Valstybinis socialinis draudimas
5 (100%) 1 vote

Valstybinis socialinis draudimas

TURINYSĮVADAS 4

1. Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo literatūros

apžvalga 6

1.1 Valstybinis socialinis draudimas 6

1.2 Valstybinio socialinio draudimo mokesčio subjektas ir objektas

6

1.3 Valstybinio socialinio draudimo mokesčio tarifai 7

1.4 Valstybinio socialinio draudimo rūšys 8

1.4.1 Pensijų socialinis draudimas 8

1.4.2 Ligos ir motinystės socialinis draudimas 11

1.4.3 Nedarbo socialinis draudimas 15

1.4.4 Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis

draudimas 16

1.4.5 Sveikatos draudimas 18

2. Vš Į santykiai su valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo

organizacijomis 21

Išvados ir pasiūlymai 26

Literatūra 27

Priedai 28

ĮVADAS

Socialinis draudimas – tai savotiška taupymo forma.

Socialinis draudimas – tai kartų solidarumo principu pagrįsta sistema.

Mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui dabar, išėję į

pensiją, tapę neįgaliais, susirgę, sulaukę kūdikio, netekę sutuoktinio iš

Fondo gauname materialinę pagalbą.

Mokėdami socialinio draudimo įmokas, remiame ne tik savo artimuosius,

bet ir visus Lietuvos pensininkus, sergančiuosius, neįgaliuosius, kitus,

gaunančius išmokas, žmones, tačiau nenuskriaudžiame ir savęs, kadangi tuo

užsitikriname saugią ateitį.

Nemokantys įmokų žmonės neturi teisės į socialinio draudimo teikiamas

garantijas.

Socialinio draudimo įmokų mokėjimo nauda:

• Samdomam darbuotojui, socialinis draudimas garantuoja senatvės,

invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas, ligos, motinystės,

motinystės (tėvystės) pašalpas, įvairias kompensacijas.

• Savarankiškai dirbantiems ir draudžiantiems bazinei ir papildomai

pensijos daliai, garantuojama senatvės ar invalidumo pensija. Be

to, apdraustajam mirus, sutuoktinis ir vaikai gauna našlio ir

našlaičių pensijas.

Nelegalaus darbo žala:

• Nė vienas darbuotojas nėra apsaugotas nuo ligų, nelaimingų

atsitikimų, tuo labiau – nuo senatvės. asmuo dirbantis nelegaliai –

be darbo sutarties – yra socialiai neapgintas.

• Susirgę asmenys – negauna pašalpos, susižaloję asmenys darbe ar

susirgę profesine liga – negauna žalos atlyginimo, asmenų žuvusių

darbo vietoje – artimieji negauna draudimo išmokų, vienkartinės

draudimo išmokos apdraustajam mirus. Nelegalaus darbo metai

nepadidina pensijos stažo.

• Asmenys dirbantys nelegaliai – rizikuoja, kad už darbą jiems

apskritai nebus atlyginta.

Pagrindinės draudėjų pareigos:

– registruotis teritorinėse mokesčių inspekcijose;

– mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas;

– nustatyta tvarka ir nustatytu laiku pateikti informaciją apie

apdraustuosius.

Draudėjai atsako už tai, kad teisingai būtų apskaičiuotos ir laiku

sumokėtos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą valstybinio

socialinio draudimo įmokos.

„Socialiniam draudimui tenka svarbi ir valstybinės gyventojų politikos

vykdyme. Valstybė yra suinteresuota, kad šeima išliktų sveika visuomenės

ląstele, kad neturtas ir atskirus gyventojus ištikę nelaimės turėtų kuo

mažesnę įtaką šalies gyventojų skaičiaus augimui. Vaikai yra kiekvienos

tautos ateitis. Socialinis draudimas tuo būdu yra svarbi priemonė vykdant

šią valstybės išlikimui lemiamą reikšmę turinčią šalies gyventojų politiką.

Socialinio draudimo egzistavimas užkerta kelią nemažai daliai

nusikaltimų. Be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei

nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę.“ [4, 432 p.]

Mano darbo tikslas – atskleisti valstybinio socialinio ir sveikatos

draudimo esmę, svarbą ir naudą, įmokų tarifus ir mokėjimo tvarką. Šiam

tikslui pasiekti iškėliau sau tokius uždavinius:

1. Surinkti ir išanalizuoti literatūrą.

2. Surinkti reikalingus duomenis iš įmonės analizei atlikti, juos

išanalizuoti ir įvertinti.

Analizei atlikti susirinkau Viešosios Įstaigos „Garliavos ligoninė“

2003 – 2005 metų Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo

fondo lėšų finansines ataskaitas.

Tyrimo metodai:

• Literatūros analizė;

• Praktinių pavyzdžių analizė;

• Lentelių, grafikų ir diagramų sudarymas.

2 Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo literatūros apžvalga

1 Valstybinis socialinis draudimasValstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės nustatytų

socialinių-ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems LR

gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų

nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo

numatytų svarbių priežasčių savo poreikių patenkinti iš darbo užmokesčio

arba turi papildomų išlaidų.[2]

Socialinį draudimą organizuoja (renka įmokas, apskaičiuoja ir moka

pensijas, taip pat moka laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų

priežiūros ir kitas
pašalpas bei atlieka kitus darbus) valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Lietuvoje VSD reglamentuoja šie

svarbiausi normatyviniai dokumentai:

1. LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, galiojantis nuo 1991 m.

gegužės 22 d., ir vėlesni jo pakeitimai bei papildymai.

2. Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų.

3. Kiti normatyviniai dokumentai (apdraustųjų įskaitos taisyklės;

biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės; įvairių pašalpų nuostatai;

pensijų įstatymas ir kiti). [1]

2 Valstybinio socialinio draudimo mokesčio subjektas ir objektas

VSD privalomai draudžiami apdraustieji (mokesčio mokėtojai) beveik visi

darbingo amžiaus žmonės valstybinėse ir privačiose įmonėse bei

organizacijose nuo pirmos jų darbo dienos. Draudimas pasibaigia, nutraukus

darbo sutartį. VSD įstatyme nurodyta, kad privalomuoju draudimu draudžiami

asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį. [1]

Socialinio draudimo mokesčio mokėtojais (draudėjais) laikomi visi

viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie

įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo

įmokas. Samdomąjį darbą dirbantys žmonės draudžiami visomis socialinio

draudimo rūšimis. [1]

Socialinio draudimo mokesčio objektas yra darbo užmokestis bei pajamos.

Draudėjams svarbu žinoti išmokas, nuo kurių neskaičiuojamos valstybinio

socialinio draudimo įmokos. [1]

4 Valstybinio socialinio draudimo mokesčio tarifai

Draudėjų (darbdavių) ir apdraustųjų (dirbančiųjų) socialinio draudimo

įmokų tarifai buvo patvirtinti 1991 m. ir 2000 m. nesikeitė (atitinkamai

buvo 30 ir 1 procentas priskaičiuoto darbo užmokesčio). Draudėjai moka iš

savo lėšų 31 procentą nuo kiekvieno apdraustojo darbo užmokesčio ir jam

prilygintų pajamų, o apdraustieji – 3 procentų įmoką nuo tos pačios

apskaičiavimo bazės kaip ir darbdaviai. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas

nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. –

darbuotojas). Šį mokestį apskaičiuoja darbdaviai ir įneša į Sodros

biudžetą. [1]

[pic]

1.1 pav. – Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifaiPlanuojami VSD įmokų tarifai atskiroms draudimo rūšims kiekvienais

metais nežymiai koreguojami, atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį.

Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės

pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių

susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo

sveikatos draudimo fondą.

[pic]1.2 pav. Valstybinio socialinio draudimo įmokų pasiskirstymas

draudimo rūšims 2005 metais

5 Valstybinio socialinio draudimo rūšys

Lietuvoje nustatomos tokios valstybinio socialinio draudimo

rūšys:

1) pensijų socialinis draudimas, kuriuo draudžiama pagrindinei ar

pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatyme;

2) ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir

motinystės, motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatyme;

3) nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms

Nedarbo socialinio draudimo įstatyme;

4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis

draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nelaimingų atsitikimų darbe

ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme;

5) sveikatos draudimas, kai draudėjas nuo darbo užmokesčio draudžia

sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos

draudimo įstatyme. [ 6]

1 Pensijų socialinis draudimas

Valstybinis socialinis pensijų draudimas įstatymų nustatyta tvarka

užtikrina šalies gyventojams pragyvenimo šaltinį, kai jie sulaukia

nedarbingo amžiaus, tampa invalidais ar netenka pragyvenimo šaltinio mirus

maitintojui.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamos:

➢ Senatvės pensija;

➢ Netekto darbingumo (invalidumo) pensija;

➢ Našlių ir našlaičių pensija.Senatvės pensija

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia

socialinės apsaugos senatvėje rūšis. [7]

Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys,

kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir valstybinio socialinio pensijų

draudimo stažo reikalavimus, tai yra:

1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių;

2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą,

nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų draudimo stažas

senatvės pensijai gauti – 15 metų).

Pensijų draudimo stažas, tai laikas, per kurį asmenys patys moka arba

už juos yra mokamos ar turi būti mokamos nustatytos privalomos valstybinio

socialinio pensijų draudimo įmokos Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:

pagrindinė ir papildoma. [7]

Pagrindinė pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei

pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio

socialinio pensijų
stažą (jo neturintiems ji proporcingai

mažinama). Būtinasis pensijų draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 30

metų. Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110 proc. minimalaus gyvenimo

lygio. Šiuo metu bazinė pensija yra 200 Lt.[7]

Papildoma pensijos dalis – tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi

išmoka (papildoma pensijos dalis), kuri atspindi individualaus teisingumo

principą, tai yra pensijų išmokos, proporcingos asmens mokėtoms valstybinio

socialinio pensijų draudimo įmokoms. [7]

Senatvės pensija apskaičiuojama pagal formulę:

B + 0,005 x s x k x D + 0,005 x S x K x D,

B – pagrindinė (bazinė) pensija;

s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar

tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d.;

k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių

5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m.

laikotarpiu;

S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar

tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d.

K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal

draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1 d.

D – einamųjų metų draudžiamosios pajamos.[7]Netekto darbingumo (invalidumo) pensija

Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos

1 d.- invalidumo) pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos rūšis

neįgalumo atveju.[8]

Netekto darbingumo pensijos skiriamos asmenims, kurie darbingumo lygio

nustatymo dieną turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą

netekto darbingumo pensijai gauti. Minimalaus ir būtinojo pensijų draudimo

stažo reikalavimai netekto darbingumo pensijai gauti priklauso nuo asmens

amžiaus.[8]

Netekto darbingumo pensija apskaičiuojama pagal tą pačią formulę kaip

ir senatvės pensija, pridedant negalios ištiktam asmeniui prie turimo

draudimo stažo tiek metų, kiek jam trūksta iki senatvės pensijos amžiaus.

[8]

Asmenų, pripažintų netekusiais 60-70 procentų darbingumo (iki 2005 m.

liepos 1 d.- antros grupės invalidais), netekto darbingumo pensijos dydis

toks pats kaip senatvės pensijos dydis.

Asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1

d. – pirmos grupės invalidams) pensija apskaičiuojama taip pat, kaip

asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo, tačiau pagrindinė pensijos

dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. [8]

Asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1

d. – trečios grupės invalidams) pensija apskaičiuojama kaip netekusiems 60-

70 procentų darbingumo, o po to mažinama 50 proc.[8]

Senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims darbingumo lygis

nenustatinėjamas. Šiems asmenims skiriama senatvės pensija. Jei iki

senatvės pensijos amžiaus sukakimo dienos asmeniui buvo paskirta ir mokama

netekto darbingumo (invalidumo) pensija, po 2005 m. liepos 1 d. skiriant

senatvės pensiją pirmą kartą netekto darbingumo (invalidumo) pensijos

gavimo laikas prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo

stažui.[8]Našlių ir našlaičių pensija

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos įstatyme nurodytiems mirusiojo

(arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto

valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams,

taip pat jiems prilygintiems asmenims, jei miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo

nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo

(iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidumo) pensiją ar senatvės pensiją arba

vieną iš šių pensijų gavo.[9]

Našlių pensijos dydis – 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios

priklausyti valstybinės netekto darbingumo pensijos dydžio, nustatyto

asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo (iki 2005m. liepos 1 d. –

II grupės invalidumo pensijos dydžio) apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo

mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002

metų kovo mėnesį galiojusias vidutines mėnesines draudžiamąsias pajamas.

[9]

Našlaičių pensijų dydis – 30 proc. mirusiam asmeniui galėjusios

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1855 žodžiai iš 6169 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.