Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma
5 (100%) 1 vote

Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma

Įvadas

Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos atliekamos ir valdomos skirtingai.

Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga. Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.

Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.

Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Vykdomos reformos numato didesnį piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme. Skatinamas didesnis fiskalinis skaidrumas ir didesnė fiskalinė atskaitomybė. Neseniai TVF parengė tarptautinį fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodeksą.

Ši paskaita susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje apžvelgiami įvairūs valstybės finansų valdymo būdai. Antroje dalyje apžvelgiamas ryšys tarp valstybės finansų tvarkymo, gero valstybės valdymo ir fiskalinio skaidrumo.

Valstybės finansų valdymas: Lyginamasis požiūris

Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkreti forma priklauso nuo regioninių ypatumų (Premchand, 1990 m.).

Jungtinės Karalystės sistema remiasi gerai sudaryta teisine chartija. Valstybės finansai apskaitomi, konsoliduojant visas pajamas ir išlaidas grynųjų pinigų pagrindu. Išlaidų planas ir visi jo pokyčiai tvirtinami įstatymu, išskyrus nedidelę dalį reguliarių išlaidų, kurios taip pat numatomos įstatymu. Pajamų prognozes Vyriausybė ruošia konfidencialiai ir jos paskelbiamos, tvirtinant biudžetą.

Prancūzijos sistema remiasi Napoleono teise, kurioje pajamų politikos priemonės, asignavimai ir išlaidos yra nurodomos atskiruose įstatymuose. Prancūzų sistemai būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai yra priskiriami prie visų ministerijų, vykdančių išlaidas, valstybės apskaitininkai renka pajamas, įskaitant įvairių valstybinių fondų pajamas. Valstybės išlaidas peržiūri, apskaito ir tikrina valstybės finansų inspektoriai. Prancūzų sistemai būdinga tai, kad ten vis didėja nebiudžetinių fondų skaičius.

Valstybės finansų valdymas kitose Europos valstybėse laikosi arba JK, arba Prancūzijos tradicijų. Bet yra Europos valstybių, kurios į valstybės finansų valdymą yra įtraukusios daugiau verslo pasaulyje taikomų metodų, įskaitant dvejybinio įrašo apskaitą, biudžeto atidėjimus nuvertėjimui, apskaitą kaupiamuoju pagrindu ir kartais ekologines, arba žaliąsias, sąskaitas. Kitose Europos valstybėse į biudžeto sudarymo procesą įtraukiamos išlaidos, numatomos keleriems metams.

Jungtinėse Valstijose valstybės finansų valdymo funkciją atlieka vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Jungtinėse Valstijose yra bendrasis biudžetas ir keletas patikėtinių fondų. JAV Iždas (taip JAV vadinama Finansų ministerija) valdo valstybės skolą ir valstybės išteklių srautą. Įstatymų leidžiamoji valdžia parengia savo biudžetą. Vykdomoji valdžia pateikia savo nepriklausomą požiūrį į parengtą biudžetą. JAV biudžetas rengiamas pagal programines biudžeto sudarymo gaires, taikant našius ir rentabilius metodus naujiems įplaukų šaltiniams nustatyti, našias ir rentabilūs išlaidų ir normines priemones.

Lotynų Amerikoje valstybės finansams būdinga tai, kad yra daug išankstinio lėšų skirstymo, o valstybinių fondų lėšų panaudojimas yra decentralizuotas. Šiame pasaulio regione vyriausybės funkcijos dažnai priskiriamos autonominėms žinyboms. Apibrėžiant valstybės finansus, šiek tiek taikoma apskaita kaupiamuoju pagrindu, ir paprastai valstybės finansų apskaitos ir audito mechanizmas yra apjungtas vienoje ir toje pačioje žinyboje.

Rytų azijoje valstybės finansų modeliui būdinga tai, kad įprastai vyriausybės veiklai finansuoti naudojama bendra fiskalinė sąskaita. Be to, yra daug specialių sąskaitų, kurios naudojamos kvazikomercinei valstybinio sektoriaus veiklai. Taip pat yra daug nebiudžetinių sąskaitų, kurios naudojamos skolintis užsienyje ir valstybės investicijoms finansuoti. Valstybės finansus tvarko vykdomoji valdžia ir šiame procese visuomenės dalyvavimas yra gana ribotas.

Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių, vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne
stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.

Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą. Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus yra Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti trejų metų biudžetus ir serijas pratęsiamųjų grantų (dotacijų). Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių.

Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų ministerijos. Kai kuriais atvejais biudžeto valdymo įstaiga yra Prezidentūroje (Jungtinėse Amerikos Valstijose), Planavimo ministerijoje (Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje).

Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.

Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.

Laikui bėgant valstybės finansų valdymas keičiasi. Prieš antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant Vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas programinio principo pagalba. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų valdymas orientavosi į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus, todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą, mažinant neracionalias valstybės išlaidas.

Po antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių ekonomiką, reikėjo daug investuoti. Didėjant valstybės investicinių programų finansavimo apimčiai, dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir daugiamečiai vyriausybės biudžetai.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių patyrė sunkias fiskalines problemas. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti vedančias į deficitą išlaidas, ir valstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomiką biudžetų analizę bei detalesnį įplaukų ir išlaidų numatymą.

Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas. Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės veiklos mažiau mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš vartojimo, daugelyje šalių buvo įvestas pridėtinės vertės mokestis. Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas. Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir nuobaudoms.

Valstybės skolos rinka labai greitai išsiplėtė ir tapo pasaulinės kapitalo rinkos kertiniu akmeniu. EBPO šalyse skolos finansavimas visuose valdžios lygmenyse labai išaugo, ir dėl to valstybės finansų valdymo srityje labai padidėjo finansų ministerijų vaidmuo bei skolos valdymo reikšmė. Aktyvus ir pasyvus valstybės skolos valdymas pareikalavo sukurti naujas institucijas, kurios būtų atsakingos už skolos strategiją, skolos stebėjimą, ataskaitas, plėtros ir marketingo instrumentus. Šalys, kurios negali aptarnauti valstybės skolos, dėl skolos lengvatų gali kreiptis į Paryžiaus klubą, t. y. oficialių valstybių skolintojų organizaciją.

Šalyse, kurių valstybės skola yra didelė, valstybės finansų valdymas tapo ypač priklausomas nuo to, kaip keičiasi padėtis ir nuomonės kapitalo rinkose. Valstybės finansų valdymas privertė plėtoti ryšių su visuomene pajėgumus, kad būtų galima kurti pasitikėjimą kapitalo rinkose ir bendrai plačiojoje visuomenėje. Įvykiai pasaulio kapitalo rinkose pareikalavo, kad valstybės finansų srityje būtų didesnis skaidrumas, ypač po valstybės skolos
Lotynų Amerikoje devintajame dešimtmetyje, Rytų Azijoje dešimtajame dešimtmetyje ir 1998 m. krizės Rusijoje.

Šiuo metu Jūs matote 43% šio straipsnio.
Matomi 1526 žodžiai iš 3540 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.