Verkių regioninis parkas
5 (100%) 1 vote

Verkių regioninis parkas

1. Įvadas

Verkių regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio (įst. 1960 m.) pagrindu (į parko ribas taip pat pateko 1992 m. įsteigtas Verkių istorijos ir kultūros draustinis), siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų bei Trinapolio apylinkių kultūrinius-istorinius kompleksus.

Verkių regioninis parkas yra šiauriniame Vilniaus miesto pakraštyje, dešiniajame Neries upės krante. Tai vienas mažiausių Lietuvos regioninių parkų – jo plotas sudaro vos 2700 ha – tačiau jo teritorijoje gausu didelės vertės gamtinių ir kultūrinių objektų bei kompleksų. Šiuo požiūriu Verkių regioninis parkas susideda iš dviejų gana skirtingų dalių: pietinės, kurioje dominuoja kultūros paveldo vertybės, ir šiaurinės, kurioje vyrauja gamtinės kraštovaizdžio vertybės.

Šis unikalus Lietuvos kampelis dar nebuvo kompleksiškai tyrinėtas. Todėl esamos medžiagos apie parką surinkimas, analizė ir apibendrinimas yra naujas ir aktualus darbas.

Man teko ne kartą lankytis Verkių regioniniame parke, ir tie apsilankymai paliko didelį įspūdį. Geriau su šiuo parku susipažinau Lietuvos geografijos kompleksinės praktikos metu 2002 m. vasarą. Tai ir paskatino mane pasirinkti tokią temą kursiniam darbui.

1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – atlikti kompleksinę geografinę Verkių regioninio parko analizę.

Siekiant šio tikslo, buvo iškelti ir įgyvendinti šie uždaviniai.

1. Apžvelgti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą.

2. Apžvelgti Verkių regioninio parko nuostatas ir funkcinį zonavimą.

3. Išanalizuoti Verkių regioninio parko gamtinės ir socialinės-ekonominės aplinkos ypatumus.

4. Atskleisti ir apibūdinti Verkių regioninio parko vertybes.

5. Apžvelgti Verkių regioninio parko rekreacinį naudojimą.

1.2. Darbo metodika

Pasirinkus kursinio darbo temą, konsultuojantis su vadove, buvo iškeltas darbo tikslas ir uždaviniai, sudarytas darbo planas. Pasiruošimą tyrimui sudarė literatūros ir šaltinių rinkimas bei jų analizė. Svarbu, kad su Verkių regioniniu parku tiesiogiai susipažinau šių metų vasarą, Lietuvos geografijos kompleksinės praktikos metu. Po to sekė pagrindinis tyrimo etapas, kurio metu įgyvendinau iškeltus uždavinius – atlikau kompleksinę geografinę Verkių regioninio parko analizę. Tam buvo panaudoti analitinis, sintetinis, palyginamasis, aprašomasis metodai. Laikantis vaizdumo principo, apipavidalinant darbą buvo panaudoti žemėlapiai ir nuotraukos.

1.3. Literatūros ir šaltinių apžvalga

Informacija apie Verkių regioninį parką labai išbarstyta. Solidaus kompleksinio pobūdžio leidinio apie Verkių regioninį parką kol kas nėra. Turistiniuose bei saugomoms teritorijoms skirtuose leidiniuose ir internete apie šį parką pateikiami tik patys bendriausi duomenys. Todėl tyrimui reikalingą medžiagą teko imti iš įvairių šaltinių. Labiausiai pravertė buvusios parko direktorės Rūtos Baškytės apžvalginis straipsnis apie parką kelionių žurnale “Kelionių magija” bei Lietuvos kompleksinės geografijos praktikos metu 2002 m. vasarą surinkti duomenys apie pietinę parko dalį. Papildomą informaciją apie gamtinius parko teritorijos bruožus radau A. Basalyko “Lietuvos TSR fizinės geografijos” II tome ir Lietuvos TSR atlase, o sakralinės parko vertybės (Vilniaus Kalvarijų ir Trinapolio ansambliai) išsamiai aprašytos Lietuvos vienuolynams skirtame tinklapyje.

Išsamią informaciją apie Lietuvos Respublikos gamtosauginę sistemą radau Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos saugomų teritorijų žemėlapyje ir P. Kavaliausko straipsnyje “Lietuvos saugomų teritorijų sistema ir regioniniai parkai”.

Verkių regioninio parko nuostatus ir funkcinį zonavimą radau atitinkamuose teisės aktuose (paieška Lietuvos Respublikos Seimo tinklapyje).

2. Lietuvos SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA

Didžiausią indėlį formuojant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą įnešė geografas, kraštotvarkininkas Paulius Kavaliauskas. Ypatingi jo nuopelnai – valstybinių parkų sistemos formavimo ir Lietuvos gamtinio karkaso sukūrimo srityse.

Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) [2].

Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes) [2].

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos [2]:

1) Konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

• rezervatai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu
požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą;

• draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos;

• paveldo objektai (saugomi kraštovaizdžio objektai bei paminklai) – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

2) Atkuriamosios apsaugos prioriteto (atkuriančios ir palaikančios) teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

• atkuriamieji sklypai – saugomos teritorijos, skirtos veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius;

• genetiniai sklypai – saugomos teritorijos, skirtos sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

3) Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo teritoriniams kompleksams bei objektams (vertybėms) arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos – teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.

4) Kompleksinės saugomos teritorijos – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

• valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu;

• biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.

Šiuo metu Lietuvos ypač saugomų teritorijų sistemą sudaro [7; 9]:

• 6 valstybiniai rezervatai: 4 gamtiniai (Čepkelių, Žuvinto, kamanų ir Viešvilės), 1 kultūrinis (Kernavės) ir 1 rezervatinė apyrubė (Dubravos);

• 5 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Kuršių Nerijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis);

• 30 regioninių parkų (iš jų vienas – Dieveniškių – istorinis regioninis);

• 267 valstybiniai draustiniai: 54 kraštovaizdžio ir 213 gamtinių (11 geologinių, 40 geomorfologinių, 12 pedologinių, 36 hidrografiniai, 33 botaniniai, 1 teriologinis, 7 ornitologiniai, 3 herpetologiniai, 10 ichtiologiniai, 6 entomologiniai, 15 botaninių-zoologinių, 39 telmologiniai).

1 lentelė. Lietuvos ypač saugomų teritorijų struktūra pagal plotą [7].

Saugomos teritorijos tipas Užima (%)

Šalies teritorijos Visų ypač saugomų teritorijų ploto

Valstybiniai rezervatai 0,4 4

Nacionaliniai parkai 2,3 21

Regioniniai parkai 5,9 54

Valstybiniai draustiniai 2,3 21

Iš viso 10,9 100

Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą subalansuojančią bendrą sistemą jungia gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Gamtinio karkaso sudėtyje išskiriamas ekologinis tinklas, jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius [2].

Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus [2].

Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims, kuriose yra Europos Bendrijos saugomų natūralių buveinių
rūšių, gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas. Skiriami du šių teritorijų tipai [2]:

• buveinių apsaugai svarbios teritorijos, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui;

• paukščių apsaugai svarbios teritorijos, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale.

Europos Bendrijos svarbos saugomos teritorijos sudaro Europos ekologinį tinklą “Natura 2000”.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas [2].

Kadangi kursiniame darbe analizuoju regioninį parką, šią Lietuvos saugomų teritorijų kategoriją derėtų aptarti detaliau.

Regioniniai parkai – viena jauniausių Lietuvos saugomų teritorijų sistemos grandžių, nors pirmasis pasaulyje regioninis parkas buvo įkurtas beveik prieš 140 metų (Yosemite, JAV, 1864 m.). Per tą laiką šio tipo saugomų teritorijų (atskirose šalyse dažnai vadinamų skirtingais vardais) pasaulyje buvo sukurta per tūkstantį, šiandien jų gausu ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Europoje, Azijoje ir Australijoje. Didelius vertingų teritorijų plotus užimantis regioninių parkų tinklas pasaulio mastu tapo viena svarbiausių aplinkosaugos grandžių, skirtų kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei išsaugoti [7]. Kaip matėme, tarp Lietuvos ypač saugomų teritorijų regioniniai parkai taip pat užima didžiausią plotą (54%).

Regioninių parkų atsiradimą Lietuvoje lėmė tai, kad ilgą laiką (nuo 1960 m.) šalyje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis režimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien pagal konservacinius principus. Ieškant būdų, kaip išsaugoti gamtiniu, kultūriniu bei pažintiniu požiūriu vertingų stambių regioninės reikšmės vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinant kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius ir ūkinius interesus, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kilo idėja sukurti regioninių parkų sistemą [7].

Lietuvos regioninių parkų “tėvu” pagrįstai galime laikyti vieną iškiliausių dabartinių Lietuvos geografų Paulių Kavaliauską. Nuo 1970 metų jis teikė pasiūlymus steigti regioninius parkus polifunkcinių saugomų teritorijų sistemos sudėtyje, nuolat tobulindamas teritorijų, siūlomų paskelbti regioniniais parkais, sąrašą ir ribas, taip pat jų valdymo modelius. Tačiau pirmoji saugoma teritorija (valstybinis Pavilnio gamtos parkas), atitinkanti regioninio parko statusą, buvo įsteigta tik 1984 m. [7]

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Aplinkos apsaugos departamento užsakymu Vilniaus universiteto kraštotvarkos grupė parengė Regioninių parkų steigimo programą, pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per dešimtį metų. Tačiau regioninių parkų steigimą paspartino prasidėjo prasidėjusi žemės reforma, nuosavybės grąžinimo ir privatizavimo procesai. Visi siūlyti regioniniai parkai, tarp jų ir Verkių RP, buvo įsteigti 1992 m. Tai buvo vienas ryškiausių žingsnių Lietuvos saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje, neturintis analogų Europoje. Tačiau dėl tokio skubėjimo beveik visi regioniniai parkai (išskyrus Pavilnių ir Kurtuvėnų) iki 1996 m. faktiškai nefunkcionavo, nes jie buvo įsteigti neturint nei planavimo schemų, nei individualių nuostatų, nei administracijos. Siekiant nors iš dalies išspręsti problemą, Aplinkos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo parengti ir 1995 m. Vyriausybės patvirtinti bendrieji regioninių parkų nuostatai, o 1993-1994 m. visiems regioniniams parkams buvo parengtos principinio zonavimo schemos. Šiuo metu jau visi regioniniai parkai turi administracijas, patvirtintas zonavimo schemas ir individualius nuostatus, nemaža jų dalis jau turi ir patvirtintas planavimo schemas arba jas rengia.

Lietuvos regioninių parkų sistema gali būti plėtojama ir toliau. Pažymėtina, kad regioninių parkų tinklu mes toli gražu nesame lyderiai Europoje. Vokietijoje regioniniai parkai užima 15,6%, D. Britanijoje – 12,8%, Prancūzijoje – 9,1% šalies teritorijos [7].

Lietuvos regioniniai parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausiems regioninės svarbos kompleksams saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų regioniniai parkai yra ypač svarbūs rekreacijai. Istoriškai vertingiausiems regioninės svarbos etnokultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai [2, 7].

Svarbiausi regioninių parkų uždaviniai [2, 7]:

• išsaugoti, o esant reikalui ir atkurti gamtiniu, kultūriniu, rekreaciniu ir estetiniu požiūriu vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus;

• išlaikyti ekologinės sistemos stabilumą;

• sudaryti sąlygas
visų pirma pažintiniam turizmui;

• organizuoti mokslinius tyrimus;

• plėtoti aplinkosauginį švietimą;

• propaguoti ir remti Lietuvos regionų etnokultūros tradicijas.

Pagal Lietuvos saugomų teritorijų įstatymą, regioniniai parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos. Jie panašūs į nacionalinius parkus ir kartu su pastaraisiais sudaro bendrą kompleksinių saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkus. Regioninių parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama projektuojant nacionalinių parkų sistemą. Regioniniai parkai yra tarsi nacionalinių parkų “jaunesnieji broliai”. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išsidėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos į funkcinio prioriteto zonas, kurių vienose prioritetu iškeliamas vertybių išsaugojimas, kitose – poilsio organizavimas ir pan., nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo režimą. Tuo tarpu skirtumai tarp valstybinių ir regioninių parkų neesminiai, svarbiausias jų – skirtinga saugomų kompleksų svarba [7].

Lietuvos regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti taip [7]:

• pajūrio-pamario parkai – Pajūrio, Nemuno deltos;

• upių slėnių parkai – Dubysos, Krekenavos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Rambyno, Salantų, Ventos;

• ežerynų parkai – Asvejos, Aukštadvario, Metelių, Sartų, Veisiejų;

• ežeringų girių parkai – Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro;

• ežeringų kalvynų parkai – Sirvėtos, Vištyčio;

• sudėtingų gamtinių-kultūrinių kompleksų parkai – Anykščių, Biržų, Kauno marių, Pavilnių, Verkių, Žagarės;

• dominuojančių kultūrinių kompleksų parkai – Dieveniškių, Panemunių, Tytuvėnų, Varnių.

3. VERKIŲ RP NUOSTATAI IR FUNKCINIS ZONAVIMAS

Verkių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti [1].

Verkių regioninio parko paskirtis yra [3]:

• išsaugoti Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškės, Riešės ir Baltupio (Cedrono) upelių paslėnius;

• išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Verkių dvaro ansamblį su parku, senųjų tvenkinių sistema, senąja dvarviete bei Kalvarijų kultūros kompleksą – Šv. Kryžiaus bažnyčią ir Kryžiaus kelią, Trinapolio vienuolyno ansamblį, istoriškai susiklosčiusių kelių trasas, jų aplinką;

• išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes;

• atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus;

• atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse;

• sudaryti sąlygas plėtoti rekreacinę veiklą, pirmiausia pažintinį turizmą, poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje;

• reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą;

• propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.

Regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinio, ekologinės apsaugos ir rekreacinio funkcinio prioriteto zonas [4].

Verkių regioninio parko konservacinio prioriteto zoną sudaro Turniškės ir Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustiniai, Ežerėlių geomorfologinis draustinis, Riešės hidrografinis draustinis, Verkių kraštovaizdžio architektūros draustinis, Kalvarijų memorialinis draustinis [4].

Verkių regioninio parko draustinių tikslai yra šie [4]:

• Turniškės kraštovaizdžio draustinio – išsaugoti sukultūrintas unikalaus dvišako Riešės-Turniškės upelio paslėnį su technikos paminklu – Naujųjų Verkių popieriaus įmone ir jos vandens įranga, senąsias Dvariškių, Verkių Riešės, Staviškių ir kitas gyvenvietes, turinčias istoriškai susiklosčiusių plano ir erdvės struktūros fragmentų;

• Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio – išsaugoti gilių ežeringų dubaklonių kraštovaizdį, retųjų augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes, brandžius liepynus ir ąžuolyninius eglynus, kuriuose auga didelė plačialapių klumpaičių populiacija;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2718 žodžiai iš 8945 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.