1. Valstybės pajamų šaltiniai
Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Žemiau išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas:
• Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.
• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
• Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.
• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.
Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
Dažniausiai valstybėse yra naudojama mišri mokesčių sistema, kurią sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai nustatomi asmenims ir kitiems ūkiniams subjektams, priklausomai nuo jų pajamų arba turto. Tai gyventojų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno, žemės, žemės nuomos, nekilnojamojo turto, žyminis, konsulinis, prekyviečių, kelių, aplinkos teršimo, valstybės gamtos išteklių ir palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą mokesčiai priklausomai nuo jų pajamų arba turto.
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kurie įtraukiami į prekės ar paslaugos kainą. Juos sudaro pridėtinės vertės (PVM), tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai bei akcizai .
Reikia pasakyti, kad įvairiose valstybėse skirtingai pasitikima šiomis mokesčių grupėmis. Sakykim, Japonijoje, JAV, Šveicarijoje, Suomijoje labiau pasitikima tiesioginiais mokesčiais ir tuo jos skiriasi nuo kitų šalių. Kitos šalys labiau linkusios naudoti PVM, nors praktika rodo, kad PVM kartais paskatina vyriausybę siekti vis didesnių pajamų į nacionalinį biudžetą, todėl kai kurios šalys šio mokesčio atsisakė.
2. Valstybės biudžeto pajamos
Lietuva yra unitarinė valstybė, todėl yra du valdymo lygiai: centrinis ir vietinis. To pasėkoje atitinkamai sudaroma ir Lietuvos Respublikos biudžetinė sistema, kuri yra įvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“ Taigi Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro du savarankiški, skirtingų lygių biudžetai: valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Šie du savarankiški biudžetai sudaro visumą, kuri vadinama Lietuvos Respublikos nacionaliniu biudžetu. Ši nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatyme : „Nacionalinis biudžetas – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota (neįskaitant savivaldybių biudžetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų) visuma“
Tačiau Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės lėšos.
1pav. 2004m. Lietuvos Biudžeto pajamų pasiskirstymas.(šaltinis Lietuvos statistikos departamentas)
Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga pasikeitė ir Lietuvos biudžeto ypatumai, galima išskirti šiuos 2004 ir 2005 metų biudžetų ypatumus lyginant su ankstesniais:
1. Valstybės biudžetas konsoliduotas su ES finansiniais srautais;
2. Socialiai orientuotas;
3. Biudžeto projektas parengtas pagal naują pajamų ir išlaidų klasifikaciją, atitinkančią ES reikalavimus.