau prezidentinei (būdinga Europos šalims) valdymo formai būdinga specifinės valdžių pusiausvyros užtikrinimo priemonės. Lankstaus valdžių padalijimo sistemose įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pusiausvyrą atspindi vykdomosios valdžios teisė paleisti parlamentą ir parlamento teisė reikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Tai savitarpio priklausomybė.

Europos šalyse žinomas ir apkaltos institutas, taikomas aukščiausiems pareigūnams. Neretai apkaltos procesą realizuoja ne tik parlamentas, bet ir konstitucinis teismas (parlamentas pareiškia kaltinimą, o konstitucinis teismas priima sprendimą). Nors konstitucijoje įtvirtinamas teisminės valdžios nepriklausomumo principas, tačiau tai nepaneigia ir vykdomosios valdžios vaidmens užtikrinant finansines ir materialines teismų funkcionavimo sąlygas.

2.3. Valdžių sąveika

Valdžių atskyrimas, savarankiškumas, jų pusiausvyra nereiškia, kad jos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais. Gal ir paradoksas – įgyvendinti savo funkciją konkreti institucija neretai gali tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis. Institucijų sąveika susijusi su valdžių pusiausvyra.

Tokią sąveiką iliustruotų Lietuvos Respublikos konstitucinio reguliavimo pavyzdžiai: Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t.

Taigi, nors kiekviena iš institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos nepajėgia atlikti savo uždavinių.

3.VALSTYBĖS VALDŽIŲ SISTEMA

Valstybės valdžios pagal kelerius amžius gyvuojančią tradiciją skirstomos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Kiekviena valstybės valdžios institucija vykdo jai priskirtas funkcijas. Valstybės valdžios institucijos turi įstatymų nustatytą kompetenciją, tačiau tarp jų yra pusiausvyra bei sąveika. Šiame skyriuje aptarsiu įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.

3.1.Įstatymų leidžiamoji valdžia

Įstatymų leidyba yra vienas reikšmingiausių procesų valstybės valdyme. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turinti aukščiausią teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikinamas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą ar Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai.

Įstatymų leidyba vykdo tautos rinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja visai visuomenei. Tautos atstovų vykdoma įstatymų leidyba užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą.

Parlamentas yra bendrinis įstatymų leidžiamosios valdžios pavadinimas. Skirtingose šalyse ši valdžios institucija turi įvairių pavadinimų: kongresas, reichstagas, folketingas, asamblėja, parlamentas ir t.t. Skiriasi ne tik parlamentų pavadinimai, bet ir jų įgaliojimai bei sudarymo tvarka. Įstatymų leidžiamosios valdžios
narių skaičių, struktūrą, darbo procedūras nustato kiekvienos šalies konstitucija ir įstatymai. Kai kuriose valstybėse yra praktikuojama deleguojamoji įstatymų leidyba – parlamentas įgalioja tam tikrais klausimais vykdomąją valdžią išleisti teisės aktus, turinčius įstatymo galią. Tačiau tai atliekama pagal konstituciją bei galiojančius šalies įstatymus. Taip pat svarbu pažymėti, kad, pavyzdžiui, JAV, Didžiojoje Britanijoje yra gana dažni atvejai, kai įstatymų leidžiamoji valdžia priima individualaus pobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkretų klausimą.

Mūsų šalyje parlamentas vadinamas Seimu. Seimo sudarymas, įgaliojimai ir kita yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos. „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“ – įtvirtinta 55 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyta, kad Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus, priima nutarimus dėl referendumų, skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus, steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, pritaria arba nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, svarsto Ministro pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti, Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru, skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus, skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką, skiria savivaldybių tarybų rinkimus, sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus, nustato Respublikos administracinį suskirstymą, steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus, leidžia amnestijos aktus, įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2622 žodžiai iš 5037 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.