Budapeštas – miestas, gyvenantis šimtmečių ritmu
Pamatyti dinamiškąją Vengrijos sostinę vertėtų kiekvienam abejojančiam, kad Rytų Europa išties gali sužavėti savo didingumu. Atminty ilgam įsirėš stulbinanti architektūra, aštri vengriška virtuvė ir lėtapėdžiui lietuviui „neįkandamas“ pašėlęs miesto ritmas.
Budapešto Keleti traukinių stotis pasitinka tave šviesomis ir dundėjimu. Išlipęs iš traukinio, iš karto apstulbsti nuo šimtų į visas pasaulio puses skubančių žmonių, tarp kurių tu nepažįsti nei vieno. Kažkuris tempia lagaminą, kažkuris bando susimedžioti cigaretę, o kažkuris – įkyriai siūlo knygas ir laikraščius. Magiškas judėjimas, magiškas ritmas. Kartu su ore karančiu smogu persmelkia tave iki pačių kaulų smegenų ir tu pradedi juo gyventi. O paskui gyveni. Tas kelias dienas, kurias leidi viename iš lankomiausių Europos didmiesčių.
Trys draugai
Budapešte savo vandenis plukdo didžiausia Vakarų Europos upė. Būtent Dunojus dalija miestą į dvi dalis: kalvotą Budą ir lygumoje išsidėsčiusį Peštą. Iki pat 1873 metų Budapeštas buvo trys visiškai atskiri miestai: Pest, Buda ir Obuda. Tik po to, kai jie susijungė, metropolis nežmoniškai išsiplėtė. Tačiau dar ir dabar vietiniai žmonės su pasididžiavimu aiškina, kad vienoje tykiojo Dunojaus pusėje esantys rūmai priklauso visuomenės grietinėlei – imperatoriškosios Budos aristokratams, na, o Pešte – gyvenamieji namai ir pramogos – miesto gyventojams.
Gyventi Budapešte gana brangu. Kaip ir kiekvieno Europos didmiesčio centre butai gana brangūs. Gerai įrengto trijų kambarių buto nuoma Budapešto centre su vaizdu į Dunojų ir kitoje jo pusėje esančius Parlamento rūmus kainuoja nuo 1000 iki 2000 eurų per mėnesį. Kalbama, kad šioje vietoje žmonės, kurie po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Vokietiją, Austriją ar Šveicariją, išsinešdinus sovietams staigiai grįžo, daug investicijų skyrė butų įsigijimui ir dabar valdo pusę prabangaus Budapešto nekilnojamojo turto rinkos. Tuo tarpu ne tokiai turtingai vengrų liaudžiai teko išsikelti į atokiau esančius miegamuosius rajonus.
Tu – tik lietuvis, nuo vaikystės mirkęs kojas šaltoje Baltijoje, o rudenį ir depresiją esi pratęs pasitikti besislėpdamas po storu paltu. Todėl jau pats pirmasis tavo žingsnis Budapešte, kuriame dar vakar žmonės vaikščiojo su trumparankoviais marškinėliais, yra paženklintas nerimu. Tu nepratęs matyti tiek daug žmonių – Budapešte yra daugiau nei 1,85 milijono gyventojų, tu nepratęs prie didmiesčio ritmo. O pagal jį tiesiog privalai judėti. Kad geležinė miesto koja neišverstų iš koto.
Nuo paties ryto turistus žadina už lango riedančios mašinos, dūzgianti tramvajaus linija ir metro gaudesys. Budapeštas miega labai trumpai – jau nuo šešių pradedantis įsibėgti didmiesčio dinamas verčia prabusti kiekvieną, kuris nori bent ką reikšti šio miesto gyvenime. Gatvėse – virtinės pypsinčių automobilių, perėjose – srautai į darbą beskubančių žmonių, kavinės – pilnos laikraščių beskaitančių ir karštai bediskutuojančių vengrų.
Jau daugiau nei 20 metų barmenu dirbantis Georgas pasakoja man, kad praėjusio amžiaus pradžioje vien Budapešto centre buvo daugiau nei 600 įvairių barų ir kavinių! Ir jos dirbdavo ne kaip dabar – ne iki vidurnakčio ar dešimtos valandos vakaro, o praktiškai visą parą. Čia apie trečią, ketvirtą valandą ryte sugužėdavo Operos teatrą ar prabangų aukštuomenės vakarėlį palikusio poros. Čia rytinės esspreso kavos puodukas laukdavo ką tik genialios minties aplankyto poeto. Radęs bendražygių čia poetas malšindavo savo egzistencinį troškulį. Ir niekas ant jo nepykdavo, kad vyno taurė jau seniai ištuštėjo… Pasak Georgo, kavinių savininkai tiesiog jausdavo pasididžiavimą, kad jų valdomojo aplinkoje noriai lankosi žymūs žmonės, čia bendrauja ir keičiasi šviežiausiomis naujienomis ar tiesiog įlindę į netolimą pakampę ramiai sau rūko pypkę.
Pastebėjęs mano rankoje bloknotą ir parkerį, Georgas nepamiršta paminėti, kad galbūt šioje kavinėje savo įžymųjį romaną „Trys draugai“ rašė ir Erichas Marija Remarkas. Bet aš juo netikiu. Ne veltui karštakošiai vengrai gana dažnai Vakarų Europoje yra kaltinami apgavystėmis ir sukčiavimais. Ne veltui dar ir dabar dažnai Vengrijos sostinė yra vadinama „čigoniškuoju“ Budapeštu. Daugybę metų su čigonais besimaišantys vengrai turi įgimtą savybę daug šnekėti ir vynioti aplink pirštą patiklius turistus. Tą patyriau patį pirmąjį vakarą, vos išsikeitęs pinigus ir daugiau nei dvigubai pinigų sumokėjęs už „McDonald’s“ rinkinį. Pardavėjas mane aptarnavo su tokia šalta veido mina, kad nė nesuabejojau ligi tol, kai palikau užkandinę. Todėl šį kartą atidžiai perskaičiuoju grąžą ir maloniai nusišypsojęs Georgui iškeliauju laukan.
Imperatoriškas skonis
Pasivaikščioju po tylų ir jaukų senamiestį, smalsiu žvilgsniu analizuodamas iškiliausius architektūros šedevrus. Yra kur pasmalsauti. Budapeštas visą laiką stengėsi panašėti į savo vyresniąją seserį Vieną. Žinoma, vitrinų prabanga jis dar nė iš tolo jai neprilygsta, tačiau pastatų didybe, nuo šimtmečių pažaliavusių skulptūrų gausa kai kur ją ir lenkia.
Austro-Vengrijos imperijos
gyvavimo periodu šie du miestai konkurentai Budapeštas ir Viena be galo daug įnešė vienas į kito architektūrą. Budapeštui ypatingai pasisekė ir dėl to, kad šimtmečių puoselėti pastatai nebuvo sugriauti Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl ir dabar vengrai mėgsta pajuokauti, sakydami, kad jie išlaikė didesnę Austro-Vengrijos imperijos dalį nei patys austrai. Dėl to tarp turistų gana populiarūs atvirukai, kuriuos galima pavadinti „rask 10 skirtumų“. Vienoje atviruko pusėje nufotografuoti namai, statyti apie 1900 metus, o kitoje – vos prieš keletą metų ar mėnesių fotojuostoje užfiksuotas tų pačių pastatų ansamblis. Besileisdamas toliau lygiagrečia Dunojui Vaci gatve ant turistams skirtų prekystalių gali aptikti krūvas tokių atvirukų ir sakyk sau ką nori!
Kelionė baigiasi ties didžiuoju Budapešto turgaus pastatu. Jo paskirtis ir išorė per pastarąjį šimtmetį taip pat nelabai pakito. Keitėsi tik interjero detalės, restauruotos sienos ir stogas, žmonės liko visiškai tokie patys. Turgaus rūsyje – marinuotos daržovės, kopūstai, agurkai, morkos ir alkoholinių gėrimų parduotuvės. Pirmame aukšte – duonos gaminiai, šviežia ir rūkyta mėsa, tikrų gurmanų garbinamas žąsų kepenėlių paštetas ir, žinoma, džiovintų paprikų karoliai, kuriais Vengrija garsėja visame pasaulyje. Antrame aukšte – turistams skirti suvenyrai, pakabukai, vyno kamščiai su nacionaline simbolika, siuvinėtos staltiesės ir servetėlės – net akys raibsta.
Čia pat gali ir užkąsti. Šalia vietinio proletaro, kuris drebančiomis rankomis jau turbūt trečią kartą šiandien susiverčia į bedantę burną pilną stiklinę raudono vyno. Šalia vokiečių turistų, kurie jaučiasi tarsi savo gimtinėje – kemša vengriškas kraujinėmis dešras, kurios savo skoniu tikrai neatsilieka nuo vokiškų. Atvirai kalbant, vengriška virtuvė daug kuo panaši į lietuvišką: maistas riebus ir kaloringas, daugeliui patiekalų pagardui naudojama grietinė. Populiariausi užkandžiai: langušas – įkaitintame aliejuje kepamas paplotis, valgomas su grietine, sūriu ir žalumynais, pagirioms puikiai tinkanti raugintų kopūstų sriuba, vengriški balandėliai ir, žinoma, kone nacionaliniu pasididžiavimu tapusi guliašo sriuba.
Tradiciškai kiekviena vengrų šeimininkė turi savitą guliašo receptą, kurį moteriškoji linija perduoda iš kartos į kartą. Kaip žinia, vengrai mėgsta tiesiog ugninius patiekalus, todėl prieš pirmą kartą ragaudami guliašą, pasirūpinkite vynu, kad ilgai nedelsdami galėtumėte užgesinti gaisrą savo skrandyje. Vynas Budapešte geras. Nuo paties pigiausio, už kurio stiklinę turguje sumokėsi mažiau nei du litus, iki brangiausio, kurio butelis restorane kainuos iki kelių ar net keliolikos tūkstančių litų.
Vengrijos verta ragauti – jos skonis tikrai ypatingas. Ir visiems, kurie pabuvosite Budapešte, rekomenduočiau sočius pietus vainikuoti taurelę likerio „Unicum“. Liežuvis tik labai trumpam susitraukia nuo kartumo, vėliau burna prisipildo saldumo, o į skrandį nuteka maloni šiluma. Šio likerio gamyba datuojama 1790 metais. Būtent tada vietiniai gamintojai nusprendė pristatyti savo naujai sukurtą gėrimą imperatoriui Juozapui II. Paragavęs šio tamsiai juodos spalvos likerio, imperatorius sušuko: „Unicum!“ Taip gimė pavadinimas ir šimtmečius besitęsianti pietų tradicija. Pelynai skatina skrandžio virškinimą, o cukrus – rekomenduoja atsisakyti deserto. Nors, mano giliu įsitikinimu, lankantis marcipanų krašte, pietauti be deserto prilygsta šventvagystei.