Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai
5 (100%) 1 vote

Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai

Įžanga

Rinkos sąlygomis kainų teorijos ir praktikos plėtojimo klausimai itin svarbūs. Kainos – labai svarbus socialinių ir ekonominių santykių elementas. Per jas reguliuojamas visas gamybos ir prekybos procesas. Kainoms būdingos apskaitos, agregavimo, kontrolės, mokėjimo ir pajamų susidarymo, išteklių paskirstymo funkcijos. Jos yra svarbi įvairių ekonominės sistemos subjektų skatinimo priemonė. Kainos efektyviai veikia paklausą ir pasiūlą. Todėl jos yra ne tik aktyvus prekių rinkos elementas, bet gali būti naudojamos ir rinkos konjuktūrai įvertinti ir reguliuoti. Paklausos ir pasiūlos bei kainų tarpusavio ryšio tyrinėjimai ypač svarbūs.

Konkretus kainos tam tikru momentu lygis priklauso nuo gamybinių jėgų , rinkos išsivystymo, jos segmentiškumo ir sektoriškumo; nuo tarpinio ir galutinio vartojimo; nuo to, kiek ir kokių agentų veikia rinkoje. Konkrečios prekės kaina gali priklausyti ir ne nuo ekonominių veiksnių, pavyzdžiui, nuo valstybės požiūrio į tam tikrą prekių gamybą bei realizavimą, (dotacijų sistema, laengvatiniai mokesčiai, muitai ir t.t.). Kainodara yra visų kainą formuojančių bei psichologinių, socialinių, politinių, rinkos ir kitų veiksnių sintezė. Tai gamybą veikiantis priemonių kompleksas, nustatant kainų lygį, dinamiką ir santykius, parenkant reikalingą kainodaros strategiją.

Kaina – tai piniginės vertės išraiška. Jos dydį apibrėžuia visuomeniškai būtinos darbo sąnaudos, gaminant prekių vartojamąją vertę, kuri tam tikromis sąlygomis virsta gamybos kaina. Gamybos kaina – tai gamybos kaštai plius vidutinis pelnas. Tačiau rinkos kaina nesutampa su gamybos kaina. Rinkoje susiklosto vienodos kainos prekėms, turinčias vienodas vartojamąsias savybes. Keičiantis prekės vartojamosioms savybėms, keičiasi ir jos kaina.

Valstybinė kainų kontrolė – gana dažnai girdima sąvoka televizijos ekranuose, radijuje, nemažai straipsnių sutinkame ir periodikoje. Kas tai yra? Ar kaina nėra laisvai kintantis rinkoje veiksnys? Kodėl reikalinga kainų kontrolė ir kaip ji vyksta? Pereinamuoju į rinką laikotarpiu valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo dalis. Kartu tai ir valstybinės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Kainų kontrolė labiausiai pasireiškia visiškos monopolijos rinkoje. Valstybė savo kainų politikoje gali siekti įvairių tikslų. Ji gali nustatyti kainą, žemesnę už savikainą, jeigu prekė labai paklausi, bet pirkėjai nepajėgūs jos nupirkti pilnąja verte. Kartais kaina nustatoma labai aukšta, kad sumažėtų vartojimas. Valstybinė kainų kontrolė pasireiškia diskriminavimo kainomis draudimu. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti, kaip vyksta valstybinė kainų kontrolė. Teorinėje darbo dalyje nagrinėjami šie klausimai:

 Kas tai yra valstybinė kainų kontrolė, jos esmė.

 Kokie yra kainų kontrolės metodai;

 Kainų kontrolės trūkumai;

 Kainų rūšys, vadinamos „kainų lubos“, minmalios kainos.

 Kaip elastingumo teorija padeda atskleisti mokesčių naštą ir vyriausybės pajamas;

 Vyriausybinė monopolijų kontrolė.

Praktinėje dalyje bus analizuojama augalininkystės produktų gamybos ir rinkos reguliavimo

I.Valstybinis kainų reguliavimas

I.1.Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai

Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Visos rinkos ekonomikos sistemos yra valstybinio reguliavimo objektas. Jų raidos perspektyvos daugiau ar mažiau priklauso nuo valstybės socialinės bei ekonominės politikos . Plėtojantis rinkos ekonomikai, valstybinio kišimosi kryptys ir formos keičiasi.

Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia:

• Prekių deficitas;

• Prekių perteklius;

• Gamybos kaštų augimas;

• Mokesčių, muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas.

Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos didekliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo negalima.

Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų:

• Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo;

• Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms:

• Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius;

• Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui;

• Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas, padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje;

• Perskirstyti nacionaline pajamas;

• Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas.

Esant reguliuojamai monopolijai, valstybė leidžia įmonei nustatyti kainas, įgalinančias gauti tam tikrą pelno normą, kuri padėtų palaikyti esamą gamybos lygį, o jei reikia, – ir ją plėsti.

Konkurencinėje rinkoje valstybė kainas reguliuoja monopoliniais įstatymais. Valstybinė kainų kontrolė pasireiškia diskriminavimo kainomis
draudimu.

Valstybiniai aktai draudžia:

1. Diskriminavimą kainomis, t.y. skirtingų kainų nustatymą skitingiems pirkėjams, esant vienodoms realizavimo išlaidoms; nuolaidų ir kitų privilegijų teikimą stambiems pirkėjams ir kt.

2. Prekybos žlugdymą, sudarant visų išteklių pirkimo iš vieno pardavėjo, konrtaktus;

3. Slaptus sandėrius tarp įmonių dėl kainų didinimo ir gamybos apimties mažinimo.

Respublikos kainų pertvarką reglamentuoja Kainų įstatymas. Kainų įstatymas skelbia, kad Lietuvoje galioja valstybinių valdymo organų reguliuojamos ir rinkos kainos.

Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais:

1.Ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį.

2.Administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas.

Netiesiogiai kainų reguliavimo metodai reiškiasi veikiant ne pačias kainas, o kainodaros veiksnius. Šiuo metu šis valstybinio kainų reguliavimo būdas yra pagrindinis, nes šitaip nepažeidžiams rinkos mechanizmas, išsaugomas ekonominis kainų pagrįstumas ir jų organinis ryšys su pasulinės rinkos kainomis. Reguliuojama per mokesčių, finansinę – biudžetinę, kreditinę, valiutų ir muito politiką, t.y. tokiomis priemonėmis, kurias keisti yra valstybinių organų kompetencija.

Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Netiesioginiai mokesčiai (akcizo, PVM ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Lietuvoje bendrasis akcizas sudaro 18%, o individualusis iki 71%. Jis nustatomas cigaretėms (46,3 – 64,6%), degtinės ir likerio gaminiams (13,3 – 71,3%), sidabro gaminiams ( 50%), trikotažo gaminiams (25%) ir t.t. Todėl net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą.

Svarbus veiksnys, reguliuojant kainas, – emisinė politika, nukreipta į pinigų kiekio cirkuliacijoje apribojimą. Pinigų kiekio cirkuliacijoje ribojimo politika veikia kainas mažindama bendrą mokiąją paklausą (perkamąją galią).

Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą , produkcijos gamybos ir realizavimo didnimą.

Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50% . Pagrindinių fondų vertės nurašymas į gamybos kaštus, palyginti su įprastinėmis normomis, tam tikrais atvejais padidėja nuo 1,5 iki 205 karto. Šitai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius.

Didelę reikšmę plėtojant gamybą ir mainus turi kreditinės lengvatos, teikiant avansą garantuoto komercinio kredito ar paskolos forma. Tokios lengvatos daugiausiai taikomos užsienio ekonominėje sferoje. Tam tikrą reikšmę turi ir procentinių kredito įkainių bonifikavimas. Tai komercinių ir kitų bankų išduodami kreditai žemesniais procentiniais įkainiais. Susidariusį skirtumą tarp kredito, gaunamo rinkos sąlygomis, ir kredito, išduodamo lengvatinėmis sąlygomis, kompensuoja valstybė.

Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų – investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis.

Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikrą pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, arba suteikdama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius.

Kitaip, negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir .t.t Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio.

Specialios valstybinės priemonės, pavyzdžiui, galiojantis JAV įstatymas „The Buy American Act“ (pirk amerikinį), taip pat sudaro preferencines sąlygas tėvyninės pramoninės gamybos gaminiams ir netiesiogoiai veikia viadaus rinkos kainas jų didėjimo linkme.

Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y.
padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui valstybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinį kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 -30% , Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos.

Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau, negu kitos prekės. Tokia tvarka yra praktiškai visose vakarų šalyse.

Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikroms žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi_ importiniai mokesčiai. Išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%.

Svarbi valstybinio reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis, negu vidaus rinkoje, kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidaus rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnio, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tiksals – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1759 žodžiai iš 5490 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.