VALSTYBINĖS ŠVIETIMO STRATEGIJOS 2003-2012 METŲ
NUOSTATOS
Labai svarbus mūsų šaliai dokumentas – Valstybės ilgalaikės raidos strategija, priimta 2002 m., išskiria Lietuvos, kaip Europos Sąjungos valstybės, tris raidos prioritetus:
žinių visuomenę;
saugią visuomenę;
konkurencingą ekonomiką.
Šioje raidoje ypač svarbus švietimo vaidmuo. Švietimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: demokratijos ir rinkos ūkio plėtrą, globalizaciją, informacijos gausą, sparčią kaitą, visuomenės išsiskaidymą.
XXI amžius nacionaliniam švietimui iškėlė šiuos iššūkius:
švietimo vertės, efektyvumo;
švietimo prieinamumo;
išteklių;
žinių, tęstinio mokymosi visą gyvenimą
racionalumo ir atvirumo dermės;
kokybės, atitinkančios visuomenės poreikius ir europinius standartus.
Siekiant to, mūsų šalyje pastaruoju laiku priimama vis daugiau šiuos iššūkius padedančių įgyvendinti dokumentų.
2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos seimas nutarimu Nr. IX-1700 patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, kurios papildo minėtą valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir nusako Lietuvos švietimo plėtotės vertybes, principus, siekius, tikslus, priemones bei siekinius.
Prieš analizuojant Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, svarbu trumpai apžvelgti iki šiol vykdytos švietimo reformos rezultatus. Švietimo reformos pradžią Lietuvoje galime laikyti 1988 metus kai pasirodė Tautinės mokyklos koncepcija. Apžvelgus iki šiol vykdytos švietimo reformos analizę, galima padaryti išvadas apie pagrindines reformos stiprybes ir silpnybes:
S t i p r y b ė s S i l p n y b ė s
Konceptualių ir juridinių dokumentų atsiradimas. (pagrindiniai iš jų: Lietuvos švietimo koncepcija, Lietuvos švietimo įstatymas), kuri padėjo susiklostyti švietimo strateginio planavimo tradicijoms ir sustiprinti viešojo valdymo pertvarką Vyriausybių kaita lėmė tam tikrą reformos netolygumą ir nekoordinuotumą: beveik nepakito mokytojų rengimas, neišplėtotos suaugusiųjų mokymosi galimybės, smarkiai vėlavo finansavimo ir mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo reforma, silpnos švietimo sistemos grandžių tarpusavio jungtys, neįvyko didesnių švietimo valdymo permainų.
Švietimo sistemos struktūrų kaita: švietimo sistema tapo lankstesnė ir atviresnė: atsirado naujų mokyklų tipų, reformuotas pagrindinis ir profesinis mokymas, įvestas profilinis mokymasis, universitetinės studijos, pradėta plėtoti mokyklų savivalda ir t.t. Reforma tapo tik sąlyginai atviresnė: per mažai buvo įtraukiama visuomenė, neišplėtota mokyklų savivalda, regioninė švietimo politika, universitetai nutolo nuo realių visuomenės poreikių tenkinimo, menkos sąsajos su kitomis krašto reformomis
Atsirado švietimo vertinimo nauja politika, metodai, instrumentai: švietimo posistemių ir atskirų sričių būklės stebėsena, dalyvavimas tarptautiniuose tyrimuose, naujos struktūros, nuosekli švietimo vertinimo sistema Vidaus auditas vis daugiau kritikuojamas dėl to, kad jo didelės sąnaudos neatliepia gaunamo rezultato.
Vidaus ir išorės auditas per silpnai dera tarpusavyje.
Padidėjo mokymosi galimybės ir prieinamumas: prasidėjo mokyklų tinklo pertvarkymas, mokyklų renovacija ir modernizavimas; atsirado kitas finansavimo principas „pinigai paskui mokinį“, aktualizuotas informacinės visuomenės ugdymas. Visa tai įtakojo mokinių išstojimo ir iškritimo iš mokyklos skaičiaus mažėjimą, mokslus einančio jaunimo didėjimą, integraciją. Per mažai rūpintasi lygių galimybių puoselėjimu: vis dar nelygios privalomojo mokymosi starto, pasirengimo mokytis mokykloje galimybės, nemažai vaikų praranda mokymosi motyvaciją, nes ugdymas nepakankamai individualizuojamas, neišplėtota parama vaikui ir mokyklai, esama saugaus gyvenimo mokykloje spragų.
Atskirais aspektais pagerėjo teikiamo išsilavinimo kokybė: atsirado bendrųjų gebėjimų ugdymo samprata, atnaujintas ugdymo turinys, įvesti nauji arba išplėtoti modernūs mokymo dalykai, numatytos ugdymo individualizavimo, diferencijavimo galimybės, įvykdyta egzaminų reforma, mokytojų atestacijos sistema davė impulsą tobulinti mokytojų kvalifikaciją ir t.t. Ugdymosi turinio kaita atsiliko nuo krašto ir globalių permainų spartos. Pedagogų požiūris į ugdymo turinio šaltinius vis dar formalizuotas, mokymas vis dar per daug akademizuotas; per mažai dėmesio technologiniams, darbiniam ir ikiprofesiniam ugdymui; profilinis mokymas negarantuoja mokymosi tęstinumo; neišugdoma moksleivių pasirinkimo kompetencija
Remiantis atlikta analize, 2003-2012 metais keliami šie bendrieji strateginiai švietimo plėtotės tikslai:
1. sukurti veiksmingą ir darnią, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu grindžiamą švietimo sistemą;
2. išplėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią, prieinamą ir socialiai teisingą švietimo sistemą;
3. užtikrinti švietimo kokybę, atitinkančią tiek atviroje pilietinėje visuomenėje ir rinkos ūkyje gyvenančio asmens, tiek dabarties pasaulio visuomenės poreikius.
Atsižvelgiant į aukščiau aprašytus mūsų šalyje vykdomos švietimo reformos stiprybes ir
silpnybes, visuomenei tenkančius dabarties iššūkius, Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje apibrėžtus prioritetus, švietimui tenka ši misija:
1) padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą;
2) padėti asmeniui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, ir sudaryti sąlygas mokytis visą gyvenimą – nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų jo profesinei karjerai ir gyvenimo įprasminimui;
3) užtikrinti darnią, žiniomis grįstą krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą ir taip stiprinti visuomenės kūrybines galias;