Valiutų valdybos atsiradimo priežastys ir jo poveikis Lietuvos ekonomikai
5 (100%) 1 vote

Valiutų valdybos atsiradimo priežastys ir jo poveikis Lietuvos ekonomikai

TURINYS

1. ĮVADAS

2. KAS YRA VALIUTŲ

3. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKA

4. VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE

5. VALIUTŲ VALDYBOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE

6. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PASIRINKIMAS

7. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO PRIVALUMAI

8. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO TRŪKUMAI

9. VALIUTŲ VALDYBOS POVEIKIS EKONOMIKAI

9.1. INFLIACIJA IKI VVM IR VVM SĄLYGOMIS

9.2. LIETUVOS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI

9.3. PAGRINDINĖS LIETUVOS BANKO UŽSIENIO ATSARGŲ VALDYMO NUOSTATOS

10. ŠIANDIENINĖ VALIUTŲ VALDYBA

11. IŠVADOS

12. LITERATŪRA

1. ĮVADAS

Valiutų valdyba – tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje.

Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:

• Bazinė valiuta;

• Konvertuojamumas;

• Rezervai;

• Pelnai;

• Monetarinė politika;

• Palūkanų normos ir infliacija;

• Ryšys su bankais.

Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui(Įstatymas skelbtas: Žin., 1994, Nr. 24-378, LIETUVOS RESPUBLIKOS LITO PATIKIMUMO ĮSTATYMAS 1994 m. kovo 17 d. Nr.I-40 Vilnius). Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu.

Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo:

• valiutos kurso svyravimai,

• mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika,

• valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje

• Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka.

Pagrindinės priežastys valiutų valdybos modelio (toliau –VVM) mechanizmo įdiegimo buvo, kad sumažės infliacija ir stabilizuosis ekonomika.

Darbe išnagrinesiu valiutų valdybos modelį, jos charakteristiką. Aptarsiu valiutų valdybos mechanizmo įvedimo privalumus ir trūkumus. Apžvelgsiu valiutų valdybos poveikį Lietuvos ekonomikai, infliaciją iki VVM ir VVM sąlygomis, Lietuvos ekonominės politikos tikslus, pagrindines Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatas bei šiandieninę valiutų valdybą.

2. KAS YRA VALIUTŲ VALDYBA

Valiutų valdyba – tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje.

Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t.y. bazinės valiutos atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas pagal įstatymą ir valiutų valdybos įsipareigoja parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris daugiausia yra denominuotas bazine valiuta. Dėl šios priežasties valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis (pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga) turi atitikti rezervinio turto vertę. Valiutų valdybos rezervai sudaromi iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių popierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta.

Siekiant sėkmingai įvesti valiutų valdybą, reikia stabilios finansų sistemos, už fiskalinę politiką atsakingos institucijos bei pakankamai veiksmingų kapitalo rinkų, kurios leistų išteklius kiek galima perspektyviau panaudoti. Tvirta finansų sistema būtina todėl, kad valiutų valdybos galimybės vykdyti atvirosios rinkos operacijas arba būti paskutiniu likvidumo šaltiniu yra ribotos. Todėl bankų sistema privalo būti pajėgi valdyti kintančias palūkanų normas, turto vertę ir finansavimą, kuris gali priklausyti nuo pinigų politikos institucijos palaikomo fiksuoto valiutos kurso.

Du svarbiausi valiutų valdybos sprendimai yra bazinės valiutos ir valiutos kurso pasirinkimas. Bazinė valiuta privalo turėti pakankamai gerą reputaciją užsienio valiutos rinkose, nes tik tokiu atveju būtų pasitikima pačia valiutų valdybos sistema. Be to, bazinės valiutos vertė turėtų kisti valiutų valdybos prekybos partnerių valiutų atžvilgiu taip, kad atitiktų jos ekonomikos poreikius. Tarkim, bazinės valiutos vertė neturėtų didėti prekybos partnerių valiutų atžvilgiu tuo metu, kai šalies ekonomikai būtų naudingesnis žemesnis valiutos kursas.

3. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKA

Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:

Bazinė valiuta: valiuta pasirinkta dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingas, Euras.

Konvertuojamumas: valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima
atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido.

Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui).

Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.

Pelnai: ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne.

Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.

Palūkanų normos ir infliacija: ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.

Ryšys su bankais: kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.

4. VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE

Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui(Įstatymas skelbtas: Žin., 1994, Nr. 24-378, LIETUVOS RESPUBLIKOS LITO PATIKIMUMO ĮSTATYMAS 1994 m. kovo 17 d. Nr.I-40 Vilnius). Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu.

Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo:

• valiutos kurso svyravimai,

• mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika,

• valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje

• Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka.

Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad „tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą.“

Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrasiomis užsienio atsargomis litas yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%.

Įdiegus valiutų valdybos sistemą Lietuvoje, joje vistiek liko centrinės bankininkystės atributų. Vienas iš jų – komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke, nors griežtos valiutų valdybos modelis to nenumato.

Lietuvos bankas taip pat išsaugojo teisę teikti riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją. Kaip jau minėjau, griežtas valiutų valdybos modelis paskutinės vilties paskolų teikimo nenumato. Paskutinės vilties paskolų teikimą taip pat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai.

Lietuvos bankas taip pat išlaikė ankstesnę savo organizacinę struktūrą bei personalą, taip pat nebuvo atskirtas bankų priežiūros padalinys, nors griežtoje valiutų valdybos sistemoje tai turėtų būti padaryta.

Nors griežtame valiutų valdybos modelyje negalima jokia aktyviai vykdoma pinigų politika, Lietuvos bankas
laipsniškai plėsti savo pinigų politikos priemones paskelbęs Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Pagal šią programą 1997-1998 metais buvo įdiegtos šios pinigų politikos priemonės:

• vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai;

• indėlių aukcionai;

• vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Pagrindiniai šių pinigų politikos priemonių tikslai buvo palaikyti bankų sistemos likvidumą bei padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo , galinčio destabilzuoti pinigų sistemą. Kaip vienas iš šių priemonių tikslų taip pat įvardinamas nefundamentalių veiksnių sukeliamo palūkanų lygio svyravimus bei nukrypimus nuo fundamentalaus lygio.

Indėlių aukcionų panaudojimas nėra apribotas, kadangi tai yra priemonė, absorbuojanti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kitos priemonės – repo sandorių (jie didina likvidumą) naudojimas neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo, kuriame numatyta, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, perteklinis padengimas viršija milijardą litų ir yra neįtikėtina, kad šis limitas būtų peržengtas.

Kita atvirosios rinkos operacijų priemonė – indėlių aukcionai – buvo naudojama daug dažniau.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (šis institutas ženkliai prisidėjo įvedant valiutų valdybą Lietuvoje ir yra didelis jos šalininkas) ekspertai siūlo Lietuvos bankui arba visiškai atsisakyti atvirosios rinkos operacijų, arba laikytis grynojo litų padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo.

5. VALIUTŲ VALDYBOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE

Atkūrę nepriklausomybę tarsi grįžome į tarpukario Lietuvos laikus, žmonių galvose atgijo stipraus lito prisiminimai. Tos stiprybės šaltinis tarpukario Lietuvoje buvo aukso standartas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo nebebuvo nei aukso, nei jo standarto. Pinigus valdė centriniai bankai. Situacija nebuvo standartinė, nes paprastai šalys diegia valiutų tarybas, kai vyksta hiperinfliacija, valiutų devalvavimas. Vyriausybė su tuometiniu jos vadovu Adolfu Šleževičiumi labai susidomėjo šia idėja ir paskui prasidėjo įgyvendinimas.

Valiutų valdybos modelis tiesiog buvo menkai žinomas Lietuvoje. Juoba kad kitos pinigų politikos priemonės buvo plačiai taikomos ir išsamiai išnagrinėtos teorinėse knygose. Tuo tarpu VVM buvo pritaikytas vos keliose šalyse ir trumpai minimas vadovėliuose. Netgi palyginti patirtį ar įvardyti privalumus bei trūkumus buvo sudėtinga. Aktyvios diskusijos truko apie pusę metų, atsirado ir palaikančiųjų, ir priešininkų.

Pagrindinės priežastys VVM mechanizmo įdiegimo buvo šios:

• kad sumažės infliacija,

• kad stabilizuosis ekonomika.

Politikams tokie lūkesčiai tuo metu sutapo su jų tikslais. Verslo visuomenei tas irgi buvo priimtina. Verslininkai buvo įtikinti, gal tik vėlesnėje stadijoje pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) ta sistema irgi buvo paranki.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1879 žodžiai iš 6135 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.