Valiuta ir jos pirkimo galia
5 (100%) 1 vote

Valiuta ir jos pirkimo galia

MAINAI TARP VALIUTŲ REGIONŲ

Bet kurios tarptautinės pinigų sistemos svarbiausi požymiai yra du – valiutos kursas ir mokėjimų balansas. Valiutos kursas – tai užsieninių pi¬nigų kaina, išreikšta vietiniais pinigais; jis nustatomas valiutų keitimo rin¬koje. Kursas kinta dėl to, kad būtų atkurtas ar palaikomas balansas tarp iš¬mokų užsienio šalims ir įplaukų, gaunamų iš tų šalių. Mokėjimų saldas, kuris dažnai laikomas svarbiausiu šalies gerovės matu, yra vienas iš įrašų mokėjimų balanse, kuris iš esmės reiškia visų tarptautinių sandėrių apskai¬tą. Mokėjimų saldas yra centrinio banko ar kitos autoritetingos pinigų įstaigos sandėrių vertė oficialių rezervų aktyvais – auksu, JAV iždo vekseliais. Bankų indėliais, įnašais į Tarptautinį valiutos fondą.

Jeigu prekių, paslaugų ir vertybinių popierių importas yra didesnis už prekių, paslaugų ir vertybinių popierių eksportą per kurį nors laikotarpį, ša¬lis turi mokėjimų balanso deficitą, kurį reikia finansuoti parduodant akty¬vus arba skolinantis užsienyje. Jei prekių, paslaugų ir vertybinių popierių eksportas yra didesnis už prekių, paslaugų ir vertybinių popierių importą, šalis turi mokėjimų perviršį.

JAV prekių, paslaugų ir vertybinių popierių kainos nuolat yra pagal va¬liutos kursą lyginamos su kitų šalių atitinkamų prekių paslaugų ir vertybinių popierių kainomis. Kiekvienos šalies prekybininkai stengiasi pasinaudoti bent kiek žymesniu vietinių ir atitinkamų užsienietiškų prekių kainų skirtumu; valiutų kursai sudaro galimybę palyginti ,,Chevrolet“ automobi¬lių kainas su “ Toyota“ ar “ Volkswagen“ kainomis. Panašiai taip kiekvienos šalies gamintojai stengiasi nustatyti, ar jie konkurenciniu požiūriu yra pra¬našesni užsienio rinkoje dėl žemesnės negu užsienio firmų pardavimo kai¬nos. Tik nedaugelis asmenų ir investitorių keičia rinkoje valiutas dėl to, kad nori turėti užsieninių pinigų; dažniausiai yra kitaip: užsienio valiutos pirkimas yra būtinas tarpinis žingsnis prieš perkant užsienietišką prekę ar vertybini popierių arba prieš teikiant paskolą užsienio valiuta.

Sąlygos, kuriomis prekiaujama nacionalinėmis valiutomis, lemia pasau¬lio skirstymą į valiutų regionus, pavyzdžiui, JAV dolerio regioną, Japoni¬jos jenos regioną, Vokietijos markės regioną ir kitus nacionalinių valiutų regionus. Jei valiutų kursai būtu tvirti ir tikrai žinomi, tada skirtumai tarp įvairių valiutų būtų nedideli (nebent skirtinga politinė rizika, kad tarptau¬tiniuose sandėriuose bus įvestas vienos ar kitos valiutos keitimo apriboji¬mas), gal tik truputį didesni negu skirtumas tarp dviejų 50 dolerių vertės banknotų ir vieno 100 dolerių vertės banknoto arba skirtumas tarp bankno¬tų, kuriuos yra išleidęs San Francisko federalinis rezervų bankas ir Niujor¬ko federalinis rezervų bankas. Asmenims ir investitoriams būtų visai ne¬svarbu, kokia valiuta išreikšti jų aktyvai irpasyvai. Vartojimo prekių kai¬nų lygio pasikeitimas vienose šalyse būtu susijęs su vartojimo prekių kainų lygio pokyčiais kitose šalyse, bent jau tuo atveju, kai kiekvienoje naciona¬linėje rinkoje yra panašus prekių kiekis. Nacionalinių pinigų pasiūlos bū¬tu lengvai sumuojamos į pasaulinę pinigų pasiūlą.

Jeigu, valiutų kursai kistų laisvai, ir bet kurios ateities datos vienos ar kitos valiutos kursas būtu tikrai žinomas, asmenims ir investitoriams būtu visiškai tas pat, kokia valiuta išreikšti jų aktyvai ir pasyvai. Tokiame pa¬saulyje skirtumai tarp palūkanų normų už panašius aktyvus, išreikštus skir¬tingomis valiutomis, visiškai atspindėtų numatomus valiutų kursų pokyčius -ir tie numatomi pokyčiai būtu realizuoti. Palūkanų normų skirtumai kompensuotų investitoriams nuostolius, patirtus dėl to, kad aktyvai buvo laikomi tokia valiuta, kuri nuvertėjo.

Prielaida, kad JAV doleriais išreikšti aktyvai yra tobuli atitinkamų ak¬tyvų įvairiomis kitomis valiutomis pakaitalai, -tai kraštutinis požiūris. Tarptautinėms pinigų ir kapitalo rinkoms būdinga didelis netikrumas dėl būsimųjų valiutų kursų. Net ir tuo atveju, kai šalys įsipareigoja palaikyti tvirtus ar susietus valiutų kursus (pavyzdžiui, 6 ir 7 dešimtmetyje vienas svaras sterlin~ buvo lygus 2,80 JAV dolerio), investitoriai supranta, kad tie kursai gali būti pakeisti. Netikrumas dėl valiutų kursų verčia prekiau¬tojus ir investitorius svarstyti, kokia valiuta turėtų būti išreikšti jų aktyvai ir pasyvai. Taigi iškyla svarbus klausimas, kokie veiksniai atskiria JAV do¬lerio valiutos regioną nuo kitų valiutų (sakykim, Vokietijos markės, Japo¬nijos jenos ar kurios kitos) regionų, ir kiek kiekvienas iš tų veiksnių yra svarbus.

PREKYBA UŽSIENIO VALIUTOMIS

Nors yra sakoma, jog kiekvienos didžiosios šalies finansų centras turi sa¬vo valiutų keitimo rinką, Londono, Niujorko, Frankfurto ir Tokijo valiutų rinkos yra geografiniai vienos pasaulinės valiutų rinkos padaliniai. Kiekvie¬no finansų centro pagrindiniai bankai telefono ir telekso ryšiais yra sujungti su kitų finansų centrų pagrindiniais bankais bei bankais, esančiais tame pa¬čiame finansų centre. Šioje rinkoje yra prekiaujama indėliais iki pareika¬lavimo, pagrindinis vienetas JAV dolerio / D. Britanijos svaro sterlingų pre¬kyboje yra 1 00 000 svarų sterlingų indėlis, o
pagrindinis vienetas JAV do¬lerio / Vokietijos markės prekyboje yra 200 000 markių indėlis. (Indėlio nuosavybės perdavimas vyksta beveik taip pat, kaip ir mokant čekiu; kiek¬viena pusė išrašo čeki apmokėti kito sąskaitą.) Vienos užsienio valiutos kursas ar kainos, išreikšti kita valiuta, vienu metu yra tokie pat bet kuria¬me finansiniame centre, palyginti didelių sandėrių kainų skirtumai yra daug mažesni negu viena dešimtoji procento dalis, o dažnai skiriasi tik keletu šimtųjų procento..

Pagal sandėrių mastus valiutų keitimo (pirkimo ir pardavimo) rinka yra didžiausia rinka pasaulyje; kai kuriomis dienomis prekyba gali sudaryti net 300 milijardų dolerių. Bet kuriuo me,tu prekyba užsienio valiutomis yra daug kartų didesnė negu to paties meto tarptautinė prekyba ir investicijos, tik žinoma asmenys ir firmos, kurie verčiasi tarptautine prekyba ir inves¬ticijomis, dalyvauja mažiau kaip dešimtyje procentų valiutų keitimo sandė¬rių. Daugiausia valiutų keitimo operacijų atlieka parduodantys ir perkantys bankai.

Konkurencija valiutų keitimo rinkoje yra labai didelė, nes tą rinką su¬daro labai daug dalyvių, iš kurių nė vienas neužima palyginti didelės rin¬kos dalies. Kainos, t. y. valiutų kursai, kinta nuolat, ir pasikeitimai dažnai yra labai maži, pavyzdžiui, 0,01 procento dalis, kitaip tariant, 20 Vokieti¬jos markių JAV dolerių/ Vokietijos markių prekyboje, kai keičiama 200 000 Vokietijos markių. Jeigu JAV dolerių paklausa, išreikšta Vokietijos markė¬mis, kyla, JAV dolerio kaina, išreikšta Vokietijos markėmis, išauga nuo 1,800 iki 1 ,801 markės už JAV doleri. Pagrindiniai tarptautiniai komerci¬niai bankai veikia ir kaip dyleriai, prekiaujantys savo sąskaita, ir kaip bro¬keriai, prekiaujantys importuotojų, eksportuotojų ir tarptautinių investitorių sąskaita. Veikdami kaip dyleriai, bankai seka grynąją ilgąją arba trumpąją valiutos poziciją ir stengiasi gauti pelno iš kursų pasikeitimo. (Ilgoji pozi¬cija reiškia, kad kuria nors valiuta išreikšti banko aktyvai yra didesni už ta pačia valiuta išreikštus pasyvus.) Veikdami kaip brokeriai, bankai perka ir parduoda užsienio valiutą komerciniams klientams, pavyzdžiui, tarptau¬tinei naftos bendrovei, ir siekia gauti pelno iš skirtingų kursų, kuriais vie¬niems klientams parduoda užsienio valiutą, o iš kitų klientų perka, be to, iš kitų klientams teikiamų bankinių paslaugų. Jeigu JAV firma nori pirkti 150 milijonų Vokietijos markių, ketindama atlikti mokėjimą Frankfurte, greičiausiai užsakymą gaus bankas, siūlantis Vokietijos markes žemiausia kaina, išreikšta JAV doleriais; beveik tuoj pat bankas stengsis nupirkti to¬ki pat kieki markių, kad minimizuotu riziką dėl nuostolių, kurie galėtų su¬sidaryti, jei vėliau markės vertė pakiltų, nebent bankas manytų, kad mar¬kės vertė kris.

Operacijose su savo klientais bankai nurodo kainą, už kurią jie pirks, ir kainą, už kurią jie parduos, paprastai tokia forma: 1,8380-1,8390 markės už doleri, imant standartini markių kieki; nedidelis skirtumas tarp kainos, už kurią bankas siūlo parduoti, ir kainos, už kurią bankas pirks, atlygina banko atliekamų valiutos keitimo operacijų išlaidas. Jeigu tarptautinė naftos ben¬drovė nori pirkti JAV dolerių, bankas pirks Vokietijos markes 1,8390 kur¬su. O jeigu ši firma nori pirkti Vokietijos markių, bankas pirks JAV dole¬rius 1,8380 kursu. Šis kainų atotrūkis, perkant 200 000 Vokietijos markių, yra lygus 200 markių, arba apie 120 JAV dolerių, ir tai yra lygu 0,12 pro¬cento JAV dolerių sandėrio vertės. Įvairių valiutų bei įvairių bankų kainų skirtumo dydis skiriasi. Pagrindiniai tarptautiniai bankai nustato mažesnius kainų skirtumus negu provincijos centrų bankai; mažesniuose centruose yra mažesnė konkurencija. Nustatyti kursai taip pat rodo, ar bankai nori padi¬dinti ar sumažinti savo tam tikros valiutos poziciją; jeigu bankas turi dau¬giau Vokietijos markių negu, jo manymu, yra optimalu, jis nustatys pakan¬kamai žemas kainas, kad atstumtų markių pardavėjus ir patrauktų markių pirkėjus.

Daugelyje finansų centrų dirba valiutos keitimo brokeriai, jų reikia, kad anonimiškai suvestų pirkėjus su pardavėjais, brokeriai informuoja įvairius klientus, koki vienas ar kitas bankas yra nustatęs valiutos kursą. Daugelis komercinių klientų nesinaudoja brokeriais, jie patys pasirenka banką, siū¬lanti patraukliausius kursus. Komerciniai bankai dažnai atlieka tarpusavio operacijas per brokerius, taip pat vyksta ir centrinio banko operacijos su komerciniais bankais.

KAIP ORGANIZUOJAMA VALIUTŲ KEITIMO RINKA

Valiutų keitimo rinkos organizavimo modelis yra panašus i prekybos finan¬savimo modelį. Tarptautinėje prekyboje operacijų JAV doleriais yra daugiau negu bet kuria kita valiuta. Sakysim, JAV prekyboje su Kanada Kanados eksportuotojai i JAV nustato kainas JAV doleriais ir jiems mokama JAV doleriais. Kanados importuotojai už JAV prekes irgi moka JAV doleriais. Kanados importuotojai ir eksportuotojai nori verčiau atlikti valiutų keitimo operacijas arčiau namų, o ne Jungtinėse Valstijose, todėl JAV ir Kanados dolerinių operacijų daugiau atliekama Toronte negu Niujorke. Importuoto¬jai ir eksportuotojai, kuriems reikia atlikti valiutų keitimo operacijas, labiau linkę rinktis arčiau esančius bankus negu tuos, kurie yra tolimuose užsie¬nio centruose, nes
patogiau ir, be to, mažesnės netiesioginės pervedino išlaidos. Kadangi kiekvienos valiutų poros keitimo operacijų mastai yra žymiai didesni užsienio finansų centruose negu Niujorke, tuose užsienio centruose rinka gali būti daug konkurencingesnė, ir ten nustatyti kursai ko¬merciniams klientams gali būti daug palankesni negu kursai, nustatyti Jung¬tinėse Valstijose. Taigi yra toks paradoksas: nors tarptautinės prekybos ir finansų operacijų JAV doleriais mastai yra labai dideli, daugelis JAV do¬lerių keitimo operacijų vyksta už Jungtinių Amerikos Valstijų ribų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1691 žodžiai iš 5574 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.