VEJOS
Vejos – neatskiriama želdyno dalis, paryškinanti kitus želdyno elementus –
medžius, krūmus, gėles. Tai lyg žaliasis kilimo pagrindas, į kurį įaudžiami
spalvingi augalų raštai. Tinkamas vejos įrengimas ir tolimesnis jos grožis
priklauso nuo dirvos (žemės) paruošimo, tinkamų žolių parinkimo ir
kokybiškos sėjos bei tolimesnės priežiūros.
Ypač kruopščiai šiuos darbus turime atlikti, įrengdami reprezentacines
vejas. Tai kokybiškiausios vejos, lygia, tankia velėna, sodriai žalia žolių
spalva, pjaunamos kas 5-7 dienos. Jos beveik nemindžiojamos. Šios vejos yra
gėlynų, kitų želdinių fonas, įrengiamos prie administracinių pastatų,
sodybų gyvenamojoje ir priesodybio zonose, pagrindiniuose miestų
želdynuose.
Mažesni reikalavimai keliami pievų (sodų) vejoms. Tai labiausiai
paplitusios vejos kaimo sodybose, soduose. Joms parenkami atsparesni
mindžiojimui augalai. Tokią veją galima sukurti iš gerai išlygintos
natūralios pievos, pamažu išnaikinant plačialapes pievą žoles, dobilus. Tai
atliekama reguliariai pjaunant žolę ir purškiant herbicidus dviskiltėms
žolėms naikinti (pavyzdžiui, lontrelą – 10-20 ml/10 l vandens).
Sporto aikštelių vejos turi būti atsparios mindymui, todėl žolių mišiniuose
turi vyrauti šakniastiebinės retakerės žolės, suaugančios į tankią velėną,
0 dirva turi būti nuolat sausa, greitai sugerti kritulių vandenį.
Gamybinių plotų vejos gali būti užsėjamos arba daromos iš natūralios
pievos, du kartus per mėnesį šienaujamos. Didelių reikalavimų šioms vejoms
nėra, tačiau jos turi būti pakankamai tvarkingos.
ŽEMĖS PARUOŠIMAS
Žemę vejoms geriausia ruošti iš rudens. Per žiemą žemė susiguli, pavasarį
belieka tik palyginti ir pasėti žolių sėklas. Jei vejas turime įrengti
skubiai ir neužtenka laiko žemei natūraliai susigulėti, idealiai išlygintą
žemės paviršių galime suvoluoti arba suspausti lentelėmis, pritvirtintomis
prie batų, taip pat rąsto skrite, prie kurios pritvirtintos rankenos (32
pav.).
Svarbiausia – gerai išlyginti žemės paviršių ir pakankamai jį suspausti,
kad jame nesusidarytų įdubų, kuriose galėtų susilaikyti vanduo ir kurios
trukdytų lygiai vejas nupjauti.
Vejos įrengiamos natūraliose dirvose, kuriose prieš tai augo žemės ūkio
augalai, dirvose po statybų, kurių žemė pilna statybų atliekų, todėl dažnai
mineralizuota. Pirmuoju atveju dirva perkasama 15-20 cm gyliu, išrenkamos
piktžolių šaknys (ypač kiaulpienių, usnių, pienių, rūgštynių, varpučių).
Patikrinamas žemės rūgštingumas.
Jis turėtų būti pH 5,2-6,0. Rųgščias žemes reikia pakalkinti. Smėlio
sunkias molio dirvas reikia praturtinti humusu. Tam labai tinka durpių ir
perpuvusio mėšlo mišinys, jo skiriama 0,2-0,5 I/arui dirvos.
Sunkiau paruošti dirvą vejoms po statybą. Išrenkamos didžiausios statybų
atliekos, dirvos paviršius sulyginamas, 0 ant viršaus paskleidžiamas
humusingas augalinės žemės sluoksnis. (ne mažesnis kaip 10 cm storio).
Jei vejų plotai nedideli, tai užpilama žemė turėtų būti persijota ir
išrinktos piktžolių šaknys, nepūvančios atliekos. Žemėje neturėtų būti daug
piktžolių sėklų (ypač daugiamečių), sudygusias jas sunku pašalinti iš
vejos.
ŽOLIŲ PARINKIMAS IR SĖJA
Vejoms sėjamos varpinės žolės. Kai kurie sodybą šeimininkai mėgsta
baltuosius dobilus, tačiau dekoratyviose vejose jų reikia vengti. Baltieji
dobilai, greitai plisdami šliaužiančiais ir įsišaknijančiais stiebais,
užstelbia varpines žoles. Nupjauti greitai atželia, sužydi ir taip suardo
vientisos žalios vejos vaizdą. Vejas su baltaisiais dobilais galime įrengti
vaismedžių soduose arba gamybos zonose.
Varpinės vejų žolės pagal krūmijimosi būdą skirstomos į šakniastiebines,
retakeres, tankiakeres, šakniastiebines retakeres. Vejoms tinkamiausios
šakniastiebinės retakerės – žolės pievinės miglės, raudonieji eraičinai.
Jos sudaro vienodą, tvirtą, atsparią mindžiojimui velėną. Tankiakerės žolės
– šluotsmilgės, šunažolės – sudaro tankius didelius kerus (kupstus), todėl
vejoms netinka. Retakerių žolių – tikrąją eraičinų, pašarinių motiejuką,
aukštųjų avižuolių – kerai nedideli, netvirti, todėl jų žolynas netolygus,
retas. Svarbu pasirinkti ne tik tinkamą žolių grupę, bet ir rūšis bei
veisles, labiausiai prisitaikiusias augti vietovės gamtinėse sąlygose.
Užsienietiškuose (Vakarą Europos) žolių mišiniuose dažnai didelę dalį žolią
sėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, jos sparčiai auga ir pirmaisiais
metais sudaro lygią, gražią veją, tačiau pas mus dėl atšiauresnio klimato
greitai išretėja, ir vejos pasidaro nedekoratyvios. Šios žolės turėtų
sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. sėklų mišinio. Vejoms tinkamiausios
lietuviškos rajonuotos svidrės, raudonu jų eraičinų ir pievinių miglių
veislės ‘Veja’, ‘Šilis’, ‘Danga’.
Geroms derlingoms dirvoms tinkamiausias etaloninių žolių mišinys – 20-30
proc. raudonu jų eraičinų, 5-10 proc. daugiamečių svidrių ir likusi dalis –
60-80 proc. – pievinių miglių. Galima sėti raudonųjų eraičinų ir pievinių
miglių sėklų mišinį _ 20-30 proc. raudonu jų eraičinų ir 70-80 proc.
pievinių miglių. Sėklų santykis priklauso nuo dirvos kokybės. Jei dirva
labiau užmirkusi, mažiau derlinga, rūgštesnė –
didiname raudonųjų eraičinų
sėklų kiekį, nes jie atsparesni šioms nepalankioms sąlygoms. Tačiau veja
gražesnė, kai daugiau pievinių miglią Jų lapeliai platesni, ryškesnės
žalios spalvos.
Vejų žoles geriausia sėti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arba
rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Patirta, kad tuo metu būna pakankamai drėgmės
ir šilumos sėkloms sudygti.
Sėklų norma (100 proc. ūkinės vertės) yra: pievinių miglių _ 10-12 g/m2,
raudonųjų eraičinų – 18-24 g/m2, daugiamečių svidrių – 18-20 g/m2. Smulkios
miglių, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,0 cm gyliu, didesnės eraičinų ir
svidrių – 2-3 cm gyliu.
Jei žolių sėklų mišiniai nebūna sudaryti, tada pirmiausia sėjame didesnes
sėklas ir įterpiame grėbliuku bei suvoluojame, 0 ant viršaus pasėjame
smulkias žolių sėklas ir užpilame persijota lengva žeme arba durpe ir vėl
suvoluojame. Jei miglių, smilgų sėklas norime pasėti tolygiau, jas galime
sumaišyti su drėgnomis durpėmis arba smėliu. Sumaišytus žolių sėklų
mišinius sėjame vidutiniu gyliu, kad susidarytų optimalios sąlygos įvairaus
dydžio sėkloms sudygti. Pasėlio žemės paviršius turi būti visą laiką
drėgnas, todėl nuolatos drėkinamas smulkialašiais purkštukais, kad dirvos
paviršiuje nesusidarytų įdubų. Žolių sėklos sudygsta per 2-3 savaites.
VEJŲ PRIEŽIŪRA
Pirmą kartą vejų žolės pjaunamos, kai užauga iki 10 cm.
Kartu nupjaunamos ir sunaikinamos vienmetės trumpaamžės piktžolės. Vėliau
vejos pjaunamos reguliariai. Žemaūgės žolės (miglės, smilgos) pjaunamos 3-4
cm aukščio, 0 aukštaūgės (svidrės, raudonieji eraičinai) – 5-6 cm aukščio.
Negalima suvėluoti vejų žolių pjovimo, nes pjaunant aukštesnes kaip 10-12
cm žoles apsinuogina jų krūmijimosi centrai, ir saulės iškaitina viršutinį
velėnos sluoksnį.
Po žiemos, didesnių liūčių, esant dar ne visiškai susiformavusiai velėnai,
dirva suslūgsta ir pasidaro nestruktūringa. Žolių, šaknims trūksta oro.
Dirva tampa nestruktūringa ir vejoms senstant. Vejose pradeda plisti
samanos – pirmas nestruktūringos
ir rūgščios dirvos požymis. Dirvos aeraciją pagerinti galima specialiomis
šakėmis (smaigais), jomis pavasarį subadomas dirvos paviršius. Samanas
galima išnaikinti, pavasarį v0jas tręšiant šarminėmis trąšomis – fosforo ir
kalio trąšų mišiniais. Išdžiūvusios samanos iš vejų žolės išgrėbstomos
metalinėmis, lapams grėbstyti skirtomis šluotomis, kartu įleidžiama oro į
paviršinį dirvos sluoksnį.
Pirmoje augalų vegetacijos pusėje vejas tręšiame azoto trąšomis. Geriausia
jas ištirpinti vandenyje ir palaistyti (kurios nors salietros 10 g/1 0 I
vandens). Tręšiame po kiekvieno arba po kas antro žolės pjovimo.
Išretėjusias vejas galima pataisyti – pavasarį įsėti žolių sėklų. Vejos
velėna pradraskoma metaliniu grėbliu arba tvirtesniais virbalais metaline
šluotele ir įsėjama apie 10 g/m2 reikiamo žolių sėklų mišinio. Ant viršaus
galima užbarstyti kompostinės žemės arba durpės ir privoluoti. Išplikusius
nedidelius vejų lopinėlius galima pakeisti susiformavusios vejos velėna.
Velėna prispaudžiama ir palaistoma.
Per sausras vejas pjauname, palikdami aukštesnes žoles (6-8 cm), ir
palaistome
Sodinimas. Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytais
atstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose
(šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, tolygiau
pasiskirstys šaknys ir geriau pasisavins dirvos maisto medžiagas bei
drėgmę. Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšie gėlės
nesusilieti su kita, todėl grupelėse vengiama smailių kampą Atskirų
grupelių skersinės linijos neturėtų sutapti tada vienos gėlės bus fonas
kitoms, – toks derinys natūralesnis. Gėlių grupelės plačia ja puse
orientuojamos į apžiūros pusę – taką.
Sodinimo atstumai priklauso nuo gėlės aukščio, šakojimosi bei plitimo
intensyvumo. Rečiau sodinamos plačiakerės, greitai plintančios gėlės
(dažniausiai šakniastiebinės arba palaipinės), taip pat ir ilgiau vienoje
vietoje augančios daugiametės.
Į nuolatinę vietą sėjamos persodinimo nemėgstančios, dažniausiai nedaug
šaknų turinčios vienmetės gėlės. Tai visos vienmetės vijoklinės
(virkšteniai, sukučiai, raudonžiedės pupelės, pelėžirniai, nasturtės),
varpinės sausažiedės (kiaušininiai lagūrai, kiškio ašarėlės, karčiuotieji
miežiai), klarkijos, lobularijos, rudgrūdėlės ir kt. Jas stengiamasi sėti
kuo rečiau, 0 per tankiai sudygę daigai retinami.
Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną,
geriausiai su žemių gumulais. Todėl prieš sodinimą augalai palaistomi, kad
sausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliami
su visa žeme. Padaromos reikiamo gylio duobutės ir į jas įpilama vandens –
Taip sudaromos geriausios sąlygos daigams prigyti. Dar geriau jei žemės
paviršius mulčiuojamas durpėmis.
Daugiametės gėlės į gėlynus sodinamos daigais, išaugintais iš sėklų, arba
vegetatyviai padaugintų gėlių vienanariais sodmenimis. Daugiamečių gėlių
daigų sodinimas nesiskiria nuo vienmečių, tik didesni sodinimo atstumai.
Vegetatyviškai padauginti daugiamečių gėlių sodmenys sodinami tokiu pačiu
gyliu, kaip augo motininiai augalai. Gėlės keras
iškasamas kastuvu arba
sodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis dalijamas į keletą naujų kerelių.
Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu arba pjaustomi
peiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.
Auginiais padaugintus sodmenis patartina vienerius metus paauginti
dauginimo lysvėse ir tik kerui sustiprėjus sodinti į gėlynus
Vienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai ruošeiamos
duobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugną
pripilama rupesnio žvyro, ant jo pūdinio, gausios maisto medžiagų žemės.
Didesnės duobės kasamos ir pūdiniu pildomos, sodinant ir sparčiai augančius
jurginus.
GĖLIŲ PRIEŽIŪRA
Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,
ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus
daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti
durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo
geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą
gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos
paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys
nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename
dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,
kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis
trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o
žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms
gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.
Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.
Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo
viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.
Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirva
paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių
gėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai –
pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis
pakeičiamas.
Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos,
šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai
žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.
Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia
sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja
per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus
gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau
užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės,
liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai
prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jis
pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne
taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,
po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.
Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja
vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,
kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių
daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,
kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės
rudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,
valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitą
augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams
atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir
taip suaktyvinti kero gyvybingumą.
Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių.
Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,
misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje
dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia
mulčiuoti.
Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būna
labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys
į žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti –
dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinill
dryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių,
puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)
Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės
kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai
atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.
Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,
ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus
apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosi
spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminį
šakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,
pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir
metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius
arba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai
prarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.)
sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau
negražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienoms
gėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitai
šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos,
nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant
juos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų
borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie
gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·
Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.
Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių,
melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėl
pradėję formuotis Žiedynai išskinami.
Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima
genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai
gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su
žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni
Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų
skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos
augaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis –
kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas
gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmis
žiemojančias gėles žiemai pridengiame.
Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui
jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.
Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas,
nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių
ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.
Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas
pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys
ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su
3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.
Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios
rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5-
6 nauji, stipriausi ūgliai.
Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant
likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl
prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.
Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės
priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet
iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų
gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai
gražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais
vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką
(3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės
gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).
ĮVAIRŪS GĖLYNAI IR JŲ KŪRIMO PAGRINDAI
GĖLYNŲ FORMA IR PROPORCIJOS SU APLINKA
Gėlynai turi natūraliai susilieti su aplinka ir sudaryti vientiso želdyno
įspūdį, todėl jo forma priklauso nuo bendrų želdinių išdėstymo principą.
Mažesniuose sklypuose negalima sukurti didesnių erdvių, juose sodina mažai
medžių, 0 daugiau krūmų ir vijoklių. Augalai išdėstomi taisyklingai,
dažniausiai sodybos pakraščiuose. Tokiose sodybose ir gėlynai daromi
taisyklingų fonų arba gėlės nedidelėmis grupelėmis sodinamos prie joms
foną sudarančių sumedėjusią augalą. Nedidelėse sodybose gėlynai yra ryškūs
želdynų akcentai, sudarantys kompozicinį želdynų centrą. Jie matomi iš
įvairių sodybos vietų, todėl paties gėlyno kompozicinis centras yra
viduryje arba kuriame nors šone, ypač jei toje pusėje yra sumedėjusių
augalų arba aukštaūgių gėlių fonas
Taisyklingi gėlynai įrengiami ir priesodybyje. Didesni laisvo planavimo
gėlynai rengiami didesnėse erdvėse ir ypač nelygaus reljefo sodybose. Tai
mišrios daugiamečių gėlių lysvės, laisvų kontūrų grupės, alpinariumai,
žydinčios atraminės sieneles, didesni masyvai su sumedėjusiais augalais.
Gėlynai su kitais želdiniais – vejomis, medžiais ir krūmais – sudaro
vientisą želdyną sistemą, dažnai apribotą takais, pastatais, mažosios
architektūros statiniais. Tokie želdymų ir jų laisvų erdvių dydžiai nulemia
gėlyno formą bei jo proporcijas su aplinka. Mažose erdvėse gėlynas turėtų