Vejos ir gėles
5 (100%) 1 vote

Vejos ir gėles

VEJOS

Vejos – neatskiriama želdyno dalis, paryškinanti kitus želdyno elementus –

medžius, krūmus, gėles. Tai lyg žaliasis kilimo pagrindas, į kurį įaudžiami

spalvingi augalų raštai. Tinkamas vejos įrengimas ir tolimesnis jos grožis

priklauso nuo dirvos (žemės) paruošimo, tinkamų žolių parinkimo ir

kokybiškos sėjos bei tolimesnės priežiūros.

Ypač kruopščiai šiuos darbus turime atlikti, įrengdami reprezentacines

vejas. Tai kokybiškiausios vejos, lygia, tankia velėna, sodriai žalia žolių

spalva, pjaunamos kas 5-7 dienos. Jos beveik nemindžiojamos. Šios vejos yra

gėlynų, kitų želdinių fonas, įrengiamos prie administracinių pastatų,

sodybų gyvenamojoje ir priesodybio zonose, pagrindiniuose miestų

želdynuose.

Mažesni reikalavimai keliami pievų (sodų) vejoms. Tai labiausiai

paplitusios vejos kaimo sodybose, soduose. Joms parenkami atsparesni

mindžiojimui augalai. Tokią veją galima sukurti iš gerai išlygintos

natūralios pievos, pamažu išnaikinant plačialapes pievą žoles, dobilus. Tai

atliekama reguliariai pjaunant žolę ir purškiant herbicidus dviskiltėms

žolėms naikinti (pavyzdžiui, lontrelą – 10-20 ml/10 l vandens).

Sporto aikštelių vejos turi būti atsparios mindymui, todėl žolių mišiniuose

turi vyrauti šakniastiebinės retakerės žolės, suaugančios į tankią velėną,

0 dirva turi būti nuolat sausa, greitai sugerti kritulių vandenį.

Gamybinių plotų vejos gali būti užsėjamos arba daromos iš natūralios

pievos, du kartus per mėnesį šienaujamos. Didelių reikalavimų šioms vejoms

nėra, tačiau jos turi būti pakankamai tvarkingos.

ŽEMĖS PARUOŠIMAS

Žemę vejoms geriausia ruošti iš rudens. Per žiemą žemė susiguli, pavasarį

belieka tik palyginti ir pasėti žolių sėklas. Jei vejas turime įrengti

skubiai ir neužtenka laiko žemei natūraliai susigulėti, idealiai išlygintą

žemės paviršių galime suvoluoti arba suspausti lentelėmis, pritvirtintomis

prie batų, taip pat rąsto skrite, prie kurios pritvirtintos rankenos (32

pav.).

Svarbiausia – gerai išlyginti žemės paviršių ir pakankamai jį suspausti,

kad jame nesusidarytų įdubų, kuriose galėtų susilaikyti vanduo ir kurios

trukdytų lygiai vejas nupjauti.

Vejos įrengiamos natūraliose dirvose, kuriose prieš tai augo žemės ūkio

augalai, dirvose po statybų, kurių žemė pilna statybų atliekų, todėl dažnai

mineralizuota. Pirmuoju atveju dirva perkasama 15-20 cm gyliu, išrenkamos

piktžolių šaknys (ypač kiaulpienių, usnių, pienių, rūgštynių, varpučių).

Patikrinamas žemės rūgštingumas.

Jis turėtų būti pH 5,2-6,0. Rųgščias žemes reikia pakalkinti. Smėlio

sunkias molio dirvas reikia praturtinti humusu. Tam labai tinka durpių ir

perpuvusio mėšlo mišinys, jo skiriama 0,2-0,5 I/arui dirvos.

Sunkiau paruošti dirvą vejoms po statybą. Išrenkamos didžiausios statybų

atliekos, dirvos paviršius sulyginamas, 0 ant viršaus paskleidžiamas

humusingas augalinės žemės sluoksnis. (ne mažesnis kaip 10 cm storio).

Jei vejų plotai nedideli, tai užpilama žemė turėtų būti persijota ir

išrinktos piktžolių šaknys, nepūvančios atliekos. Žemėje neturėtų būti daug

piktžolių sėklų (ypač daugiamečių), sudygusias jas sunku pašalinti iš

vejos.

ŽOLIŲ PARINKIMAS IR SĖJA

Vejoms sėjamos varpinės žolės. Kai kurie sodybą šeimininkai mėgsta

baltuosius dobilus, tačiau dekoratyviose vejose jų reikia vengti. Baltieji

dobilai, greitai plisdami šliaužiančiais ir įsišaknijančiais stiebais,

užstelbia varpines žoles. Nupjauti greitai atželia, sužydi ir taip suardo

vientisos žalios vejos vaizdą. Vejas su baltaisiais dobilais galime įrengti

vaismedžių soduose arba gamybos zonose.

Varpinės vejų žolės pagal krūmijimosi būdą skirstomos į šakniastiebines,

retakeres, tankiakeres, šakniastiebines retakeres. Vejoms tinkamiausios

šakniastiebinės retakerės – žolės pievinės miglės, raudonieji eraičinai.

Jos sudaro vienodą, tvirtą, atsparią mindžiojimui velėną. Tankiakerės žolės

– šluotsmilgės, šunažolės – sudaro tankius didelius kerus (kupstus), todėl

vejoms netinka. Retakerių žolių – tikrąją eraičinų, pašarinių motiejuką,

aukštųjų avižuolių – kerai nedideli, netvirti, todėl jų žolynas netolygus,

retas. Svarbu pasirinkti ne tik tinkamą žolių grupę, bet ir rūšis bei

veisles, labiausiai prisitaikiusias augti vietovės gamtinėse sąlygose.

Užsienietiškuose (Vakarą Europos) žolių mišiniuose dažnai didelę dalį žolią

sėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, jos sparčiai auga ir pirmaisiais

metais sudaro lygią, gražią veją, tačiau pas mus dėl atšiauresnio klimato

greitai išretėja, ir vejos pasidaro nedekoratyvios. Šios žolės turėtų

sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. sėklų mišinio. Vejoms tinkamiausios

lietuviškos rajonuotos svidrės, raudonu jų eraičinų ir pievinių miglių

veislės ‘Veja’, ‘Šilis’, ‘Danga’.

Geroms derlingoms dirvoms tinkamiausias etaloninių žolių mišinys – 20-30

proc. raudonu jų eraičinų, 5-10 proc. daugiamečių svidrių ir likusi dalis –

60-80 proc. – pievinių miglių. Galima sėti raudonųjų eraičinų ir pievinių

miglių sėklų mišinį _ 20-30 proc. raudonu jų eraičinų ir 70-80 proc.

pievinių miglių. Sėklų santykis priklauso nuo dirvos kokybės. Jei dirva

labiau užmirkusi, mažiau derlinga, rūgštesnė –
didiname raudonųjų eraičinų

sėklų kiekį, nes jie atsparesni šioms nepalankioms sąlygoms. Tačiau veja

gražesnė, kai daugiau pievinių miglią Jų lapeliai platesni, ryškesnės

žalios spalvos.

Vejų žoles geriausia sėti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arba

rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Patirta, kad tuo metu būna pakankamai drėgmės

ir šilumos sėkloms sudygti.

Sėklų norma (100 proc. ūkinės vertės) yra: pievinių miglių _ 10-12 g/m2,

raudonųjų eraičinų – 18-24 g/m2, daugiamečių svidrių – 18-20 g/m2. Smulkios

miglių, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,0 cm gyliu, didesnės eraičinų ir

svidrių – 2-3 cm gyliu.

Jei žolių sėklų mišiniai nebūna sudaryti, tada pirmiausia sėjame didesnes

sėklas ir įterpiame grėbliuku bei suvoluojame, 0 ant viršaus pasėjame

smulkias žolių sėklas ir užpilame persijota lengva žeme arba durpe ir vėl

suvoluojame. Jei miglių, smilgų sėklas norime pasėti tolygiau, jas galime

sumaišyti su drėgnomis durpėmis arba smėliu. Sumaišytus žolių sėklų

mišinius sėjame vidutiniu gyliu, kad susidarytų optimalios sąlygos įvairaus

dydžio sėkloms sudygti. Pasėlio žemės paviršius turi būti visą laiką

drėgnas, todėl nuolatos drėkinamas smulkialašiais purkštukais, kad dirvos

paviršiuje nesusidarytų įdubų. Žolių sėklos sudygsta per 2-3 savaites.

VEJŲ PRIEŽIŪRA

Pirmą kartą vejų žolės pjaunamos, kai užauga iki 10 cm.

Kartu nupjaunamos ir sunaikinamos vienmetės trumpaamžės piktžolės. Vėliau

vejos pjaunamos reguliariai. Žemaūgės žolės (miglės, smilgos) pjaunamos 3-4

cm aukščio, 0 aukštaūgės (svidrės, raudonieji eraičinai) – 5-6 cm aukščio.

Negalima suvėluoti vejų žolių pjovimo, nes pjaunant aukštesnes kaip 10-12

cm žoles apsinuogina jų krūmijimosi centrai, ir saulės iškaitina viršutinį

velėnos sluoksnį.

Po žiemos, didesnių liūčių, esant dar ne visiškai susiformavusiai velėnai,

dirva suslūgsta ir pasidaro nestruktūringa. Žolių, šaknims trūksta oro.

Dirva tampa nestruktūringa ir vejoms senstant. Vejose pradeda plisti

samanos – pirmas nestruktūringos

ir rūgščios dirvos požymis. Dirvos aeraciją pagerinti galima specialiomis

šakėmis (smaigais), jomis pavasarį subadomas dirvos paviršius. Samanas

galima išnaikinti, pavasarį v0jas tręšiant šarminėmis trąšomis – fosforo ir

kalio trąšų mišiniais. Išdžiūvusios samanos iš vejų žolės išgrėbstomos

metalinėmis, lapams grėbstyti skirtomis šluotomis, kartu įleidžiama oro į

paviršinį dirvos sluoksnį.

Pirmoje augalų vegetacijos pusėje vejas tręšiame azoto trąšomis. Geriausia

jas ištirpinti vandenyje ir palaistyti (kurios nors salietros 10 g/1 0 I

vandens). Tręšiame po kiekvieno arba po kas antro žolės pjovimo.

Išretėjusias vejas galima pataisyti – pavasarį įsėti žolių sėklų. Vejos

velėna pradraskoma metaliniu grėbliu arba tvirtesniais virbalais metaline

šluotele ir įsėjama apie 10 g/m2 reikiamo žolių sėklų mišinio. Ant viršaus

galima užbarstyti kompostinės žemės arba durpės ir privoluoti. Išplikusius

nedidelius vejų lopinėlius galima pakeisti susiformavusios vejos velėna.

Velėna prispaudžiama ir palaistoma.

Per sausras vejas pjauname, palikdami aukštesnes žoles (6-8 cm), ir

palaistome

Sodinimas. Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytais

atstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose

(šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, tolygiau

pasiskirstys šaknys ir geriau pasisavins dirvos maisto medžiagas bei

drėgmę. Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšie gėlės

nesusilieti su kita, todėl grupelėse vengiama smailių kampą Atskirų

grupelių skersinės linijos neturėtų sutapti tada vienos gėlės bus fonas

kitoms, – toks derinys natūralesnis. Gėlių grupelės plačia ja puse

orientuojamos į apžiūros pusę – taką.

Sodinimo atstumai priklauso nuo gėlės aukščio, šakojimosi bei plitimo

intensyvumo. Rečiau sodinamos plačiakerės, greitai plintančios gėlės

(dažniausiai šakniastiebinės arba palaipinės), taip pat ir ilgiau vienoje

vietoje augančios daugiametės.

Į nuolatinę vietą sėjamos persodinimo nemėgstančios, dažniausiai nedaug

šaknų turinčios vienmetės gėlės. Tai visos vienmetės vijoklinės

(virkšteniai, sukučiai, raudonžiedės pupelės, pelėžirniai, nasturtės),

varpinės sausažiedės (kiaušininiai lagūrai, kiškio ašarėlės, karčiuotieji

miežiai), klarkijos, lobularijos, rudgrūdėlės ir kt. Jas stengiamasi sėti

kuo rečiau, 0 per tankiai sudygę daigai retinami.

Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną,

geriausiai su žemių gumulais. Todėl prieš sodinimą augalai palaistomi, kad

sausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliami

su visa žeme. Padaromos reikiamo gylio duobutės ir į jas įpilama vandens –

Taip sudaromos geriausios sąlygos daigams prigyti. Dar geriau jei žemės

paviršius mulčiuojamas durpėmis.

Daugiametės gėlės į gėlynus sodinamos daigais, išaugintais iš sėklų, arba

vegetatyviai padaugintų gėlių vienanariais sodmenimis. Daugiamečių gėlių

daigų sodinimas nesiskiria nuo vienmečių, tik didesni sodinimo atstumai.

Vegetatyviškai padauginti daugiamečių gėlių sodmenys sodinami tokiu pačiu

gyliu, kaip augo motininiai augalai. Gėlės keras
iškasamas kastuvu arba

sodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis dalijamas į keletą naujų kerelių.

Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu arba pjaustomi

peiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.

Auginiais padaugintus sodmenis patartina vienerius metus paauginti

dauginimo lysvėse ir tik kerui sustiprėjus sodinti į gėlynus

Vienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai ruošeiamos

duobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugną

pripilama rupesnio žvyro, ant jo pūdinio, gausios maisto medžiagų žemės.

Didesnės duobės kasamos ir pūdiniu pildomos, sodinant ir sparčiai augančius

jurginus.

GĖLIŲ PRIEŽIŪRA

Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,

ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus

daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti

durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo

geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą

gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos

paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys

nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename

dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,

kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis

trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o

žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms

gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.

Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.

Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 6697 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.