Valiutų valdybos modelis jo privalumai ir trūkumai
5 (100%) 1 vote

Valiutų valdybos modelis jo privalumai ir trūkumai

VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS

VILNIAUS UNIVERSITETAS


KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS










Valiutų valdybos modelis.


Jo privalumai ir trūkumai


Referatas






















Kaunas, 2008


TURINYS





















ĮVADAS




Darbo objektas – valiutų valdybos modelis, jo trūkumai bei privalumai. Darbe išaiškinama šio monetarinio režimo esmė, charakteristikos, istorija ir raida. Aptariami šiuolaikinių valiutų valdybų bruožai. Nagrinėjami skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų, taip pat valiutų valdybos modelio panaikinimo Lietuvoje galimybės. Darbe aprašoma Lietuvos banko veikla įvedus valiutų valdybos modelį.


Reikia pastebėti, kad darbo temą bandyta atskleisti labiausiai remiantis valiutų valdybos modeliu, kuris egzistuoja Lietuvoje, taip pat yra aptariami ir kitų šalių veikiančių valiutų valdybų modeliai.


Darbas parašytas naudojantis keletu pagrindinių literatūros šaltinių: Laisvosios rinkos institute tinklapyje publikuojamais staripsniais, kurių dauguma yra parašyti valiutų valdybos modelio Lietuvoje dešimtmečio proga, t. y. 2004 metais. Taip pat buvo naudojamasi Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 m., Richard W. Kopcke straipsniu „Valiutų valdybos: praeities ar ateities pinigų politikos režimas?“ ir kitais literatūros šaltiniai nurodytais literatūros sąraše.


Pabaigoje pateiktos išvadas apie darbą pagal pasirinktą temą.




1. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO ESMĖ



Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų.


Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių [1].


Valiutų valdyba arba valiutų taryba, taip kartais vadinama, nes kai kuriose valstybėse, kuriose šis monetarinis režimas funkcionuoja, realiai egzistuoja iš kelių asmenų sudaryta direktorių taryba, kuri ir yra atsakinga už vietinės valiutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta, ir už fiksuoto kurso su rezervine valiuta palaikymą.


Tipinis valiutų valdybos modelis reikalauja, kad išleidžiama į apyvartą vietinė valiuta būtų 100 procentų arba net daugiau padengta valiutos atsargomis. Emituojamos nacionalinės valiutos padengimo bazė skirtingose šalyse yra nevienoda. Daugelyje valiutų valdybos modelį įsivedusių šalių fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas į rezervinę valiutą paprastai būna nustatomas paties įstatymo. Išimtinė kurso nustatymo tvarka taikoma Lietuvoje, kur Lietuvos bankas suderinęs su Vyriausybe, gali keisti tiek bazinę valiutą, tiek oficialų nacionalinės valiutos kursą, esant nepaprastoms ekonominėms aplinkybėms. Įvedus valiutų valdybos modelį, žymiai apribojamos centrinio banko teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija, pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai.


Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių [1].


Valiutų valdyba reikalauja susieti nacionalinę valiutą su bazine ir neribojamai fiksuotu kursu konvertuoti nacionalinę valiutą į bazinę ir atvirkščiai. Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t. y. bazinės valiutos, atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas įstatymo ir įgyvendinamas valiutų valdybos įsipareigojimu parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris daugiausia yra denominuotas bazine valiuta. Dėl šių ypatybių valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis (pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga) turi atitikti rezervinio turto vertę. Todėl didžioji valiutų valdybų atsargų, dengiančių vidaus valiutas, dalis paprastai įsigyjama iš tų, kurie keičia užsienio valiutas į vidaus valiutas. Savo ruožtu pinigų bazė daugiausia kinta dėl grynųjų užsienio valiutos srautų patenkančių į ekonomiką pagal nustatytą valiutos kursą [2].



2. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKOS



Valiutų valdybos yra labiau startas, o ne tikslas, kuriant pinigų politikos instituciją. Jos siūlo besiformuojančioms ekonomikoms laikiną „skydą“ kuriant patikimus centrinius bankus ir finansų institucijas. Tačiau valiutų valdybos negali visiškai apsaugoti savo ekonomikos nuo besikeičiančių sąlygų pasaulio rinkose padarinių. Stiprėjant besivystančioms ekonomikoms ir jų institucijoms, jos gali sukurti saugesnį pagrindą savo išteklių vertei arba įsijungdamos į ekonomines sąjungas, turinčias bendrą fiskalinės politikos instituciją, arba įteisindamos lankstų valiutos kursą. Ekonominės sąjungos gali būti patraukliausios toms ekonomikoms, kurių pramonė nėra labai įvairi, ir kurios, kad ir koks būtų jų pinigų politikos režimas, siekia išlikti kintamesnės, negu didesnės, išsivysčiusios šalys. Tokiu atveju svarbiausias valiutų valdybų palikimas yra galbūt ne jų valiutų savarankiškumo išlaikymas, bet besivystančių ekonomikų įtraukimas į bendrą prekybos, finansų, teisės ir politikos sistemą jų bazinių valiutų atžvilgiu.


Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:


1. Bazinė valiuta. Bazinė valiuta yra valiuta pasirinkta dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ar euras (anksčiau būdavo renkamasi ir Vokietijos markė).


2. Konvertuojamumas. Valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido.


Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui).


3. Rezervai. Valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugotų tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.


4. Pelnai. Ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.


5. Palūkanų normos ir infliacija. Ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas


valiutos kursassu bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.


6. Ryšys su bankais. Kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.


3. VALIUTŲ VALDYBOS ISTORIJA



Valiutų valdybos sistemą yra turėjusios apie 70 šalių. Šios sistemos idėja gimė Didžiojoje Britanijoje apie 1800 m. Idėjos autoriai – grupė ekonomistų, žinomų valiutos mokyklos (Currency School) vardu. Jie turėjo didelę politinę įtaką ir 1844 m. ketino Anglijos Banką (Bank of England) pertvarkti į valiutų valdybą, pavadinimu Bank Act. Skirtingai nuo šiuolaikinių valiutos valdybų, valiutos mokyklos atstovai nesuprato, kad ir indėliai ir išleisti banknotai, kurie sudaro monetarinę bazę, turi būti 100% padengti užsienio turtu, esant valiutų valdybos sistemai. Bank Act nepadengė savo indėlių užsienio rezervais, ir todėl valiutos mokyklos atstovai užuot Anglijos Banką pertvarkę į valiutų valdybą, pertvarkė jį į centrinį banką. D. Britanija buvo ekonomiškai pažangiausia tų laikų šalis, jos pavyzdys buvo užkrečiamas, ir daugelis kitų šalių mėgdžiojo D. Britanijos įstatymus. Tai padėjo centriniams bankams paplisti po Europą.


Pirmas sėkmingas bandymas įkurti valiutų valdybą įvyko 1849 m. Britų Indijos vandenyno kolonijoje Mauricijuje. Po eksperimentinio laikotarpio valiutų valdyba pasiekė savo brandžią, dabar vadinama klasikine arba ortodoksine formą 1912 m. ir tai buvo Vakarų Afrikos valiutų valdyba, kuri apėmė britų kolonijas: Nigeriją, Ganą, Siera Leonę, Gambiją. Vakarų Afrikos valiutų valdyba tapo modeliu vėliau susikūrusioms valiutų valdyboms. Apie 1930 m. valiutų valdybos sistema jau buvo paplitus britų kolonijose Afrikoje, Azijoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno salose.


Valiutų valdyba egzistavo daugelyje nepriklausomų šalių, pavyzdžiui, Argentinoje apie 1900 metus, laisvajame Dauzing mieste (šiandien Lenkijos miestas) 1920-aisiais ir Jemene. Dabartinės modifikuotos valiutų valdybos visos yra įkurtos nepriklausomose šalyse.


Valiutų valdybos sistemos labiausiai buvo paplitusios 1940-1950 metais, kuomet tokia sistema veikė apie 50 šalių. Jos veikė gerai, tose šalyse buvo žema infliacija, pilnas konvertuojamumas į bazinę valiutą ir ekonominis augimas. Nepaisant to, daugelis pasekė intelektualia 1950-1960-ųjų mada, kuri buvo palanki centriniams bankams. Dar viena priežastis, dėl kurios valiutų valdybos išnyko yra ta, kad daugelis tokių monetarinių sistemų veikė britų kolonijose, ir kuomet kolonijos išsikovojo nepriklausomybę, jos pakeitė daugumą egzistavusių institucijų, nesirinkdamos, kas gera, o kas bloga.


Žymiausia šiandienos valiutų valdyba yra Honkonge. Honkongo doleris yra susietas su JAV doleriu kursu HK$ 7,80 = US$1. Honkongo sistema nėra visiškai klasikinė. Nuo 1988 m. vyriausybė padidino monetarinės valdžios galimybes kai kuriais atvejais veikti kaip centrinis bankas. 1998 m. Honkongo monetarinė valdžia (HKMA) nupirko didžiulius kiekius akcijų Honkongo biržoje – tai netinka nei centriniam bankui, nei valiutų valdybai. Honkongo sistemos silpnybė yra ta, kad čia labiau pasikliaujama papročiais nei įstatymais. Įstatymai nereikauja iš HKMA išlaikyti fiksuoto keitimo kurso tarp bazinės ir nacionalinės valiutų, taip pat neapibrėžia rezervų sudėties. Honkongo monetarinė sistema yra tarpinis variantas tarp klasikinės valiutų valdybos ir modifikuotos valiutų valdybos


Daugiau ar mažiau klasikinės valiutų valdybos yra išlikusios britų terirorijose Bermudų, Kaimanų, Falklandų salose ir Gibraltare. Taip pat Farerų salose, kurios priklauso Danijai [5].



4. ŠIUOLAIKINĖS VALIUTŲ VALDYBOS



Šiuolaikines valiutų valdybas dažniausiai pasirenka nepriklausomos valstybės. Šie modeliai taip pat remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija, tačiau už savo pirmtakes turi daugiau atsakomybės dėl bankų sistemos stabilumo ir veikia sudėtingesnių finansų rinkų bei mobilesnio kapitalo sąlygomis. Šalia ortodoksinio modelio požymių (laisvo kapitalo judėjimo, įstatymais įtvirtintų fiksuoto kurso ir automatiško bazinės valiutos supirkimo – pardavimo) joms būdingi žemiau apibendrinti ypatumai:


  1. Nacionalinių pinigų padengimo bazine valiuta reikalavimai yra švelnesni -reikalaujama padengti tik dalį centrinio banko įsipareigojimų (pinigų bazę (Argentina), įsipareigojimus nacionaline valiuta (Estija, Lietuva)) bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio valiutos atsargomis. Švelnesnius reikalavimus lėmė susiklostęs centrinių bankų įsipareigojimų padengimas prieš įvedant valiutų valdybą ir noras išsaugoti paskutinio skolintojo galimybes sisteminių bankų krizių atveju, kurių tikimybė buvo ypač didelė finansų stabilizavimo pradžioje. Kokybinis pokytis įvedant valiutų valdybas buvo ne absoliutus padengimas, bet perėjimas prie pinigų pasiūlos automatizmo ir susiejimas su mokėjimų balanso dinamika. Beje, daugelis ilgiau veikiančių valiutų valdybų (tarp jų Estijos, Honkongo ir Lietuvos), reinvestuojant dalį užsienio turtu uždirbto pelno, pasiekė ortodoksinį standartą – centrinio banko grynųjų užsienio atsargų perviršį virš visų jo vidaus įsipareigojimų.


2. Pirmosios kartos valiutų valdybos paprastai apsiribodavo grynųjų pinigų keitimu. Šiuolaikinėse finansų rinkose veikianti valiutų valdybų karta pinigų pasiūlos savireguliaciją įgyvendina greičiau ir pigiau. Dominuoja valiutos keitimo negrynaisiais operacijos, kurios yra natūraliai pigesnės, todėl centriniai bankai gali taikyti mažesnį supirkimo ir pardavimo kursų skirtumą arba iš viso jį panaikinti (Estija tai padarė 1996 m., Lietuva – 2004 m.). Pagrindiniai centrinių bankų operacijų partneriai, kaip ir kitų valiutos režimų atvejais – vietos bankai, kurie, tarpininkaudami tarp ūkio ir pinigus leidžiančios institucijos, operatyviai pateikia jai grynąjį ūkio poreikį pinigams. Neatsitiktinai centriniai bankai organizuoja tarpbankinių atsiskaitymų sistemas, jas glaudžiai integruodami su pinigų savireguliacijos mechanizmu. Bulgarijoje ir Lietuvoje centrinis bankas tiesiogiai keičia valiutą ir vyriausybei, – tai neretai sukelia papildomus bankų sistemos likvidumo svyravimus ir vėl „įjungia“ savireguliacijos mechanizmą – bankų ir centrinio banko valiutos keitimo sandorius.


3. Naudodamos papildomas pinigų politikos priemones, šiuolaikines valiutų valdybas įgyvendinantys centriniai bankai siekia išlaikyti bankų sistemos likvidumo buferį, kurį bankai turi suformuoti be skolinimosi centriniame banke, ir kuris, pinigų paklausos trumpalaikių svyravimų metu, suteikia savireguliacijos mechanizmui daugiau stabilumo. Bulgarijos, Estijos ir Lietuvos centriniai bankai šiuo atveju taiko privalomųjų atsargų reikalavimus, o Honkongo pinigus reguliuojanti institucija analogišką buferį suformuoja, išplatindama bankams savo skolos vertybinius popierius. Anksčiau Estijos (1993-2000 m.) ir Lietuvos (1997-2000 m.) centriniai bankai taip pat vykdė ribotas atvirosios rinkos operacijas bankų sistemos likvidumo svyravimams sušvelninti, tačiau bankams išplėtojus likvidumo valdymo galimybes vietos ir tarptautinėje rinkoje, šių diskutuotinų operacijų buvo atsisakyta.


4. Šiuolaikines valiutų valdybas gretinant su kitais fiksuoto kurso režimais, matyti, kad faktinis padengimas nėra universalus skiriamasis bruožas. Paskutinį dešimtmetį prieš narystę euro zonoje Austrijos centrinio banko visų vidaus įsipareigojimų faktinis padengimas grynuoju užsienio turtu buvo teigiamas ir didesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už Estijos padengimą pastaraisiais metais. Olandijos (iki pinigų sąjungos) ir Latvijos (dabar) pinigų analogiškas padengimas yra žemiau 100 proc., bet viršija Bulgarijos rodiklį. Esminį šių valiutos kurso režimų skirtumą atskleidžia centrinių bankų nuolat taikomos pinigų politikos priemonės. Valiutų valdybos tradiciškai remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija – komercinių bankų inicijuojamu bazinės valiutos supirkimu – pardavimu centriniame banke. Tuo tarpu kitais fiksuoto kurso atvejais centriniai bankai pusiausvyros paprastai pirmiausia siekia atvirosios rinkos operacijomis, kuriomis stengiasi nustatyti ar išlaikyti pinigų rinkos palūkanų lygį, atitinkantį fiksuotą valiutos kursą. Automatiškas valiutos intervencijas jie vykdo jau antrajame kurso „gynybos ešalone“, bet tuo pačiu toleruoja didesnius nei valiutų valdybos rinkos kurso svyravimus apie oficialiai fiksuotą kursą.


Apibendrinant antrosios kartos valiutų valdybų savitumą būtų galima teigti, jog jį lemia siekis užtikrinti pinigų savireguliacijos mechanizmą šiuolaikinių finansų rinkų aplinkoje. Todėl šiuolaikinės valiutų valdybos neturėtų būti vadinamos su priešdėliu „kvazi-“ [10].


Valiutų valdybos modelio įdiegimo paprastumas ir sėkmingas funkcionavimas lėmė besivystančių Azijos, Lotynų Amerikos ir Europos šalių susidomėjimą šiuo režimu.


Ryškiausias valiutų valdybos modelis su visom jam būdingomis tradicinėmis charakteristikomis šiuo metu yra Honkonge. Nuo 1991 m. kelios šalys įsivedė modifikuotą valiutų valdybos modelį: Argentina, Estija, Lietuva, Bulgarija, Bosnija, Brunėjus, Džibutis.


Šiose šalyse, skirtingainei ortodoksinėje valiutų valdyboje centriniai bankai išsaugo senąsias funkcijas, tačiau jas varžo valiutų valdybos fiksuotas kursas ir rezervai.



1 lentelė [3]

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 2604 žodžiai iš 7045 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.