Vejos ir gėles
5 (100%) 1 vote

Vejos ir gėles

112131415161

VEJOS

Vejos – neatskiriama želdyno dalis, paryškinanti kitus želdyno elementus –

medžius, krūmus, gėles. Tai lyg žaliasis kilimo pagrindas, į kurį įaudžiami

spalvingi augalų raštai. Tinkamas vejos įrengimas ir tolimesnis jos grožis

priklauso nuo dirvos (žemės) paruošimo, tinkamų žolių parinkimo ir

kokybiškos sėjos bei tolimesnės priežiūros.

Ypač kruopščiai šiuos darbus turime atlikti, įrengdami reprezentacines

vejas. Tai kokybiškiausios vejos, lygia, tankia velėna, sodriai žalia žolių

spalva, pjaunamos kas 5-7 dienos. Jos beveik nemindžiojamos. Šios vejos yra

gėlynų, kitų želdinių fonas, įrengiamos prie administracinių pastatų,

sodybų gyvenamojoje ir priesodybio zonose, pagrindiniuose miestų

želdynuose.

Mažesni reikalavimai keliami pievų (sodų) vejoms. Tai labiausiai

paplitusios vejos kaimo sodybose, soduose. Joms parenkami atsparesni

mindžiojimui augalai. Tokią veją galima sukurti iš gerai išlygintos

natūralios pievos, pamažu išnaikinant plačialapes pievą žoles, dobilus. Tai

atliekama reguliariai pjaunant žolę ir purškiant herbicidus dviskiltėms

žolėms naikinti (pavyzdžiui, lontrelą – 10-20 ml/10 l vandens).

Sporto aikštelių vejos turi būti atsparios mindymui, todėl žolių mišiniuose

turi vyrauti šakniastiebinės retakerės žolės, suaugančios į tankią velėną,

0 dirva turi būti nuolat sausa, greitai sugerti kritulių vandenį.

Gamybinių plotų vejos gali būti užsėjamos arba daromos iš natūralios

pievos, du kartus per mėnesį šienaujamos. Didelių reikalavimų šioms vejoms

nėra, tačiau jos turi būti pakankamai tvarkingos.

ŽEMĖS PARUOŠIMAS

Žemę vejoms geriausia ruošti iš rudens. Per žiemą žemė susiguli, pavasarį

belieka tik palyginti ir pasėti žolių sėklas. Jei vejas turime įrengti

skubiai ir neužtenka laiko žemei natūraliai susigulėti, idealiai išlygintą

žemės paviršių galime suvoluoti arba suspausti lentelėmis, pritvirtintomis

prie batų, taip pat rąsto skrite, prie kurios pritvirtintos rankenos (32

pav.).

Svarbiausia – gerai išlyginti žemės paviršių ir pakankamai jį suspausti,

kad jame nesusidarytų įdubų, kuriose galėtų susilaikyti vanduo ir kurios

trukdytų lygiai vejas nupjauti.

Vejos įrengiamos natūraliose dirvose, kuriose prieš tai augo žemės ūkio

augalai, dirvose po statybų, kurių žemė pilna statybų atliekų, todėl dažnai

mineralizuota. Pirmuoju atveju dirva perkasama 15-20 cm gyliu, išrenkamos

piktžolių šaknys (ypač kiaulpienių, usnių, pienių, rūgštynių, varpučių).

Patikrinamas žemės rūgštingumas.

Jis turėtų būti pH 5,2-6,0. Rųgščias žemes reikia pakalkinti. Smėlio

sunkias molio dirvas reikia praturtinti humusu. Tam labai tinka durpių ir

perpuvusio mėšlo mišinys, jo skiriama 0,2-0,5 I/arui dirvos.

Sunkiau paruošti dirvą vejoms po statybą. Išrenkamos didžiausios statybų

atliekos, dirvos paviršius sulyginamas, 0 ant viršaus paskleidžiamas

humusingas augalinės žemės sluoksnis. (ne mažesnis kaip 10 cm storio).

Jei vejų plotai nedideli, tai užpilama žemė turėtų būti persijota ir

išrinktos piktžolių šaknys, nepūvančios atliekos. Žemėje neturėtų būti daug

piktžolių sėklų (ypač daugiamečių), sudygusias jas sunku pašalinti iš

vejos.

ŽOLIŲ PARINKIMAS IR SĖJA

Vejoms sėjamos varpinės žolės. Kai kurie sodybą šeimininkai mėgsta

baltuosius dobilus, tačiau dekoratyviose vejose jų reikia vengti. Baltieji

dobilai, greitai plisdami šliaužiančiais ir įsišaknijančiais stiebais,

užstelbia varpines žoles. Nupjauti greitai atželia, sužydi ir taip suardo

vientisos žalios vejos vaizdą. Vejas su baltaisiais dobilais galime įrengti

vaismedžių soduose arba gamybos zonose.

Varpinės vejų žolės pagal krūmijimosi būdą skirstomos į šakniastiebines,

retakeres, tankiakeres, šakniastiebines retakeres. Vejoms tinkamiausios

šakniastiebinės retakerės – žolės pievinės miglės, raudonieji eraičinai.

Jos sudaro vienodą, tvirtą, atsparią mindžiojimui velėną. Tankiakerės žolės

– šluotsmilgės, šunažolės – sudaro tankius didelius kerus (kupstus), todėl

vejoms netinka. Retakerių žolių – tikrąją eraičinų, pašarinių motiejuką,

aukštųjų avižuolių – kerai nedideli, netvirti, todėl jų žolynas netolygus,

retas. Svarbu pasirinkti ne tik tinkamą žolių grupę, bet ir rūšis bei

veisles, labiausiai prisitaikiusias augti vietovės gamtinėse sąlygose.

Užsienietiškuose (Vakarą Europos) žolių mišiniuose dažnai didelę dalį žolią

sėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, jos sparčiai auga ir pirmaisiais

metais sudaro lygią, gražią veją, tačiau pas mus dėl atšiauresnio klimato

greitai išretėja, ir vejos pasidaro nedekoratyvios. Šios žolės turėtų

sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. sėklų mišinio. Vejoms tinkamiausios

lietuviškos rajonuotos svidrės, raudonu jų eraičinų ir pievinių miglių

veislės ‘Veja’, ‘Šilis’, ‘Danga’.

Geroms derlingoms dirvoms tinkamiausias etaloninių žolių mišinys – 20-30

proc. raudonu jų eraičinų, 5-10 proc. daugiamečių svidrių ir likusi dalis –

60-80 proc. – pievinių miglių. Galima sėti raudonųjų eraičinų ir pievinių

miglių sėklų mišinį _ 20-30 proc. raudonu jų eraičinų ir 70-80 proc.

pievinių miglių. Sėklų santykis priklauso nuo dirvos kokybės. Jei dirva

labiau užmirkusi, mažiau derlinga, rūgštesnė –
didiname raudonųjų eraičinų

sėklų kiekį, nes jie atsparesni šioms nepalankioms sąlygoms. Tačiau veja

gražesnė, kai daugiau pievinių miglią Jų lapeliai platesni, ryškesnės

žalios spalvos.

Vejų žoles geriausia sėti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arba

rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Patirta, kad tuo metu būna pakankamai drėgmės

ir šilumos sėkloms sudygti.

Sėklų norma (100 proc. ūkinės vertės) yra: pievinių miglių _ 10-12 g/m2,

raudonųjų eraičinų – 18-24 g/m2, daugiamečių svidrių – 18-20 g/m2. Smulkios

miglių, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,0 cm gyliu, didesnės eraičinų ir

svidrių – 2-3 cm gyliu.

Jei žolių sėklų mišiniai nebūna sudaryti, tada pirmiausia sėjame didesnes

sėklas ir įterpiame grėbliuku bei suvoluojame, 0 ant viršaus pasėjame

smulkias žolių sėklas ir užpilame persijota lengva žeme arba durpe ir vėl

suvoluojame. Jei miglių, smilgų sėklas norime pasėti tolygiau, jas galime

sumaišyti su drėgnomis durpėmis arba smėliu. Sumaišytus žolių sėklų

mišinius sėjame vidutiniu gyliu, kad susidarytų optimalios sąlygos įvairaus

dydžio sėkloms sudygti. Pasėlio žemės paviršius turi būti visą laiką

drėgnas, todėl nuolatos drėkinamas smulkialašiais purkštukais, kad dirvos

paviršiuje nesusidarytų įdubų. Žolių sėklos sudygsta per 2-3 savaites.

VEJŲ PRIEŽIŪRA

Pirmą kartą vejų žolės pjaunamos, kai užauga iki 10 cm.

Kartu nupjaunamos ir sunaikinamos vienmetės trumpaamžės piktžolės. Vėliau

vejos pjaunamos reguliariai. Žemaūgės žolės (miglės, smilgos) pjaunamos 3-4

cm aukščio, 0 aukštaūgės (svidrės, raudonieji eraičinai) – 5-6 cm aukščio.

Negalima suvėluoti vejų žolių pjovimo, nes pjaunant aukštesnes kaip 10-12

cm žoles apsinuogina jų krūmijimosi centrai, ir saulės iškaitina viršutinį

velėnos sluoksnį.

Po žiemos, didesnių liūčių, esant dar ne visiškai susiformavusiai velėnai,

dirva suslūgsta ir pasidaro nestruktūringa. Žolių, šaknims trūksta oro.

Dirva tampa nestruktūringa ir vejoms senstant. Vejose pradeda plisti

samanos – pirmas nestruktūringos

ir rūgščios dirvos požymis. Dirvos aeraciją pagerinti galima specialiomis

šakėmis (smaigais), jomis pavasarį subadomas dirvos paviršius. Samanas

galima išnaikinti, pavasarį v0jas tręšiant šarminėmis trąšomis – fosforo ir

kalio trąšų mišiniais. Išdžiūvusios samanos iš vejų žolės išgrėbstomos

metalinėmis, lapams grėbstyti skirtomis šluotomis, kartu įleidžiama oro į

paviršinį dirvos sluoksnį.

Pirmoje augalų vegetacijos pusėje vejas tręšiame azoto trąšomis. Geriausia

jas ištirpinti vandenyje ir palaistyti (kurios nors salietros 10 g/1 0 I

vandens). Tręšiame po kiekvieno arba po kas antro žolės pjovimo.

Išretėjusias vejas galima pataisyti – pavasarį įsėti žolių sėklų. Vejos

velėna pradraskoma metaliniu grėbliu arba tvirtesniais virbalais metaline

šluotele ir įsėjama apie 10 g/m2 reikiamo žolių sėklų mišinio. Ant viršaus

galima užbarstyti kompostinės žemės arba durpės ir privoluoti. Išplikusius

nedidelius vejų lopinėlius galima pakeisti susiformavusios vejos velėna.

Velėna prispaudžiama ir palaistoma.

Per sausras vejas pjauname, palikdami aukštesnes žoles (6-8 cm), ir

palaistome

Sodinimas. Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytais

atstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose

(šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, tolygiau

pasiskirstys šaknys ir geriau pasisavins dirvos maisto medžiagas bei

drėgmę. Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšie gėlės

nesusilieti su kita, todėl grupelėse vengiama smailių kampą Atskirų

grupelių skersinės linijos neturėtų sutapti tada vienos gėlės bus fonas

kitoms, – toks derinys natūralesnis. Gėlių grupelės plačia ja puse

orientuojamos į apžiūros pusę – taką.

Sodinimo atstumai priklauso nuo gėlės aukščio, šakojimosi bei plitimo

intensyvumo. Rečiau sodinamos plačiakerės, greitai plintančios gėlės

(dažniausiai šakniastiebinės arba palaipinės), taip pat ir ilgiau vienoje

vietoje augančios daugiametės.

Į nuolatinę vietą sėjamos persodinimo nemėgstančios, dažniausiai nedaug

šaknų turinčios vienmetės gėlės. Tai visos vienmetės vijoklinės

(virkšteniai, sukučiai, raudonžiedės pupelės, pelėžirniai, nasturtės),

varpinės sausažiedės (kiaušininiai lagūrai, kiškio ašarėlės, karčiuotieji

miežiai), klarkijos, lobularijos, rudgrūdėlės ir kt. Jas stengiamasi sėti

kuo rečiau, 0 per tankiai sudygę daigai retinami.

Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną,

geriausiai su žemių gumulais. Todėl prieš sodinimą augalai palaistomi, kad

sausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliami

su visa žeme. Padaromos reikiamo gylio duobutės ir į jas įpilama vandens –

Taip sudaromos geriausios sąlygos daigams prigyti. Dar geriau jei žemės

paviršius mulčiuojamas durpėmis.

Daugiametės gėlės į gėlynus sodinamos daigais, išaugintais iš sėklų, arba

vegetatyviai padaugintų gėlių vienanariais sodmenimis. Daugiamečių gėlių

daigų sodinimas nesiskiria nuo vienmečių, tik didesni sodinimo atstumai.

Vegetatyviškai padauginti daugiamečių gėlių sodmenys sodinami tokiu pačiu

gyliu, kaip augo motininiai augalai. Gėlės keras
iškasamas kastuvu arba

sodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis dalijamas į keletą naujų kerelių.

Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu arba pjaustomi

peiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.

Auginiais padaugintus sodmenis patartina vienerius metus paauginti

dauginimo lysvėse ir tik kerui sustiprėjus sodinti į gėlynus

Vienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai ruošeiamos

duobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugną

pripilama rupesnio žvyro, ant jo pūdinio, gausios maisto medžiagų žemės.

Didesnės duobės kasamos ir pūdiniu pildomos, sodinant ir sparčiai augančius

jurginus.

GĖLIŲ PRIEŽIŪRA

Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,

ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus

daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti

durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo

geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą

gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos

paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys

nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename

dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,

kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis

trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o

žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms

gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.

Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.

Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo

viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.

Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirva

paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių

gėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai –

pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis

pakeičiamas.

Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos,

šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai

žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.

Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia

sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja

per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus

gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau

užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės,

liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai

prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jis

pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne

taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,

po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.

Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja

vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,

kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių

daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,

kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės

rudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,

valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitą

augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams

atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir

taip suaktyvinti kero gyvybingumą.

Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių.

Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,

misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje

dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia

mulčiuoti.

Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būna

labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys

į žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti –

dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinill

dryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių,

puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)

Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės

kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai

atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.

Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,

ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus

apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosi

spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminį

šakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,

pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir
metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius

arba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai

prarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.)

sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau

negražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienoms

gėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitai

šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos,

nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant

juos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų

borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie

gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·

Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.

Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių,

melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėl

pradėję formuotis Žiedynai išskinami.

Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima

genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai

gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su

žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni

Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų

skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos

augaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis –

kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas

gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmis

žiemojančias gėles žiemai pridengiame.

Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui

jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.

Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas,

nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių

ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.

Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas

pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys

ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su

3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.

Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios

rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5-

6 nauji, stipriausi ūgliai.

Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant

likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl

prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.

Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės

priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet

iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų

gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai

gražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais

vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką

(3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės

gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).

ĮVAIRŪS GĖLYNAI IR JŲ KŪRIMO PAGRINDAI

GĖLYNŲ FORMA IR PROPORCIJOS SU APLINKA

Gėlynai turi natūraliai susilieti su aplinka ir sudaryti vientiso želdyno

įspūdį, todėl jo forma priklauso nuo bendrų želdinių išdėstymo principą.

Mažesniuose sklypuose negalima sukurti didesnių erdvių, juose sodina mažai

medžių, 0 daugiau krūmų ir vijoklių. Augalai išdėstomi taisyklingai,

dažniausiai sodybos pakraščiuose. Tokiose sodybose ir gėlynai daromi

taisyklingų fonų arba gėlės nedidelėmis grupelėmis sodinamos prie joms

foną sudarančių sumedėjusią augalą. Nedidelėse sodybose gėlynai yra ryškūs

želdynų akcentai, sudarantys kompozicinį želdynų centrą. Jie matomi iš

įvairių sodybos vietų, todėl paties gėlyno kompozicinis centras yra

viduryje arba kuriame nors šone, ypač jei toje pusėje yra sumedėjusių

augalų arba aukštaūgių gėlių fonas

Taisyklingi gėlynai įrengiami ir priesodybyje. Didesni laisvo planavimo

gėlynai rengiami didesnėse erdvėse ir ypač nelygaus reljefo sodybose. Tai

mišrios daugiamečių gėlių lysvės, laisvų kontūrų grupės, alpinariumai,

žydinčios atraminės sieneles, didesni masyvai su sumedėjusiais augalais.

Gėlynai su kitais želdiniais – vejomis, medžiais ir krūmais – sudaro

vientisą želdyną sistemą, dažnai apribotą takais, pastatais, mažosios

architektūros statiniais. Tokie želdymų ir jų laisvų erdvių dydžiai nulemia

gėlyno formą bei jo proporcijas su aplinka. Mažose erdvėse gėlynas turėtų

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3360 žodžiai iš 6697 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.