Velnias lietuvių mitologijoje
5 (100%) 1 vote

Velnias lietuvių mitologijoje

Velnias lietuvių mitologijoje

Lietuvių mitologijoje esama dvasių, saugančių žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, dažnai užkeiktus lobius. Ypač velnias artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Manoma, kad jis kilęs iš senesnio velnio. Velinas ir velnias yra ta pati geroji požemio dvasia.

Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais arklio kanopomis ir uodega. Lietuviškų mitų velniai artimesni kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemės lobius, vandenį, kuris taip reikalingas augalijai. Pagrindinė velnio kaip ir kauko pareiga – saugoti lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus, aukštos moralės žmones, bausti girtuoklius, piktadarius, skriaudikus bei gobšuolius. Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia. Požiūris į velnią arba piktąją dvasią, tikriausiai suformuotas reformacijos ir kontrreformacijos laikais ( XVI – XVII a. ). Velniai buvo apgyvendinti požemyje, pragare iš ten galėjo ateiti į žemę, skatinti žmogų nusidėti – daryti blogus darbus. Jie tapdavo gąsdintojais ir persekiotojais, neretai vaizduojami kvailiais. Velniai turėjo daug pavidalų : buvo paukščiais (varnomis, ,juodvarniais, tamsiai juodais paukščiais antimis ir kt. ) ; gyvuliais (jaučiu, arkliu, katinu, lape, ežiu) ; ropliais (žalčiu, gyvate). Kai kada vaizduojami mažais žmogiukais su žalia kepure, jaunuoliais, vokietukais ir pan.

Velniai gyvenę gūdžiuose miškuose, klampiose pelkėse, giliuose urvuose, šakų krūvose, po akmenimis, velėnomis ar požemiuose. Seniau velnias buvo moteriškos kilmės demonas, vadinamas velne, deiva arba deivute, kuri globojusi vėles, saugojusi požemio lobius, vandenis, skolindavusi doriems žmonėms pinigų. Velnę – deivą kaip ir vėlesnįjį velnią, Perkūnas baudžia, muša už vandens uždarymą, todėl per audrą jos nepamatysi, slepiasi. Velnio pavadinimas kilęs iš žodžio vėlė, vėlinė, velionis, vėliukas. Tokiais vardais dar pagonybės laikais vadintos teisingų žmonių vėlės. Todėl galima teigti, kad velnias buvo geroji antgamtinė būtybė. Mirusieji ir velniai artimai bendravo su gyvaisiais. Gerus žmones jie globojo, nedorėlius baudė. Dažnai pasakose velnias pasireiškia kaip gera, o ne bloga antgamtinė būtybė. Padeda trokštantiems geresnio gyvenimo, baudžia išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų atgaivina, padeda praturtėti, o jo skriaudikus nužudo. Vienoje pasakoje velnias gailėdamas vargšo zakristijono, visą gyvenimą dirbusio pas kleboną, sako : „Gaila tavo jaunystės. Visą savo amžių per nieką praleidai, neturėdamas pačios, nei vaikų… Tu nebūk paikas, klausyk manęs aš tave išvesiu į tokią vietą, kur galėsi būti geru ponu ir niekas tavęs nežinos, kur dingai“. Daugelyje sakmių velnias nedorų žmonių ne tik neužjaučia, bet ir išjuokia. Neturtingam jis skolina pinigų, galvodamas, kad jie bus panaudoti geram tikslui. Velnio kilnumas neleidžia iš neturtingo atsiimti skolą. Jis visuomet pasitiki žmogumi, nors šis dažnai jį apgauna, laikydamas velnią kvailiu. Pasakose velnias ne toks baisus, koks kvailas. Kai kuriose pasakose velnias yra geresnis už Dievą.

Šiuo metu Jūs matote 79% šio straipsnio.
Matomi 504 žodžiai iš 641 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.