Velnias lietuvių tautosakoje ir k borutos baltaragio malūne
5 (100%) 1 vote

Velnias lietuvių tautosakoje ir k borutos baltaragio malūne

„ Velnias lietuvių tautosakoje ir K. Borutos „Baltaragio malūne“


Darbo turinys:

1. Įžanginis žodis

2. Velnias lietuvių tautosakoje:

a) Velnio išvaizda

b) Nelabojo galios

c) Buveinė

d) Velnio ir žmogaus tarpusavio santykiai

3. Velnias „ Baltaragio malūne“

a) Pinčukas- neeilinis velnias

b) Pinčuko antgamtinės galios

c) Pinčuko permainos

Įžanga

Populiariausia lietuvių mitinė būtybė- velnias. Jis vadinamas įvairiai- kipšu, piktuoju, raguotoju, kelmu, nakšiu, nelabuoju. Tačiau ką ištiktųjų velnio įvaizdis reiškia šiandieniniam žmogui? Velnias be pagrindo tapatinamas su kitais legendų veikėjais. Reikia suprasti, kad jis išskirtinė figūra, turinti ypatingų galių. Juk velnio vardas ir šiandien daugeliui asocijuojasi su blogio, pragaro pasauliu. Kartais net apie žmones sakoma: „Velnio neštas ir pamestas“. Reikėtų pabandyti paneigti arba bent jau suprasti, kodėl šis raguotas ir kanopas turintis padaras kėlė tiek siaubo, baugino žmones. Gal jis buvo tas simbolis, kurio pavyzdys mokė mūsų senolius išminties, apsukrumo (nesusidėti su velniu – nepasiduoti blogiui). Viena aišku velnias ne be reikalo tapo ne tik knygų, bet ir garsiu filmų („Velnio nuotaka“) veikėju.

Velnio išvaizda

Dažniausiai velnias vaizduojamas panašus į žmogų, tik juodas, visas plaukuotas, su ragais, kanopomis ir uodega. Velnias žmogui pasirodo jaunu ponaičiu arba senu ponu apsirengusiu juodais drabužiais, užsidėjusiu skrybėlę ant galvos ir lazdele rankoje; vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu, gyvuliu: ožiu, arkliu, šunimi, jaučiu, kiaule, katinu; taip pat ir žvėrimi: kiškiu, lokiu, vilku, lape, ežiu; paukščiu: varna, juodvarniu, antimi; ropliu: gyvate, žalčiu; arba neapibrėžto pavidalo būtybe: stulpu, kamuoliu. Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX amžiuje. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį “maliavoja”. Keletoje sakmių bei pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus arba bent jau su žalia skrybėle ant galvos.

Nelabojo galios

Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Tiems darbams velnias pasinaudoja savo galiomis. Jis gali pasiversti bet kuo: paukščiu, gyvūnu ar daiktu. Velnias dar gali įlįsti pro rakto skylutę. Nelabasis gali įlįsti ir į žmogų. Velnio apsėstas žmogus būna labai piktas, blaškosi, draskosi, keikiasi, daro tai, ko anksčiau nėra daręs. Dar velnias užtraukia žmogui ligą, gundo nusidėti, prašo pažadėti jam savo sielą, sudaro “sutartis”. Tačiau ne visada velnias toks blogas. Kai buvo kalbama apie neteisybę, nelygybę, išnaudojimą, ten, kur, matyt, nebuvo tikėtasi Dievo pagalbos, velnias stovėjo žmogaus pusėje: jis pono pačią ar patį poną pradangina, jo žemę, turtus žmogui atiduoda, padeda vargšui prasigyventi. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

Buveinė

Etnologinėse sakmėse velnias kartu su dievu kaip jo pagalbininkas juokdarys arba kenkėjas kuria žemę, augaliją ir gyvūniją; mitologinėse sakmėse yra priešingas dievui ir perkūnui, kurie jį persekioja. Nuo perkūno velnias slepiasi, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Sakmėse velnias, be to, dar kelia vestuves, puotauja su numirėliais (pakaruokliais), rūpinasi jais, o kartais ir kankina juos. Dažnai velnias apsigyvena miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose, kur galėtų apsisaugoti nuo Perkūno rūstybės.

Velnio ir žmogaus tarpusavio santykiai

Velnias dažnai gretinasi prie žmonių: muša su piemenimis ripką, šokdina merginas, prašo žmonių pagalbos, kad apsaugotų nuo perkūno, pavėžintų, paskolintų roges, pagrotų vestuvėse, o kartais jiems ir padeda: dirba įvairius žemės ūkio darbus, stato namus, tiltus, bažnyčias, neša žemdirbiams, medžiotojams, muzikantams sėkmę, duoda arba skolina pinigų, užstoja neteisingai skriaudžiamus, pavėžina žmogų, pats siuva, lopo drabužius, padeda siuvėjui, prašo, kad žmogus jam išgydytų akis ir t.t.. Neretai velnias ir kenkia žmonėms: klaidina ir vargina keliautojus, medžiotojus, muzikantus, naktigonius, šventadarbius, pajuokia juos, kankina, nori nužudyti, o kartais ir nužudo, įsimeta į gyvenamuosius namus, gundo pasikarti, nusidėti. Pasakose velnias vaizduojamas kaip žmogaus bendrininkas arba stiprus, bet kvailas priešininkas, kurį žmogus visada nugali, nes jo pagrindinis charakterio bruožas – kvailumas, leidžia jį nugalėti ir apgauti. Pasinaudodamas savo išmintingumu ir gudrumu, žmogus laimi visas bylas prieš velnią, išjuokdamas, o kartais ir pražudydamas jį. Neretai velnias- kito, antgamtiško, gyvenimo valdytojas, į kurį pakliuvęs žmogus ne tik pats išsigelbsti, bet ir išveda daug ten esančių mirusiųjų, o velnio dukterį paima sau už pačią. Daugelis velnio daiktų, kuriuos jis duoda, vaišina, dovanoja žmogui, lietuvių
mitologinėse sakmėse ir pasakose pasirodo esančios arklio atskiros kūno dalys ar išmatos, baltos beržo žievės, skiedros.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 838 žodžiai iš 1585 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.